Jus pažįstantys vadina altruistu. Kaip jūs suprantate tą sąvoką?
Išnaudoju save kaip galiu ir kaip moku. Stengiuosi iš to dar ir sau pasiimti: patirties, susipažinti su naujais žmonėmis. Nesivadovauju logika, kad savanaudiški žmonės daugiau pasiekia. Jau šešiolikos metų turėjau viziją būti kraujo donoru, bet tada man pasiūlė sulaukti pilnametystės, ir dvejus metus to labai laukiau. Gegužės 13 dieną sukako 18 metų, po trijų dienų pirmąkart daviau kraują, ir tai dariau jau 25 kartus. Iki tol aktyviai dirbau kitose srityse, Dvasinės pagalbos jaunimui centre, Dienos centre, Jaunimo linijoje.
Jums skambino gyvenimu nusivylę žmonės, ketinantys pakelti ranką prieš save?
Būdavo ir tokių situacijų. Žudytis norėdavo dėl nelaimingos meilės, didelis srautas skambučių būdavo dėl patyčių, patiriamų mokykloje ir iš tėvų, žeminimo, žiaurumo. Mokyklose dirbantys socialiniai darbuotojai - ne visagaliai, ne viską mato ir girdi. Pats savo kailiu tai patyriau. Vaikai skaudžiai išgyveno dėl geriančių tėvų. Jie nenorėdavo kreiptis į psichologus, sakė, kad nori tik išsikalbėti. Padrąsinimas, išklausymas yra labai svarbu, kai žmogus tokios būsenos. Paskambino viena išprievartauta moteris, ir ką ištiko šokas, kai atsiliepė vyras konsultantas. Mūsų tikslas nebuvo spręsti problemas už žmogų, - atvesti jį į kelią, kad pats rastų sprendimą.
Kaip pradėjote savanoriauti labdaros ir paramos fonde "Saulės smiltys"?
Mano patėvis sirgo odos tuberkulioze, ir man teko ne kartą daryti reakciją mantu. Įlindęs į internetą, radau tą organizaciją, užpildžiau anketą, nes norėjau padėti vaikams, sergantiems tuberkulioze. Susirinkau komandą, esame keturi žmonės.
Dabar pradėjome bendrauti su internetiniu portalu, gerumo tinklalapiu, per kurį žmonės gali padovanoti daiktų pagal poreikius: vaikišką lovelę ar kėdutę ligoninei. Iki 30 kilogramų daiktų iš Vilniaus atkeliauja į autobusų stotį. Antri metai savanoriauju, regis, turime duonos kepyklų, bet jos labai vangiai paremia, teisinasi krize. Bet galiu pasidžiaugti, kad labai rimtai į šitą dalyką žiūri Vilniaus, Kauno, Šiaulių įmonės, ir jos remia. Tarkim, leidykla "Alma littera" nuolat dovanoja tuberkuliozės ligoninės mažiesiems pacientams knygų, ir jie jau turi bibliotekėlę.
Kas mėnesį važiuojame su dovanėlėmis į ligoninę pas vaikus, su jais žaidžiame. Mano darbovietė duoda spalvotų balionų, ir vaikų akyse - ašaros.
Ieškom tų geradarių, į skelbimą internete atsiliepė labai daug norinčių padėti, susitinkam, pašnekam, ir klausia: "O kiek mokate?"
Ar yra toks dalykas, kurio su niekuo nesidalinat, paliekat tik sau?
Kad ne. Kas mane pažįsta, žino, ką mėgstu, ko ne. O šiaip mano geriausia draugė tai mama. Labai šilti santykiai, viską pasipasakojame, neseniai ji atsikraustė pas mane gyventi.
Jums 23 metai; tokio amžiaus merginoms svarbiausia - meilė. O vaikinams ar ji svarbi, ar jie dar tik ieško nuotykių?
Svarbi ta meilė, bet porą kartų buvau nusvilęs. Panelės labai nori dėmesio. Mėgstu ką padovanoti, palepinti, vieną, kitą kartą, ir žiūrėk - be dovanos į svečius neateik. Pabandžiau, pasakiau, kad gal dar ne laikas, reikia subręsti. Anksčiau ar vėliau vis tiek sutiksiu TĄ merginą, tikiuosi, bus mano bendražygė. Norėčiau, kad mėgtų gaminti valgį, kaip aš mėgstu. Tai vienas mano pomėgių, esu "virtuvės šefas", kartais mamai keturias dienas netenka ruošti valgį. Labai mėgstu kinišką virtuvę, vištieną su visokiais padažais, eksperimentuoju, turiu nusipirkęs įvairių keptuvių. Man užtenka kvapų prisiuostyt, patinka, kai žmonės valgo mano maistą ir jiems skanu. Iš tikrųjų laiko trūksta; atrodo, galėtum kalnus nuversti. Jeigu reikia namuose ką paremontuoti, pagalbos kreipiuosi į mamos sesers vyrą stalių - baldžių.
O kokių dovanų jums pamėtėja gyvenimas?
Buvo staigmena, kai gimtadienio proga europarlamentaras Zigmantas Balčytis padovanojo savaitės kelionę į Briuselį, Amsterdamą. Išvažiuoju spalio mėnesį. Paskambino, sako: "Ačiū už tavo vaikams dovanotą širdį, už gerumą, už tai, kad esi. Pagaliau išmušė tavo eilė važiuoti į kelionę." Ačiū Dievui, darbe davė atostogas, nes jas sunku gauti kada nori. Virpuliukas širdy.
Ar turite daug draugų, ar kelis ištikimus?
Labai daug yra pažįstamų, o tikrų draugų yra nedaug. Baigę darbus susitinkame, einame į kiną, važiuojam dviračiais. Beje, dviratį gavau iš Kraujo centro - super! Mėgstu gamtą, vakarais važiuoju į Smiltynę, fotografuoju saulėlydžius, medžius, paukščius. Namie turiu Rusijos mėlynąjį katiną, padovanojo bendradarbė.
Kodėl neišvažiuojate svetur, kur pieno upės, medaus krantai?
Ten mūsų niekas nelaukia išskėstom rankom, man ir Lietuvoj gerai. Visi verkia, skundžiasi. Man čia patinka ir aš čia būsiu. Nesakau, kad viskas idealu, bet galima pasidaryti, kad būtų gerai. Pagaliau užsiimti ta labdaringa veikla, negalvoti apie blogį. Perdėtas žmonių pesimizmas nieko neduos, verčiau į viską pozityviau žiūrėti.
Kuriate gyvenimo tikslus ar spontaniškai pasiduodate tėkmei, imatės veiklų, kurias jis pasiūlo?
Galvoju apie ateitį. Visokių minčių atsiranda. Pavyzdžiui, kaip užkrėsti veikla daugiau jaunimo, kad būtų didesnė mūsų komanda. Dabar mano tikslas yra įkurti labdaros organizacijos, kuri yra Kaune, filialą. Bet kad jį įkurčiau, reikia turėti dešimt žmonių. Dabar labai kolektyviškai viską darom, pasiskirstom darbus, o kai tapsiu vadovu, ir požiūris, manau, į mus bus kitoks. Aišku, pats nepasikeisi, bet bus daugiau reikalų, ieškosime vietos prisiglausti.
Yra dalykų, kurie trukdo gyventi?
Taip, yra. Visada buvo ir bus žmonių, kuriems nepatinka tavo darbas ar pats nepatinki kaip žmogus. Stengiuosi su tokiais žmonėmis nekonfliktuoti, apeinu, ir tiek. Duodu jiems laisvą kelią, o atkirtį - nežinau, nėra taip, kad " tu man kandi, ir aš tau kąsiu". Anksčiau būdavau labai jautrus, man pasakydavo kokį žodį, išgyvendavau, būdavo kažkas panašaus į depresiją. O dabar labai mėgstu kritiką, priimu ją ir išsakau žmogui savo nuomonę, niekada nekalbu už akių.
O kaip reikia užsiauginti šarvus? Gal skaitant Konfucijų?
Ne. Atrodo, daug ko gyvenime jau mačiau - ir džiaugsmo, ir skausmo. Tai ir yra šarvai. Ta pagalba kitiems. Kaip ir toj Jaunimo linijoj buvo tokia taisyklė: mes negalime neštis namo tų minčių. Paveikdavo, vis tiek galvodavau apie kokią įsimenančią istoriją, kaip žmogui sekasi. Nerimaudavau.
Turiu dovanotą rožinį. Nesu labai tikintis, bet kai reikia, pasimeldžiu. Kaip ir kiekvienas žmogus nori pabūti tyloj, nueina į bažnyčią.
Kokia gyvenimo prasmė?
Gyventi! Išgyventi, džiaugtis gyvenimu kiekvieną dieną.
Gal susimąstote apie pagalbą vaikams, sergantiems onkologinėmis, širdies ligomis?
Nebandžiau, intensyviai neieškojau kitų veiklų, bet galėčiau. Apie tai seniai galvoju. Bet jeigu visur pradėsi dalyvauti, kažkam trūks laiko, tada - toks ir darbas. Labai man patiko lankyti senelius, labai norėčiau pabandyti dirbti socialinį darbą. Ėjom, lankėm senelius su karitietėmis, esu vežęs jiems maistą į namus su socialiniu darbuotoju. Pakraupau. Visokių vaizdų pamačiau: ir baisią nešvarą, visokiausių prisigėrusių. Įeini pro nerakinamas duris, padedi sriubos lėkštę. Į kitus namus net su policija reikėjo eiti, nes nuolat vyksta muštynės, švaistosi peiliais. Bet neišgąsdino tas dalykas.
Prieš porą mėnesių kreipiausi į "Caritą", kitas organizacijas, užpildžiau savanorio anketą - jokios reakcijos. Vieni parašė, kad savanorių turi per daug. Tai nuvylė, nes buvo didelis užsidegimas.
Ar turite materialių svajonių?
Laikysiu vairavimo teises, taupausi pinigėlius automobiliui; nebūtinai prabangiam, svarbu, kad gerai važiuotų.
Ar negalvojate apie studijas? Juk pabos visą laiką dirbti "McDonalde"?
Pas mus nėra virėjų nei padėjėjų, aptarnaujantis personalas daug ką veikia. Mano darbe geros galimybės kilti karjeros laiptais - iki vadybininko. Galvoju apie mokslus, bet gal dar metus palauksiu įkvėpimo.
Esu antras vaikinas Lietuvoje - "hostas", šiaip tuo užsiima vien merginos. "Hosto" pareigos restorane - svetingumas, bendravimas su svečiais, paklausiu, kaip jiems šiandien sekėsi, ar buvo skanu. Į sąsiuvinį užsirašau mintis, skundus, pagyrimus. Ir vedu vaikų gimtadienius: pusantros valandos vyksta šventė, žaidžiame. Myliu vaikus.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą