Nematomuose apkasuose. Kaip mes atkūrėme Lietuvos kariuomenę

Pratarmė

Ši knyga skirta visiems Lietuvos žmonėms, ypač aktyviems Atgimimo laikotarpio įvykių dalyviams ir 1990-1991 m. Lietuvos Laisvės gynėjams, kurie sunkiu Lietuvai metu savanoriškai atliko savo pareigą - gynė Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę.

[CITATA]

Tikiuosi, kad ši knyga bus naudinga Lietuvos jaunimui, būsimiems kariams, svarstantiems galimybę stoti į Lietuvos karo akademiją ir rinktis garbingą Tėvynės gynėjo - karininko profesiją.

Knygoje daug dėmesio skiriama pamąstymams apie Pareigos jausmą,Tėvynę ir karininko Garbę. Čia rasite įdomių su tarnyba susijusių pasakojimų ir netikėtų istorijų. Visą savo tarnybos Lietuvos kariuomenėje laikotarpį turėjau tikslą nuolat mokytis, stengiausi tobulėti ir būti pavyzdžiu pavaldiniams. Iš savo kolegų, Vakarų valstybių karininkų, su kuriais bendravau būdamas SKAT, KASP, Rytų karinės apygardos, Lauko (Sausumos) pajėgų, Lietuvos kariuomenės vadas, tarnaudamas NATO strateginėje Transformacijos vadavietėje, išmokau ir supratau, kad pats geriausias vadovavimo kariams principas - pačiam būti geru pavyzdžiu.

Įvadas

Nei daug, nei mažai - 24 metai - prabėgo ginant ir saugant Lietuvos valstybę. Nuo 1990 m. kovo 12 d., tarnaudamas Lietuvai kaip Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko asmens sargybinis, o nuo 1991 m. sausio 11 d. kaip karys savanoris, jaučiau pareigą ir atsakomybę už jos likimą ir buvau pasirengęs bet kuriuo paros metu atlikti piliečio pareigą - ginti Tėvynę.

Tiems, kurių 1988-1991 m. laikotarpiu tarp mūsų nebuvo, arba jauniems žmonėms, kurie ten dar ir negalėjo būti, matyt, sunku suvokti, kodėl keli tūkstančiai pasiryžėlių vis dėlto buvo ten.

Kas tuo metu dėjosi mūsų mintyse ir širdyse? Mes nebuvome fanatikai ir nebuvome bepročiai - nė vienas iš mūsų nenorėjo mirti. Buvome jauni ir labai norėjome gyventi, mylėti, būti mylimi, auginti vaikus ir būti

laimingi. Likimas lėmė, kad už tą laisvę kažkam reikėjo kovoti, pasiaukoti.

Kodėl tam ryžomės? Kokia jėga mus vedė? Kokios mintys sukosi galvoje sužinojus, kad Sovietinė armija (toliau SA) tankai, šarvuočiai ir sunkvežimiai, pilni ginkluotų kareivių, artėja prie ginamo objekto? Tokiais atvejais, nujausdamas priešo jėgų persvarą, lauki savo mirties. Visi normalūs žmonės bijo mirti, o ypač jauni, kurie dar nespėjo pasidžiaugti gyvenimu. Sakoma: "Nebijo mirti tik bepročiai arba fanatikai." Drąsa - tai baimės mirti vykdant pareigą įveikimo rezultatas. Neabejodamas galiu pasakyti, kad svarbiausia buvo pareiga.

Šalia jos - garbė, kurios prarasti niekas nenorėjo. Žinojome, kad taip gali nutikti tik kartą. Matėme, kaip per 1991 m. sausio mėn. įvykius keli parlamento gynėjai, gavę informaciją, jog SA šturmuos Aukščiausios Tarybos rūmus, mus paliko.

GYNĖJAS. Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynėjas A. Pocius 1991 m. komunistinio pučo metu.

Jie tiesiog pabėgo. Taip pasielgę mūsų akyse jie prarado garbę, kurios niekada daugiau ir neatgavo. Nemanau, kad vėliau jiems buvo lengva gyventi.

Po tokio poelgio sąžinė turėtų graužti visą gyvenimą.

Jausmai, kurie ima kankinti žmogaus sąmonę ir sąžinę, atsakomybė už šeimą ir už Tėvynę - tai, ką patyriau per 1991 m. sausio-rugpjūčio mėn. sudėtingą laikotarpį kaip tų įvykių dalyvis ir liudininkas. Mąstydamas apie pareigą visada sau užduodavau klausimą - kas kitas, jeigu ne aš?

Piliečio pareiga - tai tikėjimo vedinys, užtikrinantis įsitikinimo neklystamumą einant ginti Tėvynės.

Rašydamas prisiminimus neturėjau tikslo nušviesti Lietuvos kariuomenės atsikūrimo ir vystymosi visus etapus, chronologiškai išdėstyti svarbiausius įvykius, pateikti statistinius duomenis ir kt. Sąmoningai neįvardijau daugybės žmonių pavardžių, kurie nusipelnė būti paminėti, nes kovojo už laisvę, gynė savo tautą. Tokių Tėvynę mylinčių patriotų yra daug ir visų išvardyti neįmanoma. Jų pavardės įrašytos į valstybės apdovanotųjų sąrašus, apie Lietuvos kariuomenės atsikūrimą galima perskaityti Krašto apsaugos ministerijos išleistuose žurnaluose, Lietuvos kariuomenės interneto svetainėje, įvairiose knygose ir kt.

TARNYBOJE. SA atsargos karininkų kursuose Kaliningrado srityje 1979 m. Kursantas A. Pocius BMP-1 kovinės pėstininkų mašinos operatoriaustaikytojo bokštelyje.

Pareigos suvokimas Atgimimo laikotarpis ir Sąjūdžio mitingai Vilniuje suteikė naujų vilčių. Tuo metu, turėdamas du mažamečius vaikus, daug svarsčiau, ar reikia eiti į mitingus. Juk tai rizikinga ir nežinia, kuo čia viskas pasibaigs. Jaučiau didelę atsakomybę ir pareigą rūpintis savo šeima, bet sunkiai paaiškinamas vidinis jausmas stumte stūmė veikti.

Prisiminiau mamos pasakojimus, kaip jie gyveno laisvos Lietuvos laikais, apie pokario rezistenciją, neaiškiomis aplinkybėmis žuvusį jos tėvą ir seserį partizanę Karoliną su vyru, ištremtas kitas seseris su šeimomis.

Atmintyje įstrigo vyriausiojo mamos brolio partizano Antano vaikystėje man pasakyti žodžiai: "Pamatysi, sūnau, ateis metas ir Lietuva vėl bus laisva. Tu privalai tam ruoštis ir, atėjus tinkamam laikui, turi sekti mūsų pėdomis, daryti tai, ką ir mes darėme, - kovoti už Lietuvą." Šiuos dėdės žodžius gerai įsidėmėjau, todėl jaučiau pareigą būti ten, minioje, tarp tų, kurie taip pat galvojo apie Lietuvos Laisvę. Jie ne tik galvojo, bet jau kažką darė. Visa savo esybe jaučiau turįs būti su tais, kurie sovietinei santvarkai išdrįso pasakyti "ne".

Mano tarnyba Sovietinėje armijoje

Tam, kad nereikėtų eiti tarnauti į privalomąją dvejų metų karinę tarnybą okupacinėje Sovietinėje armijoje, vyresnio brolio Broniaus paprotintas, įstojau mokytis į Kaune esantį Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą (LVKKI), kuriame veikė ir Karinė katedra. Brolis tuo metu jau buvo atitarnavęs pusantrų metų privalomoje tarnyboje SA Kauno oro desanto divizijoje. Jo pamokos ir broliški patarimai padėjo galutinai apsispręsti, kad reikia stoti mokytis į aukštąją mokyklą. Tais laikais absolventams, baigusiems mokslus aukštosiose mokyklose, kuriose veikė Karinė katedra, būdavo suteikiamas SA atsargos leitenanto laipsnis ir jie laikomi atsargos karinėje įskaitoje. Tiesa, dalis tokių "naujai iškeptų" atsargos leitenantų dvejus metus turėjo tarnauti profesinėje tarnyboje. Vėliau (kas kelerius metus) vėl kviesdavo į sborus. Niekas iš pagal profesiją dirbančiųjų, aišku, nenorėdavo eiti ir kaip įmanoma išsisukinėdavo (juk tai svetima okupacinė kariuomenė), bet buvo verčiami grasinimais nubausti, nuteisti ir pasodinti.

Po studijų Lietuvos valstybinio kūno kultūros instituto Sporto fakultete (1975-1979 m.) visi tikėjomės būti kvalifikuotais savo pasirinktų sporto šakų treneriais ir dėstytojais. Mano pasirinkta sporto šaka - laisvosios imtynės. Dar prieš studijas Klaipėdoje ketverius metus lankiau laisvųjų imtynių treniruotes ir jau buvau tapęs jaunių ir jaunimo daugkartiniu

Lietuvos čempionu bei sąjunginių varžybų prizininku, 1975 m. nugalėjau suaugusiųjų grupėje savo svorio kategorijoje. Buvau Lietuvos laisvųjų imtynių rinktinės narys.

Visus ketverius studijų metus kiekvieną antradienį nuo ryto iki vakaro vyko SA mechanizuotų pėstininkų su BMP-1 (rus. Bojevaja mašina pechoty - kovinė pėstininkų mašina) būrio vado rengimo kursas.

1979 m. birželio mėn. baigėme studijas LVKKI ir po diplomų įteikimo praėjus vos porai dienų privalėjome trims mėnesiams vykti į Sovietinę armiją išklausyti jauno kareivio kursą. Kai baigėme teorinius ir praktinius užsiėmimus, kad gautume SA atsargos leitenanto laipsnį ir mechanizuotų pėstininkų su BMP-1 būrio vado kvalifikaciją, privalėjome išlaikyti egzaminus pagal Karinėje katedroje dėstomą atsargos karininko programą.

Bus daugiau