Mylimo tėčio portretas

Nonitai Iljeitytei - 21-eri. Ji - trečiakursė biomechanikos studentė. Ir šiandien ji papasakos apie savo tėtį.

Kai Nonita kalba apie tėtį, kone kiekviena jos frazė tampa citata. Norisi nutilti ir su tais žodžiais kiek pabūti tyloje. Ne todėl, kad tai būtų kas nors negirdėta; todėl, kad pajunti kai ką neapčiuopiama, bet labai svarbaus. Nonita spinduliuoja žinią, kuri jos širdyje radosi iš meilės, pagarbos ir supratimo, tėvo duoto dukrai: apie nepaprastą jų tarpusavio ryšį.

Kas tai yra - vaiko ir tėvo ryšys? Dukros ir tėčio ryšys? Kaip jis atsiranda?

28 val. per parą

Nonita, papasakokite apie savo tėtį.

Mano tėtis Norbertas pagal specialybę yra automechanikas. Jis - visų galų meistras, ir nežinau dalyko, kurio jis nemokėtų padaryti arba negalėtų išmokti. Dabar jis dirba staliumi, nes tai yra jo svajonė. Dar prižiūri kaime ūkį ir augina bites. Kiekvieną iš jų myli individualiai, su kiekviena pabendrauja.

Jis yra vedęs ir turi vaikų. Tai dvi dukros (21 ir 17 metų) ir du sūnūs (10 bei 8 m.). Aš - vyriausias vaikas šeimoje.

Kaip jūs manote, kas yra sunkiausia būnant keturių vaikų tėvu?

Jei tu to nori, būti keturių vaikų tėčiu niekada nebus sunku. Bet, taip, vaikų auginimas yra sunkus darbas, reikalaujantis nuolatinio tobulėjimo ir pastangų.

Mano nuomone, sunkiausias dalykas, būnant "multitėčiu", yra sugebėjimas turėti 28 valandas paroje, nes visi nori jo laiko.

Mano tėčio šeima - ne tik keturi vaikai, žmona, du šunys ir katė. Jis turi dar milijoną šeimos narių sodyboje: bitės. O kur dar ūkio darbai ir pomėgiai... Ech, tėti, kaip tu visur suspėji?

Žvilgsnis "į dešimtuką"

Jūs pirmoji išėjote iš namų į savarankišką gyvenimą. Kokiais patarimais išlydėjo jus tėtis?

"Būk protinga". Į šiuos du žodžius tilpo viskas: auklėjimas, mokymai, klaidos, pamokos. Dar dabar tėvai man dažnai kartoja šiuos žodžius. Ne dėl to, kad esu kvaila, bet dėl to, kad vis dar mokausi gyventi savarankiškai. Nes tėčio žvilgsnis (kad ir kokia situacija būtų) visada pataiko į dešimtuką, o tas tobulas nedaugžodžiavimas krinta tiesiai į širdį. Ir drąsino nebijoti rizikuoti sakydamas, kad jis ir visa mano šeima visada bus su manim. Nesvarbu, ar bus gražiausia, ar juodžiausia diena.

"Draugas"

Papasakokite neįtikinamiausią tėčio reakciją į kokį nors jūsų "zbitką".

Negaliu išskirti vienos išdaigos. Nes jų buvo milijonai ir viena už kitą labiau pakvaišusių. Džiaugiuosi, kad mano tėtis augo kartu su manim. Jis nepykdavo, nebardavo. Jis juokdavosi. Žaisdavo, mokydavosi kartu. Su kiekvienu atradimu, nesėkme ar "zbitka" man atrodydavo, kad jam tai irgi nauja ir nematyta.

Kai paaugau, prasidėjo paauglystė, kontrolė buvo didesnė, tačiau draugystė išlikdavo.

Nuoširdžiai ačiū tėčiui už tai, kad, būdamas tėčiu, buvo draugu.

"Pusė manęs"

Psichologai sako, kad gyvename "betėvystės amžiuje", nes tėvo vaidmuo, jo autoritetas yra sunykęs. Ką jūs galite pasakyti apie tėvo vaidmenį savo gyvenime?

Be tėčio nebūtų pusės manęs tokios, kokia esu dabar. Jis man yra vyro pavyzdys ir paskatinimas savo gyvenime turėti darbštų, gabų, rūpestingą, mylintį ir mylimą vyrą.

Vaiko pasąmonė formuoja įvaizdžius, kaip turėtų atrodyti vyras ir moteris. Kiekviena mergaitė užaugusi ieško vyro, panašaus į jos tėtį, net jei teigia atvirkščiai. Jei šeimoje yra tik mama (arba tik tėtis), vaikas praranda pusę pasaulio suvokimo, ieško savo aplinkoje vyriško (moteriško) autoriteto, pavyzdžio, tačiau nemanau, kad jam pavyks, nes tas svetimas žmogus niekada nebus tavo kūnas ir kraujas. Tėtis yra tvirtybė, ir, mano nuomone, tėvo vaidmuo neatsiskleidžia tada, kai vyras nėra tam pasiruošęs.

"Karys"

Kaip manote, ar tėčiai turėtų mergaites ir berniukus auklėti skirtingai? Kas svarbiausia tėčio santykiuose su dukra ir su sūnumi?

Jie ne turėtų, jie privalo tiek sūnus, tiek dukras auklėti skirtingai, nes tai yra du skirtingi pasauliai, kurie turi skirtingą fiziologiją, poreikius, norus, sugebėjimus. Net ne pagal lytį, o apskritai kiekvienas vaikas yra individualus. Kiekvieną vaiką reikia auklėti skirtingai. Vėl galiu pasidžiaugti savo tėčiu, kuris kiekvienam savo vaikui taikė, bandė skirtingas ir įvairias metodikas, kad įeitų į kiekvieno vaiko širdį ir ją paliestų.

Tačiau yra ir tam tikri stereotipai, į kuriuos negalima numoti ranka. Tėčiui dukra visada bus mažoji mergaitė. Mane tėtis visada vadina Mažąja, - juokiasi, - kurią reikia saugoti ir ginti. Sūnus paaugęs tėčiui visada bus dešinioji ranka, pagalba. Toks tėčio kuriamas pasaulio suvokimas ir požiūris išugdo iš mergaitės moterį, o iš berniuko vyrą. Viena mama to padaryti negali, nes ji yra saugotoja, o tėtis - karys. Tačiau visur turi būti nuoširdumas ir pasitikėjimas.

"Kartu su vaiku"

Kaip manote, nuo ko priklauso, kad vienas žmogus tampa geru tėčiu, kitas nelabai, o dar kito geriau jau nebūtų?

Tai, koks tu esi, visada pirmiausia ateina iš šeimos. Tai, kokiu tėvu taps berniukas, labai priklauso nuo to, kokį tėvą jis matė ir ką sau sakė kreipdamas mintis šia linkme. Bet anksčiau ar vėliau viskas pradeda priklausyti nuo paties vyro.

Ar galima išmokti būti geru tėčiu?

Taip, galima.

Ko būtent reikėtų mokytis?

Negaliu pasakyti, ko reikia mokytis, nes pirmiausia turi būti meilė. Jei tėtis myli savo vaiką, jis augs kartu su savo vaiku, mokysis kartu, klys kartu, iš naujo išgyvens paauglystę ir pirmąją meilę. To negali išmokti vienas. Mokomasi yra kartu ir su kiekvienu vaiku iš naujo.

APIE ŠEIMĄ: "Mes nesame superpavyzdinga ar puikiai sutarianti šeima. Juk nėra namų be dūmų. Tačiau vienas dėl kito galime visko atsisakyti."
 

APIE TĖTĮ: "Tėtis Norbertas - visų galų meistras. Nėra dalyko, kurio jis nemokėtų ar negalėtų išmokti padaryti. Tai yra didžiausios širdies žmogus, kurį man teko kada gyvenime sutikti."
 

APIE MAMĄ: "Mama Inga - savo srities specialistė. Ji farmacininkė, savo vaistinės vedėja, tačiau gėlių darželis kieme visada žydi, namuose nerasi nė vienos dulkės, o pasaulio ji apkeliavo daugiau nei visi kiti šeimos nariai kartu sudėjus. Maksimalistė visa širdimi ir net neketina sustoti. Pedantiškumas, valia ir užsivedimas gyventi - tai pagrindinė varomoji jėga jos gyvenime."

APIE SESĘ: "Mano sesė Norvilė - aktyvistė lunatikė. Jai 17 metų, mokosi 11-oje klasėje. Ne tik kad visad madingai apsirengusi ir moka pasidaryti fantastišką makiažą (to aš jai visad pavydėjau), bet turi nuostabų balsą, savo muzikos grupę, daugybę pasiekimų muzikos, sporto, rašymo srityse. Ir turi paslaptį, kurios kol kas nenori per stipriai skelbti, tačiau aš ją jums išduosiu - ji rašo puikias eiles, kuria joms muziką. Manau, jūs ją tikrai kur nors išgirsite ne kartą ir ne du."

APIE BROLĮ: "Brolis Nojus - mūsų mylimiausias. Jį net mano katė myli labiau nei mane. Jam 10 metų, jis ketvirtokas. Jis - mūsų šeimos gerietis. Nors ateinanti paauglystė daro savo, tačiau patinginiauti ir pasėdėti prie "kompo" tėtis stengiasi leisti kuo mažiau. Mokykla, po mokyklos - muzikos mokykla, vėliau - namų darbai ir grynas oras. Jis jau yra įvaldęs akordeono meną, moka ir pianino klavišą paspausti, puikiai pučia trimitą, o dabar mokosi groti eufonija (taip pat pučiamasis instrumentas). Tačiau dar ne viskas. Jis ne tik padarytų daugiau atsispaudimų už daugumą savo bendraamžių, bet ir sugebėtų aplošti šaškėmis pasikausčiusį profesionalą.

APIE BROLIUKĄ: "Mūsų mažiausias - brolis Kajus. Jam aštuoneri, jis mokosi antroje klasėje. Mūsų šeimos taikdarys ir visad žudantis gerumu. Jauniausias, tačiau gudriausias ir smalsiausias. O kompiuterį gadinti - tikras ekspertas (juokas). Tik išvažiavusi studijuoti pastebėjau, kaip šeima manęs pasiilgsta, bet šitas brolis, būna tokių vakarų, kad man nuo kelių nenulipa.

APIE SAVE: "Aš - Nonita - vyriausias vaikas šeimoje. Esu trečio kurso biomechanikos studentė. Gyventi ir džiaugtis šia akimirka yra mano gyvenimo moto. Tačiau be muzikos gyvenimas nebūtų toks gražus. Baigiau muzikos mokyklą, kanklių specialybę, taip pat groju gitara, pianinu. Tačiau turiu vieną riebų minusą, kurio nekenčia mama, - keičiu darbus kaip kojines, o mano pasiteisinimas - juk aš studentė, man galima."