Kartą už ožkų ganymą jau nubausta 78-erių kretingiškė Juzefa Navickienė vakar vėl sulaukė žinios apie dar vieną administracinį teisės pažeidimą ir įpareigojimą kuo skubiau pašalinti palaidus gyvulius iš Kretingos miesto senųjų žydų kapinių teritorijos. Tačiau kone tris dešimtmečius ožkas pievoje šalia žydkapių gananti moteris sako esanti sąžininga tiek prieš Dievą, tiek prieš žmones – ožkos ne tik gydo, džiugina šeimas, bet ir taupo mokesčių mokėtojų pinigus.
„Žmonės skundžiasi turbūt iš pavydo, nes jų pagarbos šioms kapinėms nėra – patys jose šunis vedžioja, važinėja mašinomis ir keturračiais, šiukšlina ir banketus ruošia“, – sakė kiekvieną rytmetį, pakeliui į bažnyčią, ožkas išvedanti ir tuo pačiu kapines apšvarinanti moteris.
Žydų kapinėse ožkų nerišanti, bet pagal visas Europos Sąjungos taisykles ir įpareigojimus jas auginanti J. Navickienė tikino gyvulių laisvės negalinti riboti.
„Savo ganykloje pririšu tik senąsias ožkas, mažųjų rišti nevalia – jie turi laisvai judėti, nesikankinti, negalėdami žįsti. Kol pati jas ganau, prie kapinių neleidžiu artintis, bet kai nematau, maži ožiukai į jas kartais nuskuodžia – juk kapinių tvoros nėra. Yra tekę matyti, kaip jie vėsinasi, priglaudę nugaras prie antkapių“, – pasakojo moteris.
Prieš kelerius metus moterį nuramino ir tuometinis Kretingos parapijos klebonas Evaldas Darulis, su kuriuo moteriai teko filmuotis ir vienoje kino juostoje – Algimanto Puipos „Dievų miške“. J. Navickienės teigimu, pranciškonas kartą aiškiai pasakęs, kad šienauti, gyvulius ganyti, vaikščioti ir ilsėtis senosiose kapinėse galima.
„Anot jo, kapinaičių negalima arti, kasinėti, sodinti, mat žydai buvo laidojami labai negiliai. Šios kapinės jau atlikusios savo darbą, žmonės jose seniai nebelaidojami. Juk per milijonus metų kiekvienoje žemės pėdoje yra žmonių palaikų, bet tai nereiškia, kad ja nebegalime naudotis,“ – prisiminė J. Navickienė, apgailestaudama, kad Savivaldybės klerkams šios tiesos – nė motais.
Apie tai, kad senose kapinėse ganyti smulkius gyvulius – avis, ožkas, danielius – nieko blogo, moteris sužinojusi netyčia, kai netoli kapinių vaistažoles rinkę kunigai panoro nusifotografuoti su Juzefos augintinėmis.
Įprastai ožkos bijo svetimo žmogaus, o tąkart J. Navickienė net nustėro – kunigams tarus, kad pakvietus ožkos pačios ateis, taip ir atsitiko – gyvuliai apstojo ratu ir iškėlę galvas žiūrėjo į kunigus, lyg švento Pranciškaus paveiksle.
„Aš dvasininkus iš karto įspėjau, kad tik nuotraukose paminklų nesimatytų, bet šie patarė nesibaiminti, – sakė 65 metus bažnyčios chore giedanti J. Navickienė. – Pastaruoju metu komunalininkai šioms kapinėms skiria daugiau dėmesio, gražiai jas sutvarkė ir vokiečių delegacija, tačiau iki tol jos buvo gana apleistos – kiek mano ožkelės jas apėsdavo, tiek ir užtekdavo. Užtai man klebonas ir buvo sakęs miestas pinigų neturi, tai tu ir ganyk.“
Panašiai kartą moteriai patarusios ir viešnios iš Baltarusijos, greičiausiai žydės, atėjusios lankyti kapinių – jos nustebusios, kodėl ant paminklinio akmens papoteriauti už čia besiilsinčius prisėdusi Juzefa negananti jose ožkų: „Moterys papasakojo, kad Baltarusijoje kapines nugano ir karvėmis, ir arkliais, ir ožkomis.“
Ir išties, J. Navickienės žodžiais, kol neprasidėjo skandalai ir nesutarimai dėl ožkų, joks žmogus taip gerai kapinių žolės nenuskusdavo, kaip jos ožkos – prieidavusios ten, kur darbininkui nepatogu, apgrauždavusios net senus stagarus aplink akmenis, išvalydavusios paupius.
Juzefa Navickienė nemano, kad retkarčiais į žydkapius nuklystantys ožiukai – didelė problema, o ir tos pačios neliktų, jei jos būtų aptvertos, kaip įprasta žydų tradicijoje.
Ožkų pienas – brangiausias vaistas
Kur kas didesnę kaimenę kadaise augindavusi Juzefa šiandien prižiūri, kaip pati sako, vos septynias „dūšeles“. Turėti daugiau ožkų nebeleidžia senkančios jėgos, nors būtent dėl sveikatos jas ir ėmusi auginti. Keturis dešimtmečius bronchine astma serganti moteris savo ligą rado persikėlusi gyventi pajūrin iš gimtojo Raseinių rajono. Sveikatos nepridėjo ir sunkus darbas „Laisvės“ fabrike.
„Daktarai manęs atsisakė, nes niekuo nebegalėjo padėti, bet patarė įsigyti ožką. Po vyro mirties taip ir padariau, – pasakojo tris vaikus užauginusi moteris. – Ožkos pienas man – geriausias vaistas. Jau 28 metus jį geriu, valgau mėsą, kuri užsienyje laikoma didžiausiu delikatesu, mat neturi cholesterolio. Pieną vertina ir kaimynai – sako, kad vaikų skruostai ėmė rausti jo pavartojus.“
Vienintelis dalykas, varginantis ožkų piemenę, – netvarkingi šunų šeimininkai, vedžiojantys juos be pavadėlio bei taip keliantys stresą ožiukams, ir čia pat paliekantys šunų ekskrementus, be galo nuodingus ožkoms.
„Veterinarai mane įspėjo – jei ožka suės šuns išmatų, jos pienas bus užkrėstas ir joks vaistas nepadės“, – teigė Juzefa. Moterį stebina ir sakantys, kad ožkos kapinėse negražiai atrodo. J. Navickienės žodžiais, jei ir toliau taip tvarkysime savo gyvenimą, naminius gyvulius matysime tik zoologijos sode.
„Per televiziją girdėjau, kad Kuršių nerijos valdininkai kaip tik ragina žmones laikyti daugiau gyvulių. Reikia suprasti, kiek daug mokesčių mokėtojų pinigų atsieina parkų, kapinių sutvarkymas. Vadinasi, ir įstatymai turėtų būti visiems vienodi – kaip gali taip būti, kad Nidos, Raseinių senosiose kapinėse gyvulius ganyti galima, o Kretingoje – ne,“ – klausė J. Navickienė.
*
Žurnalisto, rašytojo, kraštotyrininko, Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo pirmininko, Plungės žydų religinės bendruomenės vadovo Eugenijaus Bunkos komentaras:
„Iš vienos pusės, retkarčiais į kapines užklystantys ožiukai – nieko baisaus, jie tikrai netrikdo besiilsinčių ramybės tiek, kiek tie, kurie į jas ateina gerti alkoholio. Iš kitos pusės, viskam turi būti sava vieta. Kaip bebūtų, gyvulių kaltės čia nėra, – kalti tie, kurie atsakingi už jų ir kapinių priežiūrą. Už kapinių tvoros yra vienoks gyvenimas, iki jos – kitoks. Didžiausia problema šiuo atveju ir yra tai, kad kapinių tvoros čia nėra. Jei ji būtų, apie šią problemą net nekalbėtume. Užsienyje tokių praktikų, kad gyvuliai būtų pasitelkiami šienavimui, neteko pastebėti. Pirmiausia dėl to, kad žydų kapinės įprastai būna aptvertos. Kretingos žydų kapinės irgi kažkada turėjo akmeninę tvorą – nuo senovės yra manoma, kad akmenys sulaiko piktąsias dvasias. Panašus tikėjimas yra ir Baltų mitologijoje.“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą