Moteris, skinanti žvaigždes nuo dangaus skliauto

Kodėl pasirinkote astronomiją?

Man ji fantastiškas užsiėmimas, mielas darbas ir pomėgis, galintis patenkinti vis augantį smalsumą.

Tikriausiai Jūsų vaikai nuo mažų dienų vietoje žaislų turėjo teleskopą...

Mėgėjiško teleskopo mūsų sūnui nereikėjo. Jis dažnai turėjo progą į žvaigždes pažvelgti pro Molėtų astronomijos observatorijos teleskopus. Mes ir Lietuvos visuomenei su malonumu parodome dangaus kūnus - reikia tik paskambinti į observatoriją ir užsiregistruoti. Skaitome paskaitas įvairiausiomis temomis, negailime gražių nuotraukų, filmukų...

Esate Pasaulio kosminės observatorijos mokslinės grupės narė. Kokie jūsų tyrimų prioritetai ir atradimai?

Pagrindinis mano darbas šioje srityje yra susijęs su GAIA kosminės observatorijos paleidimu. Norime ištirti Saulę supančią aplinką kuo didesniu atstumu, nustatyti žvaigždžių judėjimus, surasti daugybę planetų prie kitų žvaigždžių, atsakyti į daugelį klausimų.

KRATERIS Sacharoje.

Kas leistų manyti, kad visatoje esame ne vieni?

Tokias viltis puoselėti mus verčia loginis mąstymas. Jeigu esame mes, tai kodėl gi negalėtų būti daugiau gyvybės apraiškų ar civilizacijų? Įrodymų dar teks palaukti.

Už ką pelnėte Amerikos astronomų draugijos premiją?

Už nemetalingų žvaigždžių tyrimus, kuriuos atlikau su tuomet didžiausiu pasaulyje - 6 m skersmens veidrodį turinčiu - teleskopu specialiojoje observatorijoje Kaukaze.

Jūsų vardu pavadintas asteroidas. Kuo jis ypatingas?

Jis atrastas 2002 metais kovo 15-16 dieną Molėtų astronomijos observatorijoje su Maksutovo sistemos teleskopu. Jo atradėjai buvo K. Černis, J. Zdanavičius, K. Zdanavičius. Tai buvo pirmasis asteroidas, atrastas su nauja Teorinės fizikos ir astronomijos instituto CCD kamera, prie kurios atsiradimo daug prisidėjau.

Nustatyta, kad asteroidas Tolvaišienė (135561) yra maždaug 2-3 km skersmens, apskrieja Saulę per trejus metus ir 80 dienų bei, įtikima, sudarytas iš silikatų.

Jums teko žvalgytis pro didžiausią pasaulyje teleskopą...

Pagal didelės skiriamosios galios spektrus, gautus 8,2 skersmens veidrodį turinčiu Europos pietų observatorijos teleskopu, ištyrinėjau žvaigždes dviejose kaimyninėse nykštukinėse galaktikose ir nustačiau, kuo jos skiriasi nuo žvaigždžių, esančių mūsų Galaktikoje. Tai buvo be galo įdomus ir jaudinantis darbas. Teko pasitelkti nemažai žinių, kad perprasčiau šių tolimų objektų spektrus.

FOBAS. Didžiausias ir arčiausias iš dviejų Marso gamtinių palydovų, pavadintas senovės graikų mitologijos baimės dievo vardu.

Vienas kunigas man sakė, kad kada nors mus praris Andromedos žvaigždynas.

Turbūt turėjo galvoje tai, kad greta mūsų Paukščių Tako yra kita didelė - Andromedos - galaktika, su kuria ateityje galime susijungti. Tokių pavyzdžių visatoje nemažai.

Po tokių susijungimų galaktikos tikrai atrodo sujauktos, bet žvaigždės vis tiek skrieja orbitomis (nors šiek tiek pakitusios) apie naująjį traukos centrą. Tuo požiūriu tvarka išlieka.

Džiaugiuosi, kad žmonės domisi astronomija. Tai padeda atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių.

Kokį katastrofų pavojų mums kelia mažieji Saulės sistemos kūnai?

Realiausią. Kosminiai akmenys ir dulkės atakuoja Žemę kiekvieną dieną. Matome juos kaip "krintančias žvaigždes" - meteorus. Kamuolio dydžio akmenys ir ledo gabalai atskrenda ir sudega Žemės atmosferoje. Įvertinta, kad 100 m skersmens akmenys į Žemę gali pataikyti kas 1 000 metų. Toks akmuo, nukritęs į vandenyną, gali sukelti gana didelį cunamį. Vieno kilometro asteroidai pas mus gali nukristi kas milijoną metų ir sukelti globalinio klimato atšilimo padarinius.

MARSO krateris.

Daugelis asteroidų pastebimi, kai imtis apsisaugojimo priemonių per vėlu. 2002 birželį 100 m asteroidas buvo pastebėtas tik kai įskrido į tarpą tarp Žemės ir Mėnulio.

2029 metais kitas didelis asteroidas pro Žemę turi praskrieti dar arčiau.

Mažųjų Saulės sistemos kūnų paieškos ir tyrimų srityje aktyviai dirba ir lietuviai.

Jau esame aptikę tris pavojingus Žemei asteroidus.

2008-ųjų spalio 6 d. Arizonos universiteto astronomas Richardas Kovalskis pirmą kartą iš anksto aptiko į Žemę atskriejantį asteroidą su Maunt Lemono observatorijos 90 cm veidrodžio skersmens teleskopu. Šioje observatorijoje stebėjimus ne kartą vykdėme ir mes. Sužinoję apie artėjantį kūną ir kitų observatorijų astronomai ėmė skubiai tikslinti koordinates, kur jis nukris. Per kelias valandas nustatė tikslią asteroido orbitą, dydį, judėjimo greitį. Artėdamas 12 kilometrų per valandą greičiu, jis turėjo nukristi į Žemės atmosferą ties Sudanu. Laimei, šis vos 1-5 metrų diametro kosminis kūnas buvo per mažas praskrieti visą Žemės atmosferos sluoksnį ir į ją atsitrenkti. Jis sudegė aukščiau nei skraido lėktuvai. Likus valandai iki jam sudegant asteroidas įskrido į Žemės šešėlį ir tapo nematomas. Tai numatę astronomai kreipėsi į avialinijas su prašymu užfiksuoti asteroido užsidegimą iš lėktuvo. Iš beveik pusantro tūkstančio kilometrų aukščio tą degančio kūno žybsnį pamatyti pavyko kompanijos "Air-France-KLM" lėktuvo keleiviams.

Palydovas "Meteostat-8" 2008 m. spalio 7 d. 4 val. 46 min.Lietuvos laiku užfiksavo 12,8 km greičiu į Žemės atmosferą įskriejusio asteroido užsidegimą, jis prilygo mažos atominės bombos sprogimui.

Didžiuosius mūsų kosminius kaimynus aptikti lengviau?

Didesnieji priartėję Saulės šviesą atspindi labiau, juos ir aptikti lengviau. Jeigu atskristų tikrai pavojingas Žemei kelių ar keliolikos kilometrų asteroidas, tikėkimės, astronomai aptiks jį anksčiau, ir suskubsime imtis apsaugos priemonių.

VREDEFORTO krateris.

Žemę nuo kosminių klajūnų nemažai apsaugo kitos didesnės išorinėse orbitose apie Saulę skriejančios planetos, ypač Jupiteris. 1994 m. su siaubu stebėjome į jį krintančią Shoemaker-Levy planetą, kurios suskilę gabalai Jupiterio paviršiuje išmušė didesnes už visą Žemės planetą duobes.

Mėnulis taip pat yra nemažai atkentėjęs už mus. Jo išorinė visada į Žemę nukreipta pusė yra labiau subombarduota negu vidinė.

Plonesnes atmosferas arba visai jų neturinčiose Saulės sistemos planetose ir jų palydovuose katastrofų žymės labai gerai matyti. Žemėje kosminių susidūrimų liekanas labai ardo erozija, tačiau nemažai didelių meteoritinių katerių yra gerai žinomi.

Didžiausia žinoma astroproblema yra Vredeforto krateris Pietų Afrikos Respublikoje. Jo skersmuo - 300 km. Manoma, kad šią katastrofą Žemė patyrė prieš 3 mln. metų. Sudburio kraterio Kanadoje skersmuo siekia 250 km, o jo amžius - 1850 mln. metų. Lietuvoje žinomos 5 km skersmens Mizarų (Lazdijų raj.) ir 8 km skersmens Veprių (Ukmergės raj.) astroproblemos.

Kiek iš arti apžiūrėtų asteroidų ir kometų?

Dešimt asteroidų ir keturios kometos. Šiemet "Rosetta" kosminis laivas buvo priartėjęs prie kol kas didžiausio 100 km dydžio Lutecijos-21 asteroido, o 2004 metais turėtų įvykti jo nusileidimas ant Čiuriumovo - Gerasimenkos kometos. Kol kas mūsų pasipriešinimo kosminiams pavojams galimybės labai menkos. 2005 metais bandymas priartėti ir paleisti sprogmenį į Tempel kometą pastarajai nepadarė beveik jokios žalos. Didžiausias pastangas astronomai kol kas deda artėjantiems pavojingiems kūnams pastebėti. Kosmines apsisaugojimo technologijas kuria inžinieriai.

Ir tepadeda jiems Dievas išgelbėti šį pasaulį.