Lengvumas vietoj santūrumo, ryžtas - vietoj perfekcionizmo, elegancija - vietoje mielo mergaitiško grožio. Mimikoje rimtis pakeitė mandagų šypsnį, o minimalistiniai juodi drabužiai - sentimentalius pastelinius tonus.
Pastarieji dveji jūsų gyvenimo metai turtingi įvykių. Nusifilmavote viename įdomiausių paskutinių metų filmų - "Juodojoje gulbėje" ir gavote "Oskarą". Radote gyvenimo palydovą. Tapote motina. Kaip šiandien manote: ar aplinkybės verčia mus keistis, ar mes patys keičiame savo gyvenimą subrendę ryžtingoms permainoms?
Man paprasčiau atsakyti kaip psichologei, nors ir nepraktikuojančiai. Ne, aš esu įsitikinusi, kad nieko nevyksta be mūsų žinios. Gyvenimas priverčia mus keistis, todėl mes keičiame savo gyvenimą. Nieko nevyksta be mūsų. Ne iš mūsų - uraganai, karai, ekonominės krizės. Visa kita - mūsų viduje. Tai, ką laikau svarbiausiu - viduje. Vidiniai pokyčiai (nesvarbu, dėl kokios priežasties jie vyksta)keičia ir aplinkybes. Nežinau, kaip tai pavadinti. Gal laukas. Kitaip sakant, mes, pasikeitę, aplink save sukuriame tam tikrą lauką - ir viskas ima judėti.
Kokį lauką sukūrėte jūs?
Galbūt aš tiesiog kiek pavargau nuo savęs. Nuo savo sėkmės, gerovės, nekonfliktiškumo, nuo to, kad aš tokia meilutė, švelnutė ekrane. Toks kiškutis be kailiuko! Aš ryžtingai užsiėmiau labdara, o dabar suprantu - būtent todėl, kad ieškojau dramatizmo, konflikto zonų. Aistrą, su kuria įsitraukiau į skurstančių Afrikos moterų, pamestų vaikų problemas, generavo būtent mano egzistencijos nekonfliktiškumas.
Mano gyvenime buvo mažoka to, ką aš pati galėčiau gerbti. Aš, žinoma, nenoriu pasakyti, kad pavydžiu toms moterims, kurioms padėjau, pavyzdžiui, nedidelėmis paskolomis, kad jos galėtų pradėti savo verslą. Bet joms tai reiškia patį egzistavimą - fizinį ir asmenybės. Žinote, ką man pasakė viena iš tų, kuriai mūsų organizacija padėjo Konge? "Ačiū jums, aš atsistojau ant kojų, ir dabar mano vaikai manim didžiuojasi." Suprantate, ką noriu pasakyti? Žmogui problema buvo jo vaikų pagarba. O kokios problemos kamavo mane? Mano pavardės ryškumas kino afišoje?
Ryžtingai sau pasakiau, kad nenoriu būti ekrane kiškučiu - lėlyte, ir realybė ištiesė man ranką - patys priartėjo vaidmenys "Broliuose", "Juodojoje gulbėje" - iš tikrųjų suaugę, dramatiški... Kadaise mano mylimo režisieriaus ir faktiškai mokytojo Mike Nicholso kurtame spektaklyje "Žuvėdra" vaidinau Niną Zarečnają. Tai štai, dabar aš atsisakyčiau to vaidmens netgi Nicholso spektaklyje. Nebenoriu tų įsimylėjusių ir nusivylusių mergelių, tų "rožinės bibliotekos" personažų, kaip sako prancūzai. Aš pavargau būti jauna, pavargau nuo jaunystės - su santykiais be įsipareigojimų, lengvu pakilimu... Aš norėjau suaugusio žmogaus gyvenimo - su "inkarais", su įsipareigojimais, nuo kurių neišsisuksi. Realaus, o ne lėlės gyvenimo.
Atrodytų, jūs anksti pradėjote realų gyvenimą, anksti suaugote - jau dešimties metų turėjote agentą, trisdešimties tapote žvaigžde...
Būtent todėl! Aš anksti pažinau suaugusių žmonių gyvenimą. Bet mane lydėjo sėkmė, todėl ir nesuaugau galutinai - sėkmė ilgai man leido likti miela mergyte. Aš tai dabar suprantu. Na, ir, žinoma, tėvai. Jie taip rimtai manimi rūpinosi! Taip išmintingai skatino! Taip švelniai ribojo - visą vaikystę filmuotis galėjau tik per vasaros atostogas... Jie man buvo taip atsidavę, kad... apdėliojo mane saugos pagalvėmis. Aš visada jaučiausi visapusiškai apsaugota.
Ar yra kas nors, ko jūs šiandien bijote?
Gana jau man bijoti ir saugotis! Aš maniau, kad esu bailė - visko saugausi, vengiu. Visada stengiausi elgtis teisingai. O dabar manau, kad... Kažkur - gal "Betmene"? - pasakyta maždaug taip: tas, kuris nepatiria baimės, nežino ir kas yra narsa. Baimė - mokestis už drąsą. Drąsą gali pademonstruoti tik jeigu patyrei baimę. Ne, dar geriau - Ursula Le Guin. Skaitėte "Kairiąją tamsos ranką" ("The Left Hand of Darkness")? "Šviesa - kairioji tamsos ranka. Tamsa - šviesos dešinioji ranka." Baimė - dešinioji drąsos ranka. Aš būtent dabar pradėjau gyventi - tikrąjį gyvenimą, kai tikrai yra ko ir dėl ko bijoti! Žinote, man netgi atrodo, kad tai pagrindinis gyvenimo pilnatvės požymis - kai yra kažkas, kas priklauso nuo tavęs ir dėl ko tu bijai. Ir būtent todėl galėsi būti drąsus, jeigu reikės.
Maždaug prieš trejus metus per interviu tvirtinote, kad ketinate susilaukti vaikelio. Nors su Benjaminu Millepiedu, dabartiniu partneriu ir vaiko tėvu, tuomet nebuvote net pažįstama... Kodėl būtent jis?
Mes susipažinome, kai dirbome "Juodojoje gulbėje". Benjaminas filmui kūrė choreografiją - ir sukrėtė mane. Savo tikrumu, natūralumu. Jis visas, iki galo priklauso baletui. Baletas - tai fanatikų pasaulis. Neįmanoma šokti baletą ir nebūti fanatiku. Jeigu tu nepriklausai baletui visiškai, tu paprasčiausiai nepatempsi, neištversi fiziškai. Čia netgi esama kai ko sektantiško. Benjaminą pamačiau kaip žmogų, gyvenantį tokį pilną gyvenimą, kiek tai apskritai įmanoma, nes jis atsidavęs tam, ką daro. Kita vertus, jis ne iš vienuolių ordino, jis atviras gyvenimui. Būtent tai aš vadinu egzistavimu realybėje. Tą jo tikrumą aš ir įsimylėjau. Jis pats blaiviausias žmonių santykių vertintojas pasaulyje. Jis tiksliai žino, kaip reikia sąveikauti su pasauliu. Todėl jis toks tikras. Su juo tiesiog neįmanoma jaustis aksesuaru.
Jūs kada nors taip jautėtės?
Taip, ir gana dažnai. Aš labai sielojausi dėl tokių santykių - kai žmogus su manim buvo todėl, kad, na, mano gera prekinė išvaizda. Tai nuobodu.
Ką jums reiškia būti gražiai?
Sėkminga išvaizda - tai didžiulis pranašumas. Nors visi tyrimai sako, kad į darbą dažniau priimami normalios, o ne įspūdingos išvaizdos žmonės. Ir žmonės palankiau vertina malonius nei gražius. Ir vis dėlto grožis - tai privilegija. Nenoriu veidmainiauti. Kalbant praktiškai, gražiam būti patogiau nei negražiam. Tiesa, man artimesnė europietiška grožio samprata. Pas mus Amerikoje gražus tas, kuris atitinka standartus, kanonus, kieno viskas teisinga. Europoje grožis yra unikalumo sinonimas; grožis - tai savitumas, žmonės grožiu laiko savo vientisumą. Man tai artimiau.
Mano išvaizda mane tam tikra prasme varžė. Jaunystėje, patikusi žmonėms, aš norėjau toliau patikti. Ir galiausia tapau tokia, kokią mane norėjo matyti kiti. Tapau visuomenės lūkesčių produktu, nieko nenorėjau nuvilti. O dabar galvoju: na, nepavyks kas nors, žlugs filmas - nieko tokio, juk niekas nenumirs. Ir aš išmokau rizikuoti ką nors nuvilti. Man netgi ėmė patikti tai, ko anksčiau nė už ką nebūčiau pamėgusi.
Pavyzdžiui?
Pavyzdžiui, repas. Įžūlus, atvirtas. Su keiksmais!
Aistra repui ir meilė šeimai, nuosava kino kompanija, socialinė veikla, aromato "Miss Dior" reklama... Kaip jums visa tai dera?
Nematau prieštarų. Repas - tai ritmas ir atvirumas. Gyvenime, santykiuose man tai vis svarbiau. Tai, kad dabar ne taip bijau nesėkmių... Nesėkmės suteikia skonio sėkmei. O "Dior" - tobulumo, o ne pirkinio siekio sinonimas. "Miss Dior" veidu ir todėl, kad markė palaiko labdaros organizaciją "FINCA International". Ir svarbiausia... Žinote, projektas "Natalie Portman" dar nebaigtas. Medžiaga yra - viskas jau nufilmuota. Bet galutinis montažas dar ateityje.
Datos
1981 m. birželio 9 d. gimė Jeruzalėje, gydytojo ir dailininkės šeimoje.
1994 m. išgarsėjo suvaidinusi Luco Bessono filme "Leonas".
2005 m. nominuota "Oskarui" už vaidmenį Mike Nicholso romantinėje dramoje "Arčiau".
2009 m. užmezgė santykius su choreografu Benjaminu Millepiedu.
2011 m. tapo aromato "Miss Dior" veidu. Gavo "Oskarą" už vaidmenį Darreno Aronofsky filme "Juodoji gulbė". Pagimdė sūnų Alephą Portmaną -Millepiedą. Sukūrė vaidmenis Ivano Reitmano romantinėje komedijoje "Be įsipareigojimų" bei Davido Gordono Greeno nuotykių komedijoje "Jūsų nešvankybe".
"Psychologies"
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą