Tai pojūčiai... pirmykščiai, prigimtiniai, baziniai... kaip čia pasakius. Turiu galvoje - fiziškai ir psichologiškai. Tu tarsi pradedi dialogą su savo kūnu, tam tikra prasme susidvejini... Žinote, kai moteris patiria persileidimą, tai visąlaik jaučia savo kūno nereikalingumą - jis tarsi tūbelė, kurioje nebėra dantų pastos: nėra pastos - kam ji reikalinga... Tas nėštumas - visai kita patirtis: mano kūno pagaliau man prireikė ne darbui, ne blizgioms nuotraukoms, ne kitiems žmonėms. Jo prireikė man.
Kitaip tariant, jūsų kūnas - tai ne jūs?
Nevisiškai aš. Ne visa aš. Nėštumas, mano galva, - kūno nepriklausomybės įrodymas. Jo sugebėjimai... Kaip tai vadina politikai? Autonomija! Ir man tai patinka! Ką jau kalbėt apie tai, kad aš nebeturėjau vilčių išgyventi tokią patirtį: amžius... Kai pamačiau Sunday, tada dar tik vaisiaus kamuoliuką, ekrane - atliekant tyrimą ultragarsu, aš apsiverkiau. Tavyje auga kitas žmogus, taip, svarbiausia - tavyje, tai vyksta su tavimi. Aš ne iš tų, kurie slysta gyvenimo paviršiumi, aš gilinuosi, išgyvenu, imu į širdį. Aš nesu gyvenimo stebėtoja. Aš dalyvė. Todėl man tokie svarbūs "nėštumo išgyvenimai".
Juos išgyvenote vykstant gana sudėtingam "Australijos" filmavimui laukiniame šalies regione...
Taip, kad laukiuosi, paaiškėjo filmavimo įkarštyje. O dirbome daugiausiai šalia mažučio dulkėto miestelio Kunuro, kepino saulė - 38 laipsniai - ten tai normalu. Man buvo siaubinga toksikozė, visos priauga svorio, o aš jo netekau. Keistas buvo jausmas. Keistas ir nepakartojamas: pykinimas ir laimė. Vienu metu. Ir nuolat. O mes dar ir filmavome po 15 valandų per dieną. Bet aš tariau sau: privalau pabaigti, nes tai turbūt svarbiausias mano vaidmuo per visus tuos metus. Bazo ir Hju (filmo "Australija" režisierius Bazas Lurmanas ir filmo partneris Hjū Džekmanas) negalėjau nuvilti. Ir Konoro (13-metis Kidman įsūnis. - Red. past.) - nes jis dirbo su arkliais, ir tai buvo pirmasis jo gyvenime darbas, ir jam reikėjo, kad būčiau šalia. Na, ir sienos man padėjo. Būti namie - man tai labai svarbu. Mūsų raudonos dulkės man nekliudė! Jos labai smulkios, įsibrauna į mažiausius tarpelius...
Mano patriotizmas tikriausiai - cheminės sudėties... Aš jį vadinu fiziologiniu patriotizmu - kaip medžio, kuris gali augti tik štai šioje dirvoje, gerti tik štai šitą vandenį.
Nors, atrodo, aš turėjau nekęsti mūsų klimato, nes vaikystėje buvau balta varna tarp įdegusių banglentininkų, pusę gyvenimo praleidžiančių ant keterų prie Didžiojo rifo arba bent jau Sidnėjaus paplūdimiuose.
Aš net pravardę turėjau - Garnys. Natūralu, dėl ūgio, ilgų galūnių ir baltos odos, kuri nenorėjo įdegti, o iškart sudegdavo iki pūslių. O aš ir aktore norėjau tapti, ir vaidinti pradėjau - regis, penkerių metų - kažkokias pantomimas vaikų teatre - todėl nenorėjau būti savimi. Ypač paauglystėje. Būti manimi buvo kankinama - liesa ir ilga, baisiai ilgomis rankomis ir kojomis... Aš net stebėjausi, kai kas nors į mane pažvelgdavo dukart...
Ar atkreipėte dėmesį, kad jūsų dabartiniame gyvenime daug sutapimų? Jūs atvykstate į Australiją, kad vaidintumėte turtingą bevaikę moterį, kuri išgyvena dvasinį pakilimą. Ir čia jūs sužinote, kad laukiatės, kad prasideda naujas gyvenimo etapas, nauja patirtis...
Štai ir Bazas, mano senas ir galbūt artimiausias draugas, sakė: atkreipk dėmesį, tavo herojė vardu Sara. O Sara - biblinis personažas: nevaisinga moteris, praradusi visas viltis susilaukti vaikų, staiga stebuklo dėka pastoja... Aš galvojau apie tai. Bet mistika... Ne, čia kažkokia virtuvės mistika - bandymai paaiškinti tai, kas su mumis vyksta nepaaiškinama, stebuklinga. Man labiau patinka mano sesers versija. Ji turi keturis vaikus, ir ji sako patikrinusi savo kailiu: būdama nėščia tu pritrauki prie savęs laimingus žmones. Laimingus ne dėl gyvenimo aplinkybių, o dėl charakterio savybių - natūraliai sugebančius vertinti kiekvieną gyvenimo akimirką, dėkingus gyvenimui. Matyt, gamtoje egzistuoja laimės energijos ratas.
Akivaizdus ir kitas sutapimas: daug kas jūsų gyvenime susitvarkė, kai išsiskyrėte su Tomu Kruzu. Būtent po to įrodėte, kad esate bene ryškiausia draminė aktorė Holivude, radote naują meilę, gimė Sunday...
Tomas mano gyvenime vaidino didžiulį vaidmenį. Tai tiesa. Galbūt tas mastas ir buvo mūsų porai fatališkas? Žinote, aš apie tai mąsčiau, kai su Kitu nusprendėme susituokti. Mes susipažinome per Australijos dienas Los Andžele. Tai tokia juokinga šventė, kai kepa kengūrą, parduoda puikius daiktus, padarytus aborigenų, ir dainuoja mūsų dainas. Vadinasi "G'Day LA" - nuo mūsų tradicinio australiškojo pasveikinimo: mes vietoje "Sveiki" arba "Laba diena" sakome "Dži dei!", sutrumpintai nuo "Good day".
Tai štai mes susitikome per "G'Day", ir aš iškart pajutau, kad Kitas - mano žmogus, tarp mūsų daug bendro, mes iš to paties pasaulio krašto, abu subrendome Amerikoje, abu drovimės... Kitas kentėjo ir alkoholio, ir kokaino priklausomybę, jis man sąžiningai prisipažino. Paskui gydėsi, ir dabar viskas, duok Dieve, praeityje. Bet ir tuomet ši žinia manęs nesuglumino. Nes kas jau kas, o aš žinau, kas yra skausminga priklausomybė. Aš turėjau tokią - nuo meilės. Apskritai meilė - ir meilė Tomui - buvo labai galinga jėga mano gyvenime. Tai tikriausiai mano lemtinga yda ir svarbiausia dorybė - gebėjimas taip mylėti. Iki ištirpstant kitame. Iki išnykstant.
Jūs nejaučiate tokios priklausomybės nuo Sunday? Neišnykstate dukroje?
Pavojaus yra. Tapti motina 25 ar 41 - didelis skirtumas. 41-erių jau pažįsti gyvenimą. Ir motiniški jausmai aštresni. Meilėje vaikui daugiau skausmo, daugiau baimės, nerimo. Aš žiūriu į Sunday, ir širdis kartais apsipila krauju. Nežinau kodėl. Jokio pagrindo, o būna beviltiškai baisu. Baimė tampa neišvengiama išvirkščiąja meilės puse. Ir paliečia viską, kas tau brangu, - anksčiau dėl Belos ir Konoro aš taip nebijojau. Ne, meilė, kai tu jau daug matei, visai kitokia. Visada jauti distanciją tarp jo ir savęs. Visada atsimeni, kad nesi visagalis. Tai ir yra didžiulis liūdesys. Na, ir džiaugsmas. Vaikai - vienintelė garantuota amžinybės forma, kuri mums pasiekiama.
Ar jaučiate skirtumą tarp jausmų savo tikram vaikui ir įvaikiams, kurių nepagimdėte, o tik auginate?
Nežinau... Nežinau... Tikriausiai jeigu dukrelė būtų gimusi man tada, kai šeimoje atsirado Bela ir Konoras, aš būčiau galėjusi atsakyti į šitą klausimą. O dabar nežinau. Manau, amžius, kuriame tampi mama, svarbiau. Aš savo santykio su Sunday skausmingumą nurašau būtent į amžiaus sąskaitą. Ar gali fiziologija turėti įtakos meilės kokybei? Tai būtų tiesiog siaubinga!
Jūsų asmeninė patirtis nepakeitė požiūrio į meilę, į priklausomybes?
Kai tekėjau pirmą kartą, viskas vyko greitai. Mes susipažinome su Tomu, ir aš jau po savaitės žinojau, kad ištekėsiu už jo. Su Kitu buvo kitaip. Man kažkodėl norėjosi, kad abu turėtume laiko suvokti, kad ir kitas vienišas... Ir priimti tai į savo gyvenimą. Bet aš - ankstesnė aš. Jeigu aš noriu su kuo nors būti, tai noriu būti su juo. Jeigu myliu, tai turiu pareigų. Jeigu myliu, tai myliu. Ir viskas.
Vadinasi, jūs gyvenate pagal priesaiką: "Ir turte, ir skurde... kol mirtis mus išskirs..."
Na ką, vadinasi, pavyksta. Laimė man - ne tobulybė ir netgi ne bandymas jos siekti. Laimė - pažinti žmogų, kuris tave suintrigavo, užbūrė ir patraukė. Pažinti jo juokingus bruožus, trūkumus, silpnybes. Pažinti, kas pririša tave prie jo ir daro jį nepakartojamą.
Jūsų vyresnieji - paaugliai. Kaip jie reagavo į Sunday atsiradimą?
Šiaip jau tikėjausi blogiau. Bet jų reakcija rodo, kad aš juos, matyt, ne taip smarkiai užterorizavau. Nors kartais man atrodė... Žinote, tarp manęs su sese ir mama buvo visai kitokie santykiai. Mano mama buvo ir liko, na, tikras feminisčių kovos būrys! Ji stengėsi ir man išugdyti kovinius bruožus. Ji vis reikalavo ryžtingų veiksmų, nepriklausomybės... Mes su seserimi visąlaik gynėme save, tai, kas mums būdinga. Man regis, Belai ir Konorui nereikėjo ginti to, kas juose natūralu. Jie visada laikosi kartu, jie nekonkuruoja tarpusavy stengdamiesi įsitvirtinti. Jiems nė į galvą neatėjo Sunday matyti kaip konkurentę. Be to, negi būnant 13 arba 16 metų yra kas nors svarbiau už tavo paties gyvenimą? Deja, mes, tėvai, nuo to momento pradedame eiti praeitin. Aš tai pakelsiu lengviau už kitus - dar kartą ačiū Sunday.
Ar jūsų santykis su pasauliu pasikeitė gimus Sunday? Ekonomikos krizė, pavyzdžiui, - ką jūs apie tai manote? Na, žinoma, jūs turtinga...
Aš neseniai perskaičiau kažkur internete... Filipinuose yra tokia gentis kalnuose. Ten žmonės negali leisti vaikų į mokyklą - tai kainuoja 10 dolerių per metus, o tai jiems labai labai brangu. Man rodos, aš atsakiau į jūsų klausimą.
Tai yra?
Tai yra aš manau, kad mums - Europoje, Amerikoje, Australijoje, netgi mąstyti apie tai nėra ko. Esmė ne ta,kad aš sprendžiu iš pasiturinčio žmogaus pozicijų. Mums apskritai nedera samprotauti apie tai, kas yra gerovė. Mes iš tiesų net nepažįstame tikro skurdo: mums pasisekė gimti ten, kur gimėme, galima sakyti, kad paprasčiausiai išlošėme genetinėje loterijoje ir niekuo tokio laimėjimo nenusipelnėme. O dar esame linkę padejuoti progai pasitaikius.
Ar buvo jūsų gyvenime kas nors, ko jūs gailitės?
(Susimąsto.) Galima kovoti su gyvenimu. Galima išsisukinėti nuo klausimų ir pateikti pernelyg paprastus atsakymus, tvirtinti, kad tai, kas vyksta, yra neteisinga. Bet gyvenimas mane išmokė: verčiau jam leisti tekėti laisvai, kitaip sakant, atpalaiduoti vadžias. Nuo to laiko, kai to išmokau, man tapo lengviau priimti meilę ir duoti ją. Ir Sunday... Vaikas, manau, - toks palaiminimas, kurį mes gauname iš gyvenimo. Ir aš ramiai pasakysiu tai į akis netgi tiems, kurie nenori turėti vaikų, kurie dabar svarsto, ar turėti: neatsisakykite palaiminimo.
Šaltinis: Psychologies,
parengė Vilma Skiotienė
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą