Nijolė Oželytė: "Jeigu nesugebi pabūti blondine, tavo dalia - kario kelias ir vienatvė"
Man tai priimtina. Tai įpareigoja visada būti šviesiai. Žmonės įprato, kad turiu būti laiminga, stipresnė už juos. Aišku, kad būtent to vyrai ir bijo.
Tibeto vienuoliai su raupsuotaisiais valgė iš vieno dubens; taip suprato meilę. Jūs viename interviu sakėte, jog nenorit su mylimu dalytis vienu klozetu, kabint iš vienos lėkštės... Atrodo, skiriate meilę į poetišką ir kūnišką.
Meilę ir užmuša bendras klozetas ir barščių puodas, nes šis jausmas yra ne fiziologinis. Žmonės, gyvendami ankštuose butuose, neįdomūs vienas kitam savo knarkimu nei žagsėjimu. Kas nepaslėpta, tampa lyg ir bendra. Fiziologija, aistra iš pradžių pritraukia, paskui atskiria, nes darosi bjauru. Tad jeigu norime išsaugoti ne seksą, o meilę, jokiu būdu nereikia palikti tualeto durų atdarų.
O meilė, vaikuti, yra viena. Tik paprastai 98 nuošimčiai yra savimeilės, nes mes norime mylimo žmogaus SAU, ir visai nesvarbu, ar jis vedęs ir turi vaikų. Ypač moteriškėms būdinga galvoti, kad atradusios įdomų, originalų ir dar turtingą vyrą, nieko pačios gyvenime nebeturi daryt, kad jis jiems cirką atstos.
Mūsų troškimas ištirpti mylimajame yra nenoras gyventi sunkų, savarankišką gyvenimą, ir tą žmogų laikyti per jėgą, per tam tikrą atstumą, kad jis visą laiką norėtų tavęs. Kai žmoguje ištirpsti, nebelieka nieko, tada reikia ko nors kito.
Aš ilgą laiką visuose interviu kartojau, kad buvau labai negraži ir manęs niekas nemylėjo. Vienoj salėj buvęs vaikystės draugas pasakė: "Ar tai tavo artistinis tekstas? Taigi aš tave taip mylėjau, kad prašydavau tavo mamos leist į tave miegančią pažiūrėt". Ir tada pagalvojau: tų žmonių, kurių mes nemylime, net nepastebime, kad jų būta mūsų gyvenime. Tai ir yra savimeilė. O kai iš tikrųjų mylime, net seksas atsitraukia į antrą planą, nes tu nori girdėti jo mintis apie gyvenimą. Meilė yra bendrakeleivystė, o ne triušių poravimasis.
Ar jūs niekada neatsidavėte beatodairiškai aistrai? Esate pasakojusi, kad neatsidavėte rusų aktoriui, užvaldžiusiam jūsų jausmus. Juk gyvenimas - ne moralės kodeksas, jis - vienintelis...
Aktorius Batalovas man buvo žmogaus idealas, atrodė, kad mes pažįstami tūkstantį metų, bet nebūčiau ėjusi paskui jį į pasaulio kraštą. Kai diskutavome su narkomanu, jis sakė: "Esat kvaila moteriškė, po kiek laiko mūsų abiejų kaulai supus, tik aš būsiu miręs nuo kaifo, o jūs - senatvės ir ligų iškankinta". Tai pasaulėžiūros skirtumai: jeigu save traktuoji kaip vienkartinį masalą, tai atsiduodi malonumui, o aš save laikau amžinesne būtybe, ir turiu tam įrodymų. Tad manau, kad kūnas yra tik paltas.
Ar meilėje gali būti lygios lyčių galimybės? Juk mūsų skirtumai - tokie dideli...
Lygių galimybių principas yra nesąmonė, nes mūsų galimybės nė iš tolo nevienodos. Man viena anglė feminisčių suėjime papasakojo baisią istoriją. Ta karo lakūnė, tam, kad įrodytų lygiateisiškumo įstatymų absurdiškumą, būdama nėščia, padavė į teismą karinių lėktuvų instruktorius, dėl to, kad su savo pilvu netilpo už šturvalo. Bet ji laimėjo didelius pinigus dėl diskriminacijos! Tas lygiateisiškumas yra tik politiniai žaidimai.
Sakoma, jei nori sugyventi su vyru, turi jį pažinti ir susitaikyti su jo vyriškais bruožais - neiti prieš jo prigimtį. Ar tai reiškia, kad turime pakęsti šiurkštumą, atsisakymą kalbėti apie jausmus?..
Dabar stojasi nauja era, ir kelis tūkstantmečius trukęs moterų prisitaikymas baigiasi. Tą neišvengiamą moterų atgimimo amžių pripažįsta ir kinai, ir visi rytiečiai. Jie turės atrasti naujus vyriškumo bruožus: atsakomybę, ryžtą, drąsą, protą, o ne raumenų jėgą. Jeigu jie liks įsitrigę viduramžių riterių romanuose, tai jų problema, o mes jau mokame pačios ir apsivaisinti, ir užsidirbti, ir pakeliauti... Tik klausimas: ar būsim laimingos?..
Nuo tada, kai subrendusi supratau, jog vyrai yra silpnoji lytis, negaliu atsigauti nuo to smūgio.
Moteris privalo būti stipresnė. Įsivaizduokit, jeigu gimdytų vyrai. Būtų šakės! Išnyktų žmonių giminė.
Kodėl nusigeria ir žudosi dažniausiai vyrai? Jie nemoka įvardyti ir susidėlioti savo jausmų, todėl yra pažeidžiami. O mes - sąmoningai ar ne - juos ir pribaigiam. Mes savo jausmus užneriam jiems kaip kilpą. Mes savo psichine energija galime sunaikinti bet kokį raumenų kalną.
Žinot, kam visą gyvenimą pavydėjau? Lengvoms it plunksnelė kvailutėms blondinėms. Buvo tokia fantastiška aktorė Eugenija Pleškytė. Kai buvome Kirgizijoje, kino festivalyje, ji, gerai įkalusi, Vidurinėje Azijoje atsistojo ant stalo, pradėjo šokti ir dainuoti: "Kaziuk, pagrok man valsą". Tai buvo taip žavu, tuo metu ji buvo "blondinė"... Jeigu nesugebi tokia pabūti, tavo dalia - kario kelias ir vienatvė.
Anot Einšteino, santuoka yra nesėkmingas bandymas sukurti nenutrūkstamą ryšį, civilizuotą vergiją...
Moteriai santuoka kaip tik yra laisvė. Jai apibrėžiama tam tikra sfera. Moters teritoriją reikia riboti, nes moteris yra vanduo. Jai reikia krantų. O vyrui santuoka yra nelaisvė, nes jis yra vėjas, jis blaškosi: tą sukuria, su anuo susikauna. Mums santuoka - prigimties išraiška, o jiems - apribojimas. Priešybių kova. Todėl ir sakau, kad man reikia namo su dviem galais, su dviem unitazais.
Kas yra tikra meilė?
Tikra meilė yra tai, ko pats negali sau sukelti ir pats savyje nutraukti. Ir tokia niekad nebūna be atsako; arba tai nėra antra tavo pusė. Pasikankink, vyno išgerk, eilėraštį parašyk ir neturėk iliuzijų. Suklydai - ir be meilės nepražus tavo gyvenimas.
Daugelis žmonių miršta, prieraišiai ir draugiškai nugyvendami iki senatvės, bet nepatyrę, kas yra meilė. O meilė yra, kai svetimą žmogų myli kaip savo vaikus, kuriuos saugai nuo bet kokių klaidų. Tai vos ne motiniškas jausmas, kai žmogui nori viso geriausio, ne sau jį turėdamas.
Jūs - fatališka moteris?
Turiu pripažinti, kad tie, kurie turėjo su manim reikalų, manęs užmiršti negali. Nepalikau jiems jokių žaizdų. Nebijojau būti palikta. Kai supratau, kad pati savaime esu gyvenimo vertybė, tapo labai lengva. Štai Gretoje Garbo vyrai matė fatimą, tobulą moterį, o ji buvo lesbietė. Visada ta likimo moteris yra mistifikuojama. Fatališka moteris - ta, kuri nepasiekiama.
"Moteris vyrą ir griauna, ir kuria, -
sako kino kritikas Skirmantas Valiulis. - Pati tobuliausia moteris man yra mano keturių vaikų motina; gal kartais ir kritiškai žiūriu, bet vis dėlto teigiamių vertybių randu. Bet yra ir idealų, tokio pobūdžio jausmų ar širdies nuotaikų, kurias vadinu kontempliatyviomis aistromis. Ir prancūzų filosofai sako, kad vadinamasis "mąstantis geismas" yra aukščiausia meilės viršūnė. Džiaugiuosi, kad ir aš supratau, kad taip gali būti."
Sigitas Geda rašė: "Bėkite pas kentaurus, meilės ištroškusios moterys", tačiau jūsų amžiaus vyrai labiau primena faunus, kurie vaikosi jaunas deives. Nors jų vyriškos galios išsekusios, ir tos moters jie net nesiekia, tik apipila ją pinigais ir - "ima".
Kaip einama į "Macdonaldą" greito maisto, taip einama ir sekso. Aš nesu šio varianto šalininkas, bet nesmerkiu tų, kurie taip gyvena.
Man gyvenime moterys gal nepadėjo "prasimušti", bet padėjo daug dalykų suvokti kitaip. Ir visą laiką tokių buvo, tik ne visada suprasdavau, kaip jos veikia, ką jos daro, teisingai pasako, nes neturiu tos moteriškos intuicijos.
Ar galėtumėt įsimylėti prostitutę?
Pasakysiu pagal prancūziško romano išmintį, neįsižeiskit: perkeltine prasme kiekviena moteris turi būti ir motina, ir prostitutė. Tai idealas, kurį sunku pasiekti, todėl Felinis ir sukūrė filmą "Aštuoni su puse". Pagal psichoanalizę, vyras, rinkdamasis žmoną, orientuojasi į motiną, tik kad tai suvoktum, turi nugyventi daug metų. O po to suvoki, kad geidi moters, kuri būtų laisva sekse.
Vyras dėl moters gali atsisakyti karūnos ir sosto, bet niekada neatleis, jeigu ji pasieks daugiau už jį karjeroje. Ką manote apie lygias galimybes?
Na, tai labai užgauna vyro ambicijas. Įsimylėdami moterį, apsimetėlę ar palaidūnę, jie nenutuokia, kad ten iškyla kitos ambicijos, ypač kai jos į vyrą ima žiūrėt kaip į objektą, iš kurio galima išgaut sėkmę ar pinigų. Vakarų kultūroje įsigalėjęs vyriškas požiūris, kad reikia bijoti moters, kad ji griaus gyvenimą, harmoniją, racionalų mąstymą - kaip tamsi, chaotiška jėga. Tada reikia bijoti gamtos, kuri irgi yra chaotiškos prigimties. Toks požiūris turi keistis tolerancijos kryptimi, nes šiandie suvokiama, kad chaosas - tai irgi tvarka, o moteris ne tik griauna, bet ir kurią vyrą.
Vyrų fantazmai tokie skurdūs: pasimylėt lėktuvo tualete, ant suolelio parke. Ar dėl to jie žiūri "pornuchą" ?
Žurnalai siūlo pasimylėti ant virtuvės stalo, tik reikia žinoti, ant kurio kampo ir kaip; mačiau brėžinukus - tokia lietuviška kamasutra. Svarbiau ne tokie pašmaikštavimai, o kas kam ką suteikia, jeigu abu sugeba rasti dermę, tai kas dėl būdų ar kampų galėtų prieštarauti?
Pasinaudosiu jūsų fraze, jog kūne - ir šūdas, ir muzika. Atrodėte man toks grynuolis, gamtos žmogus, apsinuoginęs prieš fotoobjektyvą. O kas jums tabu?
Tabu yra vis dėlto atsakomybė; pirmiausia sau, paskui ir kitiems. Niekada neapsinuogini vien dėl apsinuoginimo, yra tam tikras motyvas, kodėl tą darai. Mačiau filmą apie TV realybės šou, kuriame vaikinas dalyvavo, kad dėl daugybės pristatytų kamerų pamatytų save iš užpakalio. Tai gali būti susiję su ironija, bent mano atveju - su noru pasijuokti iš to kūno, kurio neliks. O kodėl jo taip bijote? Vyrai bijo iš savęs pasijuokt, o ypač kad bus pasijuokta iš jo? Ten buvo ne tik "išstatyta", bet ir kompozicija, pasiprašiau ne pas gatvės fotomenininką. Taip, aš į tai žiūriu kaip į kūrybinę raišką, į gyvenimą kaip meno formą, iškrovą ir kūrybinių galių skatinimą - ir čia žiūriu jau filosofo Nyčės akimis.
Plastinių ir lyties keitimo operacijų, fetišų bei kičo eroje gal vertėtų jaunimui aplankyti Luvrą, o ne Jūsų kuriamą Erotikos muziejų?
Dalis prancūzų erotikos muziejų ir atspindi prancūzų dailės istoriją, ne veltui jie įkurti greta Luvro. Kodėl negali būti kultūringas erotikos muziejus, kai ilgai viską draudėme? Smetonos laikais mokykloje dirbęs žinomas psichologas vaikams pastatė nuogas antikines skulptūras... Aš renku kičą? Šiandie jis yra subkultūra, apie tai ką tik išėjo labai rimta knyga - apie lietuvos jaunimo subkultūrą. Vis nustumdavome į pakraščius, o bent jau dalis jaunimo tuo gyvena, tai jų saviraiška, jų kalba. Tai svarstymo laukas - kas galima ir kas ne.
Į tai, kas gyvenimiška, reikia žiūrėti atviromis akimis, tik po to gali kritikuoti. O jeigu akys užmerktos - tai apie ką diskutuoti?
Narstome intymųjį gyvenimą taip, kaip vaikai preparuoja varles. Todėl turbūt ir išnyko fatališkos moterys, meilė - tik valgis, o ne dievų ambrozija...
Ne veltui Dichavičius sakė, kad geram aktui padaryti reikia išstudijuoti žmogaus kūno struktūrą; su tokiu pažinimu jis moka žvelgti "kiaurai". Kaip šioks toks kino žinovas, pasakyčiau, jog visas kinas ir pats žiūrėjimas sublimacine prasme yra erotiškas - kaip pro rakto skylutę. Tai didžiausias malonumas nuo vaikystės, silpnasis narkotikas, esame beviltiški vojeristai. Kita vertus, filosofai teigia, kad kinas yra pats tikriausias gyvenimo jausmas - viskas juda, kinta... Taip ir erotikos srityje, ten sunkiausia rasti atramos tašką, kaip gyvenime - tai, kas tau svarbiausia.
Turiu pasakyti, kad man teko sutikti visokių moterų, ir tą fatališką. Ši duoda vyrui labai daug, jeigu jis sugeba tai išgyventi ir apmąstyti. Ji atrodo kaip taifūnas, elgiasi ne taip, kaip tikiesi ar esi įpratęs, išmuša iš vėžių.
Bet tai yra sveika, visada gyvenu prie "išmušimo" ribos, štai perskaičiau gydytojos diagnozę, kad reikia eiti pasitikrinti dėl šizofrenijos, - kvatoja. - Moterys geriau supranta, kas yra tas pamišimas, ir jos kartais pasiūlo idėją, o kiekviena originali idėja yra beprotiška. Kaip kad fizikas pasakytų normaliam žmogui, kad jis ieško formulės apie pasaulį be erdvės ir laiko...
Ką pasiimtumėt į negyvenamą salą - šunį, namų kiną ar moterį?
Pasiimčiau svajonę. Apie viską, kas teikia džiaugsmo ir kančios. Žmogus turi savyje nešiotis ne tik šviesųjį, bet ir tamsųjį pradą. Be tų grumtynių viduje gyvenimas neįdomus.
Rašyti komentarą