- Julia, jūs, pasirodo, galite būti labai bjauri: per visą filmą, naują brolių Grimų pasakos "Snieguolė ir septyni nykštukai" versiją, jūsų herojė piktoji karalienė nė karto nenusišypsojo firmine švytinčia Julios Roberts šypsena.
- Nepatikėsite, koks malonumas sugriauti saldžios numylėtinės stereotipą ir suvaidinti klastingą bjaurybę! Jei atvirai, iš pradžių buvau 100 proc. prieš šį sumanymą, jis man atrodė kaip reta nevykęs. Bet režisierius Tarsemas Singhas mane įtikino - paveikė jo stebuklingas žavesys. O be to, sutikite, kiekviename iš mūsų giliai giliai slepiasi kažkas neigiamo, negero. Arba bent jau kai kada visi būname ne patys geriausi žmonės pasaulyje.
- Įdomu, o ką pasakys jūsų vaikai, pamatę tokią piktadarišką mamytę?
- Ogi nieko nepasakys. Nesiruošiu jiems rodyti to filmo. Per maži dar, nors ir pasaka. Net jeigu tai būčiau ne aš, filmo vis tiek nematytų. Manau, kad tokie filmai mažiems vaikams žalingi.
- Vaikai jus lengvai išleidžia į darbą?
- Dažniausiai juos veduosi kartu. Bet šįkart ne. Apskritai jie nekenčia, kai išeinu iš namų. Todėl stengiuosi susiruošti, kai jų nebūna arti, ir tylutėliai išslinkti. Kad netraumuočiau nei jų, nei savęs. Man juk taip pat labai nepatinka su jais skirtis. Todėl taip retai būnu ant visokių raudonųjų kilimų ir įvairiose ceremonijose. Šiemet nėjau į "Oskarą", užtat praleidau puikų vakarą namie su vyru ir vaikais. Dabar mažai dirbu. Ir gyvenu stebėtinai harmoningą šeimos gyvenimą. Tokį patį, kaip mano kaimynai, vaikų bendraklasių tėvai. Laimė - visiems už tai labai dėkinga - man suteikiama galimybė taip gyventi. Būti tiesiog mama, tokia, kaip visos.
- Kartą gerbiamas amerikietiškas žurnalas jus pavadino "Holivudo Hilari Klinton". O štai neseniai jūs iš jos ėmėte interviu. Kodėl būtent jūs?
- Taip išėjo. Mes seniai jaučiame viena kitai simpatiją. Dalyvauju labdaros fondų veikloje kartu su ponia Clinton. Bet svarbiausia, visiškai pritariu jos pažiūroms - ne, ne politinėms, tai ne mano reikalas, o požiūriui į gyvenimą. Į šeimą, vaikų auklėjimą, į tai, kaip išlaikyti darbo, karjeros ir motinystės pusiausvyrą. O kartą mūsų bendra draugė Oprah Winfrey paprašė paimti Hilary interviu. Perskaičiau knygą, kurią ji parašė apie save ir savo artimuosius, ji man padarė didelį įspūdį. Knygoje pasakojama ir apie klaidas, kurias mes visi darome, ir apie tai, kaip neužminti ant to paties grėblio. Būtent Hilary mama rėmė ją daugiau už visus ir nuo vaikystės tikėjo dukterimi. Jei būtų buvę kitaip, galbūt ponia Klinton nebūtų tiek pasiekusi. Mano mama taip pat visada manimi tikėjo. Pamenu, kai atvykau į Niujorką, tikėdamasi gauti kokį nors aktorės darbą, kartu dirbau restorane ir dar keliose vietose, net viešuosius tualetus valiau, bet pinigų butui vis tiek nepakako. Nevilties akimiriką paskambinau mamai ir pasakiau, kad grįžtu namo. O ji atsakė: "Nieko panašaus. Tu jau ten. Lik ir kovok".
- Atrodote nuostabiai! Kaip ir anksčiau, nesijaudinate dėl nereikalingų kilogramų ir kitų nemalonumų, susijusių su išvaizda?
- Puikaus vyro meilė ir nuostabūs vaikai - štai mano nevystančio grožio paslaptis. O pavalgyti mėgstu ir visada mėgau. Manau, kad nekęsti savęs už maisto pomėgį ir gerą apetitą - kvaila ir iš esmės neteisinga. Aš per sena tokioms nesąmonėms. Juolab žinau, kuo tai motyvuota. Šiuolaikinė kultūra tarsi nuolatos tau kalba: "O, bet juk jūs privalote..." Ką ir kam aš privalau? Visuomenei, kuri kažkodėl nutarė, kad publikai nėra nieko patraukliau, kaip nesibaigiantis jaunystės šlovinimas? Tarsi tai būtų didžiulis laimėjimas. Labai mėgstu valgyti ir taip pat - gaminti. Man labai pasisekė, nes mama buvo puiki virėja ir man perdavė savo gebėjimus. Mama gamindama naudodavo tik tai, kas išaugo jos darže. Štai ir aš, daugelio nuostabai, darau tą patį. Turiu didelį daržą. Ir vaikus išmokiau nuo mažumės valgyti daržoves, nors mažyliai jų paprastai negali pakęsti.
- O į parduotuvę mėgstate vaikščioti pirkti produktų?
- Dievinu. Maisto pirkimas - mano aistra. Nepalyginama su apsipirkimu visuotinai priimta šio žodžio prasme. Mano mėgstama apranga - džinsai, marškinėliai ir šlepetės. Ir skalbiu pati. Ne, aišku, skalbia mašina, bet pati rūšiuoju skalbinius, jokių padėjėjų man čia nereikia. Tai mūsų su seserimi Liza šeimyninis hobis.
- Jūs su seserimi turite dar vieną hobį: kartu imatės prodiuserių darbo.
- Mes su Liza labai ilgai gyvenome po vienu stogu, viską viena apie kitą žinome. Būti prodiusere man pastaraisiais metais patinka daug labiau negu vaidinti pagrindinius vaidmenis. Bet ne tam, kad komanduočiau aikštelėje ir visiems zyzčiau po ausimi. Priešingai, man patinka filmavimo grupei sudaryti komfortiškas sąlygas.
- Režisiere nenorite padirbėti?
- Ne. Galiu režisuoti pusryčius, pietus ir vakarienę savo namuose. Didžiuojuosi savo virtuve, bet užsiversti sau režisierės naštą neturiu nė mažiausio noro. Neseniai užsirašiau į siuvimo kursus. Ir jau pasiuvau pagalves vaikams bei visai paprastas kelnes vyrui. O dar imu muzikos pamokas, mokausi kartu su vaikais. Aš nuo vaikystės gerai dainavau ir truputį mokiausi groti klarnetu. Mūsų amžiuje, po 40-ies, labai naudinga treniruoti smegenis ir mokytis ko nors naujo, kad nesurambėtum. Taigi dabar ne tik mezgu, bet ir siuvu. Ir groju gamas. Koledže mokytis neteko, bet jeigu dar turėčiau laisvo laiko, eičiau į homeopatijos ir psichologijos kursus. To iš tiesų reikia gyvenime, priešingai nei daug kitų dalykų, kurių mokoma koledžuose.
- O žiūrėdama savo senus filmus sau patinkate?
- Taip, visiškai. Tik pagalvoju: "Dieve, koks vaikas!"
- O kuris iš aktorių, su kuriais jums teko susitikti, padarė jums didžiausią įspūdį?
- Anthony Hopkinsas. Kodėl? Nežinau. Jis neįtikėtinai puikus aktorius, šalia jo tiesiog amą prarasdavau iš jaudulio ir susižavėjimo.
- Ar tiesa, kad sutikote filmuotis kartu su Meryl Streep, vaidinsite jos dukterį?
- Taip. Pagaliau. Pamačiusi Meril "Geležinėje ledi" pasijutau užkerėta jos vaidybos. Ir pagalvojau, kokia laimė ir sėkmė sudaryti jai kompaniją. Negana to, kad ji nuostabi aktorė, ji ir fantastiška mama. Man gaila dabartinių jaunų aktorių. Jos turi tik du variantus: veržlus kilimas, kaip greitaeigiu liftu, arba reabilitacijos klinika. Tarsi trečio kelio nebūtų... Joms neleidžiama daryti klaidų, bandyti, kaupti įvairiausią patirtį - to, ko reikia kiekvienam. To, ką daryti kiekvienas žmogus turi teisę, ypač tokie kaip mes, aktoriai. Ir būtent karjeros pradžioje.
- Sakykite, ar jūs tikite, kad bet kada, po kiekvienos rimtos nesėkmės, nusivylimo, įmanoma, taip sakant, nusipurtyti ir pradėti viską iš naujo? Ar tai tik tuščios moteriškos fantazijos?
- Tai universali fantazija. Žmogui ji būtina. Ir moterims, ir vyrams. Bet pagalvokite, ar visada lieka laiko pradėti viską iš naujo?
- Sprendžiant iš visko, romantinėse komedijose jūsų pasirodymo tikėtis neverta?
-Taip. Neverta. Aš jau per sena toms kvailoms istorijoms apie meilę be atsako. O ir bučiuotis prieš kamerą gerai nemoku - man ir režisieriams tai tikra problema. Sunku prisiversti bučiuoti pašalinį vyrą, ir dar kai esi ištekėjusi už žmogaus, su kuriuo būti lėmė likimas. Aš juo žaviuosi, viskuo, ką jis daro, o daugiausia - jo teisingumu, nuoširdumu. Taigi jau seniai svarbiausias mano vaidmuo - žmonos ir mamos, o ar jis laikomas tinkamu žvaigždei, ar ne, man iš esmės nerūpi.
Pagal užsienio spaudą
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą