Odon­to­lo­gė pa­dė­jo šim­tams afrikiečių

Šim­tai iš­trauk­tų dan­tų ir be­dan­čių šyp­se­nų – su to­kia rea­ly­be su­si­dū­rė lie­tu­vių odon­to­lo­gai Af­ri­ko­je. Kar­tu su gy­dy­to­jų ko­man­da šiau­lie­tė odon­to­lo­gė Dai­va Strei­ku­vie­nė dvi sa­vai­tes Ke­ni­jo­je sa­va­no­riš­kai gy­dė af­ri­kie­čių dan­tis. Ke­lio­nė pa­dė­jo dar kar­tą įver­tin­ti tai, ką tu­ri.

Ne­bu­vo ma­tę dan­tų še­pe­tu­kų

Apie ga­li­my­bę sa­va­no­riau­ti Ar­vy­do Strei­kaus odon­to­lo­gi­jos ka­bi­ne­te dir­ban­ti šiau­lie­tė su­ži­no­jo iš ko­le­gės Eg­lės Vin­da­šiū­tės. Ji Ke­ni­jo­je sa­va­no­ria­vo per­nai, šie­met taip pat rin­ko gy­dy­to­jų ko­man­dą. Ke­tu­rio­li­ka lie­tu­vių gy­dy­to­jų vy­ko į ne­di­de­lį mies­te­lį Ki­vaa, ku­ria­me per­nai dir­bo Eg­lė.

Pa­sak D. Strei­ku­vie­nės, sa­va­no­rys­tė jai ta­po ga­li­my­be iš­spir­ti sa­ve iš kom­for­to zo­nos. Pro­fe­si­ne pra­sme bu­vo įdo­mu iš­ban­dy­ti af­ri­kie­čių dan­tis, nes ži­no­jo, jog jie yra šiek tiek ki­to­kie.

Me­džia­gas gy­dy­to­jai įsi­gi­jo pa­tys, ne­ma­žai jų lab­da­rin­gai da­vė įvai­rios lie­tu­vių įmo­nės, pre­kiau­jan­čios odon­to­lo­gi­jos pre­kė­mis. Pa­vy­ko ras­ti ir dau­giau rė­mė­jų, ku­rie pa­do­va­no­jo dan­tų še­pe­tė­lių, siū­lų, dan­tų pa­stos, ska­la­vi­mo skys­čių.

Bur­nos hi­gie­nos prie­mo­nes gy­dy­to­jai vė­liau da­li­jo vai­kams mo­kyk­lo­se, kar­tu mo­ky­da­mi va­ly­tis dan­tis. Kai ku­rie net ne­bu­vo ma­tę to­kių daik­tų. Dan­tų siū­las ten vi­siems bu­vo nau­jo­vė.

Per­nai gy­dy­to­jai Af­ri­ko­je ne­tu­rė­jo jo­kios įran­gos, tad šie­met sa­va­no­riais be­si­rū­pi­nu­si ne­vy­riau­sy­bi­nė Ke­ni­jos or­ga­ni­za­ci­ja „Kin­ga Af­ri­ca“ pa­si­sten­gė – at­ga­be­no tris grę­ži­mo apa­ra­tus, šiek tiek inst­ru­men­tų. Vi­sa ki­ta gy­dy­to­jai at­si­ve­žė pa­tys.

„Af­ri­ka lie­ka Af­ri­ka. Tai ten kas nors ne­veik­da­vo, tai ne­bū­da­vo elekt­ros ko­kias tris va­lan­das... At­siur­bi­mo sis­te­ma vie­ną die­ną veik­da­vo, ki­tą – ne, ki­tą – šiek tiek. Nuo­lat ne­si ga­ran­tuo­tas, kad ga­lė­si tvar­kin­gai dirb­ti“, – pa­sa­ko­jo D. Strei­ku­vie­nė.

Odon­to­lo­gai Af­ri­ko­je sten­gė­si su­si­kur­ti ap­lin­ką, ko­kio­je bu­vo įpra­tę dirb­ti. Ži­no­ma, trū­ko pa­to­gu­mų. Gy­dy­to­ja dir­bo pa­cien­tą pa­si­gul­džiu­si ant aukš­tos ma­sa­ži­nės lo­vos, te­ko be­veik vi­są lai­ką sto­vė­ti. At­si­sės­da­vo ant plast­ma­si­nės ta­bu­re­tės.

Lie­tu­viai bu­vo ap­gy­ven­din­ti sto­vyk­lo­je, ku­rio­je pa­pras­tai ap­si­sto­ja dar­bi­nin­kai. Ten gy­dy­to­jai tu­rė­jo pa­ge­rin­tas są­ly­gas, ku­rių ne­tu­ri dau­ge­lis jų pa­cien­tų – du­šus, tua­le­tą, ne­di­de­lę vir­tu­vė­lę. Sto­vyk­lą nuo pa­vo­jų sau­go­jo ka­rei­viai.

Jau­na mer­gi­na be dan­tų

D. Strei­ku­vie­nė pa­sa­ko­ja, jog Ke­ni­ja yra ga­na skur­di ša­lis, di­de­lis nedarbo ly­gis, ne vi­si tu­ri ga­li­my­bę lan­ky­ti mo­kyk­lą, juo la­biau – stu­di­juo­ti uni­ver­si­te­te. Di­džio­ji da­lis vie­tos gy­ven­to­jų gy­ve­na iš mo­lio ply­tų pa­ga­min­to­se tro­bo­se, vir­tu­vė­je pa­da­ry­tas lau­žas ar kros­nis, ne vi­suo­se na­muo­se yra elekt­ra, tu­ri tik lau­ko tua­le­tą.

Nuo Ki­vaa kai­me­lio ar­ti­miau­sias odon­to­lo­gas yra li­go­ni­nė­je už ke­lių šim­tų ki­lo­met­rų, ta­čiau jo pa­slau­gos mo­ka­mos. Dėl pra­stų ke­lių, trans­por­to ir fi­nan­sų ne vi­si tu­ri ga­li­my­bę ten nu­va­žiuo­ti.

Ke­ni­jo­je yra per 40 mi­li­jo­nų gy­ven­to­jų, o odon­to­lo­gų – šiek tiek dau­giau nei 200. Pa­ly­gin­ti, Lie­tu­vo­je yra ma­žiau nei 3 mi­li­jo­nai gy­ven­to­jų, o odon­to­lo­gų – per 200.

Gy­ven­to­jų ži­nios ir apie bur­nos hi­gie­ną, ir apie bend­rą­ją svei­ka­tą yra la­bai mi­ni­ma­lios. Odon­to­lo­gės pa­ste­bė­ji­mu, af­ri­kie­čių dan­tys yra ge­ne­tiš­kai stip­rūs, ta­čiau ne­pri­žiū­rint jų būk­lė ga­na pra­sta. Vie­nai jau­nai mer­gi­nai te­ko iš­rau­ti net ke­lio­li­ka dan­tų – bur­no­je li­ko 5-6. Dan­tys bu­vo vi­siš­kai nu­ge­dę iki šak­nų.

„Ne­ži­nau, kiek ji tu­rė­jo kęs­ti skaus­mą... Kaip po to šyp­so­tis, kal­bė­ti? Jau­nas žmo­gus. Dėl to la­bai liūd­na, keis­ta, bet jie ne­komp­lek­suo­ja. Iš­rau­ni prie­ki­nį dan­tį, ban­dai aiš­kin­ti, kad rei­kė­tų kaž­ką pro­te­zuo­ti atei­ty­je, bet jiems ge­rai – svar­biau­sia, ne­bes­kau­da“, – pa­sa­ko­ja odon­to­lo­gė.

Gy­do ša­ma­nai

Vie­ti­niai gy­ven­to­jai dan­tų pro­ble­mas iki šių die­nų gy­do ir ša­ma­nų me­to­dais. Kai vai­kams dygs­ta pie­ni­niai dan­tys, jie ne­ži­no, kad dėl na­tū­ra­lių prie­žas­čių pa­ky­la tem­pe­ra­tū­ra, vai­kas ga­li vem­ti, vi­du­riuo­ti. Dy­gi­mo ne­ga­la­vi­mų ka­muo­ja­mą vai­ką jie ve­da pas ži­niuo­nį, ša­ma­ną, ku­rie il­ti­nius dan­tis iš­rau­na me­ta­li­nė­mis ylo­mis. Dėl neišp­ru­si­mo gal­vo­ja­ma, esą juo­se gy­ve­na kir­mi­nai.

D. Strei­ku­vie­nė at­krei­pia dė­me­sį, jog tai atei­ty­je sukelia ki­tą pro­ble­mą – iš­trau­kus pie­ni­nį il­ti­nį dan­tį su­siau­rė­ja dan­tų lan­kas. Ka­dan­gi nuo­la­ti­nis dan­tis ne­be­tu­ri kur dyg­ti, pa­kryps­ta į lū­pos, go­mu­rio pu­sę – šyp­se­na tam­pa krei­va.

Lais­vą die­ną lie­tu­viams te­ko lan­ky­tis se­niau­sios vie­ti­nės gen­ties ma­sa­jų kai­me. Tuo me­tu kai ku­rie ma­sa­jai grau­žė ša­ke­les. Paaiš­kė­jo, jog tai alyv­me­džio ša­ke­lė, ku­rią nau­do­ja kaip dan­tų še­pe­tu­ką.

Iš­mo­ko vie­ti­nių žo­džių

Dar­bo die­no­mis lie­tu­viai gy­dy­to­jai dir­bo vie­no­je pa­tal­po­je, pa­vers­to­je lai­ki­nu odon­to­lo­gi­jos ka­bi­ne­tu. Gy­ven­to­jai bu­vo iš anks­to in­for­muo­ti apie at­vyks­tan­čius gy­dy­to­jus, kas­dien sto­da­vo į ei­lę, bū­riuo­da­vo­si lauk­da­mi ap­žiū­ros ar gy­dy­mo.

D. Strei­ku­vie­nė dau­giau­siai trau­kė dan­tis, kiek įma­no­ma, juos tai­sė. Te­ko už­siim­ti es­te­ti­niu plom­ba­vi­mu – at­kurti prie­ki­nius dan­tis. Ka­dan­gi kar­tu va­žia­vo ir dan­tų tech­ni­kė, bu­vo da­ro­mos plokš­te­lės vi­siš­kai be­dan­tėms bur­noms. Kar­tu dir­bo ir bur­nos hi­gie­nis­tės.

Sa­va­no­rys­tės mi­si­ja Dai­vai su­tei­kė ga­li­my­bę to­bu­lė­ti pro­fe­si­nė­je sri­ty­je – ji iš­mo­ko meist­riš­kai ša­lin­ti pro­ti­nius dan­tis, ko anks­čiau bi­jo­da­vo da­ry­ti Lie­tu­vo­je, siųs­da­vo la­biau pa­ty­ru­siam chi­rur­gui.

Ang­lų kal­ba Ke­ni­jo­je yra vals­ty­bi­nė, ta­čiau ne vi­si ją mo­ka. Kar­tais su­si­kal­bė­ti ver­tė­jau­da­mos pa­dė­da­vo vie­ti­nės se­su­tės, šiau­lie­tė gy­dy­to­ja iš­mo­ko ir ke­le­tą pa­grin­di­nių sue­li kal­bos žo­džių, pa­vyz­džiui, „mam­bo jam­bo“ (liet. la­ba die­na), „asan­te“ (liet. ačiū) „fin­gua“ (liet. iš­si­žio­ti), „fin­gue“ (liet. su­kąs­ti), „umo“ ar­ba „wo“ (liet. skaus­mas).

Gy­dy­to­ja sa­ko, kad af­ri­kie­čiai pa­cien­tai ga­na ne­pa­kan­tūs skaus­mui. Daž­niau­siai dėl to, kad nė kar­to nė­ra bu­vę pas odon­to­lo­gą, net neį­si­vaiz­duo­ja, koks po­jū­tis tu­ri bū­ti pri­si­lie­tus. Pa­si­tai­kė ir ke­le­tas pa­cien­tų, su ku­riais su­si­tvar­ky­ti ne­pa­vy­ko – jie grie­bė už ran­kos, triukš­ma­vo, tad gy­dy­mą te­ko nu­trauk­ti.

Pa­cien­to nuo­dė­mės odon­to­lo­go kė­dė­je

Pa­cien­tų per dvi sa­vai­tes te­ko ap­tar­nau­ti itin daug. Re­kor­diš­kai per vie­ną die­ną vi­si gy­dy­to­jai priė­mė 140 žmo­nių. Pas­kai­čia­vo, jog per vi­są lai­ką priė­mė apie 1 500 pa­cien­tų.

D. Strei­ku­vie­nei įsi­mi­nė mo­te­ris, ku­riai ji pa­kei­tė vi­sas plom­bas – pa­si­kei­tė net jos šyp­se­na. Vie­nas jau­nas vy­ras atė­jęs pas odon­to­lo­gę są­ži­nin­gai pri­si­pa­ži­no vi­sas sa­vo „nuo­dė­mes": rū­ko, kram­to sal­džią gu­mą, ne vi­są lai­ką iš­si­va­lo dan­tis, kram­to mi­ros la­pe­lius. Mi­ra – leng­va au­ga­li­nė nar­ko­ti­nė me­džia­ga. Ne­pai­sant to, vai­ki­no dan­tys bu­vo gana tvar­kin­gi.

Kar­tą nu­ste­bi­no pa­cien­tė su kū­di­kiu, ku­rį ji at­si­ne­šė pri­si­ri­šu­si ska­ra prie nu­ga­ros. Vai­ką mo­te­ris nu­si­vy­nio­jo, pa­si­dė­jo ša­lia ir at­si­gu­lė į kė­dę.

„Mes gal­vo­tu­mė­me, kur vai­ką pa­lik­ti, kas pri­žiū­rės, o čia vis­kas na­tū­ra­liai. Vai­kas vi­siš­kai ne­rei­ka­la­vo dė­me­sio, tie­siog gu­lė­jo ir dai­rė­si“, – pa­sa­ko­jo gy­dy­to­ja.

Sug­rau­di­no ber­niu­kas, bi­jo­jęs iš­si­trauk­ti skau­da­mą dan­tį. Jo mo­ky­to­jas ėmė ber­niu­ką ruoš­ti mo­ra­liš­kai – aiš­kin­ti, jog tu­rė­tų bū­ti dė­kin­gas Die­vui ir gy­dy­to­jams už tei­kia­mą pa­gal­bą. Tai sa­va­no­riams bu­vo šir­dį glos­tan­tis komp­li­men­tas.

Lie­tu­vo­je daug ga­li­my­bių

Dar­bo die­no­mis gy­dy­to­jai dir­bo, o sa­vait­ga­liais šiek tiek ban­dė su­si­pa­žin­ti su ša­li­mi. Kar­tu su ko­le­go­mis Dai­va lan­kė­si di­džiau­sia­me Ma­sai Ma­ros na­cio­na­li­nia­me par­ke, sa­fa­ry­je ste­bė­jo lais­vai bė­gio­jan­čius gy­vū­nus.

Pie­me­nų gen­ties ma­sa­jų kai­me su­ži­no­jo apie jų šimt­me­čius ne­kin­tan­čias tra­di­ci­jas. Būs­tą įpras­tai sta­to mo­te­rys, na­mą pi­na iš ša­kų, žo­lių, jį ap­drė­bia bei ap­kam­šo kar­vių mėš­lu. Gi­dai pa­sa­ko­jo, jog tro­be­lė­se ma­sa­jai gy­ve­na tik de­vy­ne­rius me­tus, nes per lai­ką juos su­grau­žia te­rmi­tai, ten­ka keis­ti kai­mo vie­tą. Pag­rin­di­nė ma­sa­jų veik­la – gy­vu­li­nin­kys­tė.

Lie­tu­vė dar kar­tą įver­ti­no, ko­kio­je sau­gio­je gi­mto­jo­je ša­ly­je gy­ve­na: ten bau­gi­na ir grau­di­na įvai­rūs žiau­ru­mai, va­gys­tės, api­plė­ši­mai, nar­ko­ma­ni­ja, mo­te­rų iš­prie­var­ta­vi­mai. Dėl sau­gu­mo gy­dy­to­jai nie­ka­da ne­vaikš­čio­da­vo po vie­ną.

Me­di­kė at­krei­pia dė­me­sį, jog af­ri­kie­čiai į bal­tuo­sius žmo­nes žiū­ri kaip į pi­ni­gų mai­šus – daž­nai el­ge­tau­da­mi pra­šo pi­ni­gų. Žmo­nės, su ku­riais te­ko bend­rau­ti, jai pa­si­ro­dė la­bai orūs, be­si­di­džiuo­jan­tys sa­vo veik­la ir gy­ve­ni­mu.

Pa­sak Dai­vos, mes kar­tais bū­na­me lin­kę sa­ve nu­ver­tin­ti, ne­ma­ty­ti sa­vo tei­gia­mų, stip­rių­jų sa­vy­bių, af­ri­kie­čiai – prie­šin­gai, la­bai pa­si­ti­ki sa­vi­mi. Vie­na mo­te­ris, su ku­ria te­ko ang­liš­kai pa­bend­rau­ti, pri­si­sta­tė „bu­si­ness wo­men“ (angl. vers­li­nin­kė). Paaiš­kė­jo, jog ji tu­ri sa­vo rū­bų par­duo­tu­vė­lę, t.y. pa­šiū­rę su dė­vė­tais dra­bu­žiais. Tu­rin­tie­ji dar­bą juo la­bai džiau­gia­si, to­dėl dir­ba la­bai nuo­šir­džiai.

„Grį­žus bu­vo la­bai ge­ras emo­ci­nis už­tai­sas, jau­čiau­si la­bai po­zi­ty­viai, op­ti­mis­tiš­kai. Ten jie daug ko ne­ga­li, gy­ve­na skur­džiai, to­dėl Lie­tu­vo­je iš nau­jo pri­mi­nė, kiek daug ga­li­my­bių mes tu­ri­me, te­rei­kia dau­giau dirb­ti, sva­jo­ti, no­rė­ti ir pa­siek­si. Tu­ri­me tik vie­ną gy­ve­ni­mą, rei­kia juo džiaug­tis“, – įsi­ti­ki­nu­si D. Strei­ku­vie­nė.