Nugyvenęs mažiausiai du gyvenimus

Markesas atsisveikino su šiuo pasauliu savo rezidencijoje Meksike, kur gyveno pastaruosius 30 metų.

Rašytojo kūnas bus kremuotas privačios ceremonijos metu. Gedulo ritualai prieš kremavimą dalyvaujant visuomenei neplanuojami.

Dieną prieš Markeso mirtį rašytojo artimieji išplatino pareiškimą, kad jo sveikata "labai trapi" ir kad esama "komplikacijų rizikos". Markeso žmona Mersedes Barča (Mercedes Barcha) ir jo sūnūs Rodrigas bei Gonsalas padėkojo literato talento vertintojams už begalinį palaikymą ir paprašė gerbti šeimos privatumą.

Praėjusią savaitę pasaulio garso kolumbiečių rašytojas buvo išleistas namo iš ligoninės, į kurią pateko kovo 31 d. dėl plaučių uždegimo ir šlapimtakių infekcijos. Buvo skelbiama, kad, suteikus būtinąją medicininę pagalbą, jis toliau slaugomas namuose, kur jį dukart per dieną lanko gydytojai. Gydymo įstaigos atstovas žiniasklaidai teigė, jog krizė praėjo ir pavojaus gyvybei nesama.

Rašytojas jau seniai buvo silpnos sveikatos. Apie 20 metų jis kovojo su onkologinėmis ligomis. 2012 m. jaunesnysis Markeso brolis Haimas televizijos kanalui BBC pasakojo, kad Nobelio premijos laureatas serga silpnaprotyste ir daugiau nebegali rašyti.

Viename iš paskutinių savo interviu rašytojas teigė, jog spaudoje ne kartą yra skaitęs daugybę savo pasakojimų, kurių jis niekada nepasakojo. Kad "Atsisveikinimo laiško", kurį kažkas išplatino internete, jis taip pat nerašė. Kad net daugybę jo autografų išdalijo visai ne jis. Tačiau ar tai buvo autentiškas, o ne išgalvotas literatūros genijaus interviu, garantuoti taip pat niekas negali...

ŽMONA. Markesas su žmona Mersedes Barča 1975 metais. "Jeigu į ką nors įsitraukusi moteris, aš žinau, kad viskas bus gerai. Man visiškai aišku, kad moterys valdo pasaulį."

GARSIAUSI KŪRINIAI

"100 vienatvės metų", "Patriarchų ruduo", "Kukurūzų žmonės", "Generolas ir jo labirintas", "Meilė choleros metu", "Apie meilę ir kitus demonus", "Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes", "Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti", "Tikrovės magija".

CITATOS

Peržengęs savo rubikoną, aptikau, kad žmogus, kurio vardas Gabrielis Garsija Markesas, seniai gyvena keletą, mažiausiai - du gyvenimus. Vienas iš jų - mano, kurį pažįstu, kuriuo einu ir kurį branginu. Kitas egzistuoja visiškai nepriklausomai, autonomiškai nuo manęs ir turi su manimi netiesioginį ryšį. Tame kitame mano gyvenime kartais įvyksta tai, ko aš pats nedrįstu padaryti.
Toks susidvejinimas įvyko po to, kai ant manęs užgriuvo žinomumas. Laikraščiuose ir žurnaluose vis pasirodydavo straipsniai ir žinutės, jog dalyvavau renginiuose, apie kuriuos neturėjau nė menkiausio supratimo. Iš spaudos sužinodavau apie įvairiuose pasaulio kampeliuose savo skaitytas paskaitas, apie savo dalyvavimą konferencijose, pristatymuose, priėmimuose, atrasdavau interviu su manimi. Įdomiausia tai, kad nors aš tų interviu nedaviau, esu pasirengęs pasirašyti po kiekvienu žodžiu.
Keista, tačiau mano interviu, išgalvotuose iki paskutinio taško, geriau nei realiuose dėstomos mano mintys, požiūris, skonis.
Kiek kartų, lankydamasis pas draugus, aš nepastebimai įsmukdavau į biblioteką, susirasdavau ten savo knygas, kad įrašyčiau autografą, bet aptikdavau, kad jos jau pasirašytos mano rašysena ir mano skubriu būdu.
Taip ir nesiryžau pasakyti savo draugams, kuriuos kažkas apsuko aplink pirštą, kad tie autografai - ne mano. Tai įrodyti kone neįmanoma. Be to, nenoriu, kad mane laikytų senu marazmatiku.
Paskutiniais metais konfūzai, susiję su mano persona, įgavo niūrų ir net kraupoką pobūdį. Žiniasklaida nesuprantamai nuoširdžiai pradėjo mane laidoti. Daugybę kartų, įsijungęs televizorių arba radiją, aš girdėjau gedulingą vedėjo balsą, pranešantį: "Šiandien iš gyvenimo išėjo Gabrielis Garsija Markesas."
Galiausiai aš susitaikiau su pranešimais apie savo mirtį. Kartą restorane prie manęs priėjo žurnalistas ir pasakė: "Maestro, šį rytą radijas pranešė, kad jūs numirėte." Man nieko kito neliko, kaip atsakyti: "Ką gi, štai ir jūs matote mane visiškai mirusį."
Jeigu nebūčiau rašytoju, norėčiau būti baro pianistu. Taip padėčiau įsimylėjėliams dar stipriau mylėti vienam kitą.
Likimas man iškrėtė piktą pokštą: gyvenimo saulėlydyje aš buvau uždarytas vienatvėje; šlovės vienatvė labai panaši į galios vienatvę.
(Iš pasisakymų spaudoje)