"Vaikystėje buvau labai plona mergaitė, nesegėjau sijono, nes maniau, jog mano kojos kreivos ir plonos lyg pagaliukai. Neretai iš kiek storesnių mergaičių išgirsdavau pašaipų. Kiek vėliau, kai paaugau, savo lieknumu pradėjau džiaugtis ir jau pati galėdavau šaipytis iš apvalesnių mergaičių, kurios tapo dar stambesnės.
Buvau išdykusi, tad dažnai lankydavausi pas direktorių. Nors labai mėgdavau Rugsėjo 1-osios šventę, kurios metu pasipuošdavau mokykline uniforma ir dideliais baltais kaspinais, jai praėjus, lakstydavau iš pamokų. Net iki ketvirtos klasės vaidindavau, kad einu į mokyklą - už namo kampo laukdavau, kol mama išeis į darbą, tada parbėgdavau namo ir visą dieną žiūrėdavau televizorių. Prisimenu, kad šią mano išdaigą mamai atskleidė kaimynė.
Esu išdaužusi klasės langą. Žinoma, tai atsitiko netyčia - sėdėdama ant pirmo aukšto palangės, persisvėriau į lauką ir krisdama laukan netyčia užkliudžiau stiklą... Dar prisirašydavau į dienyną gerų pažymių.
Vaikystėje dažnai pešdavausi su penkeriais metais jaunesne sese. Labai nervindavausi, kai mama liepdavo Kristiną vestis kartu, kai eidavau į kiemą susitikti su draugėmis. Tai būdavo peštynių priežastis. Kai ji paaugo, pati gaudavau nuo sesės į kailį. Ji neretai bandydavo mane apkulti su šluota, o aš iš to tik juokdavausi, tai Kristiną dar labiau erzindavo."
Dainininkas Linas Adomaitis:
"Buvau padauža iki dešimtos klasės - vėliau supratau, kad mano drausmė daro įtaką visų dalykų pažymiams ir pasidariau geras ir stropus. O išdaigos iki mano "atsivertimo" būdavo kuo įvairiausios: kiaušiniais pro langą apmėtyti praeiviai, kramtomos gumos klijavimas ant mokytojų kėdžių, "netyčia" išdaužyti langai ir t.t.
Kartą ąžuolyne vedžiodami savo šunis su Žaliakalnio rajono draugais aptikome senas sūpynes ant skardžio. Įsisupus būdavo smagu pakibti 30-ties metrų aukštyje. Kvailiodamas pabandžiau paleisti rankomis virvę ir nenulaikęs jos nukritau ant nugaros. Laimei, atsipirkau tuo, kad dvi savaites vaikščiojau tarsi sukaustytas.
Į mokyklą eidavau su malonumu, gal tik kiek tingėdavau keltis. Klasė buvo vieninga ir draugiška. Iš pamokų bėgdavome ne mes, o patys mokytojai - nuo mūsų elgesio! Kartą prieš rusų kalbos pamoką į mokytojos stalo stalčių pridėjome supuvusių velykinių kiaušinių - ji pasipiktino ir išeidama liepė išvėdinti klasę. Nesinorėjo bėgti tik iš vienos pamokos - solfedžio, nes mokytoja Lina bendraudavo su mumis, kaip su draugais. Už blogus pažymius nekerštaudavau - bandydavau "užminti mokytojoms ant jausmų" ir kartais pasisekdavo..."
Dainininkė Taja:
"Vaikystėje buvau labai judrus, nenustygstantis vietoje, daug prisifantazuojantis vaikas. Prikrėsdavau nemažai išdaigų. Dabar neįtikėtina prisiminus, jog mokyklos laikais su klasiokais šokinėdavome pro antro aukšto langą.
Išvaizda mažai kuo skyriausi iš kitų, todėl patyčių sulaukdavau retai, kartais bendraamžiai "užvažiuodavo" dėl mano nedidelio ūgio.
Nelabai norėčiau pakartoti tų laikų. Nemėgau mokyklos, todėl bėgdavau iš pamokų ir už tai gaudavau barti. Tėvai bardavo ir dėl dar vienos priežasties...
Kartą, kai kažkoks vaikas mane nuskriaudė, pasiskundžiau mamai, o ši pasakė, kad esu pati kalta ir manęs neapgynė. Nuo to laiko stengdavausi pati kovoti už save. Jei mane kas nors skriausdavo - duodavau grąžos. Mušdavausi ir su berniukais.
Filmuose prisižiūrėdavau įvairiausių mušimosi būdų, todėl apsiginti būdavo nesunku. Tačiau vaikai, kuriems duodavau į kailį už tai, kad mane skriaudžia, su savo tėvais ateidavo tariamos teisybės ieškoti į mano namus. Va tada gaudavau lupti ir nuo saviškių. Man tai atrodė didelė neteisybė.
Mokykloje nesimokiau vien gerais pažymiais, tačiau mokytojams nekerštaudavau, suprasdavau savo kaltę. Vieną vienintelį kartą buvo kilusi negera mintis ką nors padaryti savo chemijos mokytojai, kuri kažkodėl buvo ant manęs "užsisėdusi" - nuolat rašydavo man "kuolus". Tačiau tos idėjos neįgyvendinau."
Dainininkas Artas :
"Buvau labai linksmas, drąsus vaikas. Net būdamas "lelius", nebijojau žmonių. Tik vienintelis dalykas, mano brolių "dėka", mane gąsdindavo - tamsa ir šešėliai.
Buvau hiperaktyvus. Kasmet atsidurdavau ligoninės traumatologijos skyriuje - tai galvą prasiskeliu, tai dar ką susižeidžiu...
Bet šiaip buvau geras, ne koks peštukas. Pamenu vieną vienintelį kartą susimušau darželyje su metais vyresniu berniuku. Po to muštynių mano gyvenime nelabai bebuvo. Dalyvaudavau nebent savo kiemo grupuočių karuose, kur, pavogę iš tvartų kiaušinių, apmėtydavome priešininkų namų sienas, ar svaidydavomės akmenimis.
Mokyklos laikai man yra gražus prisiminimas. Mokytojai buvo draugai, o mokykla - jokia prievolė. Aš nebėgdavau iš pamokų. Retsykiais tiesiog išeidavau, bet išėjęs nesislapstydavau nuo tėvų ar mokytojų."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą