Dvigubas sukrėtimas
Paskutinis aktorės ir prezidento susitikimas akis į akį įvyko pernai Nacionaliniame operos ir baleto teatre vykusiame operos solisto Jono Jocio 80-mečio jubiliejiniame vakare.
“Pastebėjau, kad kokią sekundę A.Brazauskas manęs nepažino ar sudvejojo, jog tai aš. Po savo vargų ir kovos su vėžiu procedūrų tuomet turėjau tokią trumpą, pasikeitusią šukuoseną, - “Respublikai” pasakojo V.Mainelytė. - “Matai, vaikeli, kaip mus sugarbanojo” - tuomet taip nuoširdžiai pasakė A.Brazauskas. Po chemoterapijos seansų ataugantys plaukai išties atrodo tarsi sugarbanoti. Ir mano, ir prezidento šukuosena tada buvo būtent tokia.
Aš pažvelgiau į A.Brazauską ir pagalvojau: “Ačiū Dievui - jis taip tvirtai atrodo!” Kadangi pati tai buvau išgyvenusi, žinojau, kad vėžys yra nenuspėjamas. Tai liga, kuri nežinia kada prasideda. Ir pradžioje nebūna jokio skausmo”.
V.Mainelytė sakė, kad žinia apie prezidento netektį ją sukrėtė dvigubai. Pirmiausia slėgė suvokimas, kad šio garbingo ir šilto žmogaus daugiau aktorė niekada nesutiks nei teatre, nei gatvėje. Niekur.
Vėliau užgulė skaudulys, kuris aktorę užplūsta visuomet, kai išeina anapus sergantieji vėžiu. V.Mainelytė prisipažino, kad pirmosiomis minutėmis po tokios žinios ji suvokia net gyvenimo sekundės kainą.
V.Mainelytė neslėpė, kad prieš daugiau nei dvidešimt metų apie tuometį Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmąjį sekretorių A.Brazauską ji turėjo lygiai tokią pat nuomonę kaip ir apie kitus to meto vadovus. Oficialūs žmonės, kažką oficialiai kalbantys iš aukštų tribūnų.
Įspūdis lėktuve
A.Brazausko paveikslas V.Mainelytės akyse tapo visiškai kitoks po kelionės į tuometį Gorkį Sovietų Sąjungos gilumoje. Čia buvo surengtos Lietuvos kultūros dienos. Menininkus lydėjo ir pirmasis sekretorius.
“Jau lėktuve supratau, kad buvau labai apsirikusi apie A.Brazauską galvodama lygiai taip pat kaip ir apie kitus oficialius asmenis, - prisiminė V.Mainelytė. - Jau lėktuve jis man padarė įspūdį. Pakilus į padanges fotomenininkas Rimantas Dichavičius A.Brazauskui padovanojo savo garsųjį albumą “Žiedai tarp žiedų”.
Žavėjausi matydama, kaip pirmasis sekretorius su tokiu džiaugsmu vaikščiojo po saloną ir visiems leido pavartyti tą knygą! Pasirodo, jis toks nuoširdus, draugiškas, lengvai prieinamas paprastiems žmonėms!”
Baigiamajame vakare, ruošdamasi išeiti į sceną, V.Mainelytė pateko į bėdą. Kažkas užkulisiuose užkliudė užvirusio vandens virdulį ir aktorę gerokai nuplikė.
“Nežinau, iš kur tuomet šalia atsirado A.Brazauskas, bet ir dabar prisimenu, kaip jis prišoko, kažkam staigiai davė komandą mane vežti į vietos medicinos institutą. Ir pajutau jo tėvišką globą - pirmasis sekretorius taip išgyveno, kad tik neliktų randų ant mano rankų, - pasakojo V.Mainelytė. - Kitą dieną buvo surengta iškyla laivu. Stoviu denyje visa sutvarstyta, o A.Brazauskas vis prieina. Ir klausinėja: ar viskas gerai, ar nieko netrūksta, o jei ko reikia, sakyk, nesislėpk, nesikuklink!”
V.Mainelytė prisimena, kad daugiausia progos pabendrauti jau su prezidentu A.Brazausku ji turėjo dirbdama sostinės “Vaidilos” teatre.
Ten politikas pasirodydavo kiek dažniau - jį traukė maloni, draugiška aplinka. Aktorė sakė, kad prezidentą labiausiai ir traukė paprastumas bei gerų žmonių kuriama nuotaika.
Buvo lyg kamikadzė
“Kai girdėdavau kritikus, kurie Sąjūdžiui daug padėjusiam A.Brazauskui primindavo jo komunistinę praeitį, visada užduodavau sau vieną klausimą. Kas su mumis, Lietuva, būtų atsitikę, jeigu tuometės respublikos vadovai būtų buvę tik pasiuntiniai iš Maskvos? - samprotavo V.Mainelytė. - Galbūt niekada net ir nebūtų kilęs klausimas, kada ir kaip lietuviai būtų atgavę nepriklausomybę? Tikriausiai reikėtų svarstyti, ar apskritai būtume likę, išsaugoję savo kalbą, papročius.
Atgimimo metais A.Brazauskas buvo tarsi kamikadzė. Juk jis žmonėms atidavė Katedrą. Parodykite man kurį kitą tuometį Komunistų partijos veikėją, kuris būtų galėjęs žengti šį išties juk labai pavojingą žingsnį.
Būsimasis prezidentas, manau, taip pasielgė ir todėl, kad širdyje jis buvo giliai tikintis žmogus. Ne žodžiais, o darbais mylėjo Lietuvą ir jos žmones. Tai, ką jis darė, jam kildavo iš širdies. A.Brazauskas buvo ne iš tų tikrųjų karjeristų. Jo stulbinama karjera tiesiog protingai ir teisingai susiklostė. Gal tai Apvaizdos, gal kitų žmonių nuopelnas. Bet prezidentas tikrai nėjo per kitų galvas”.
V.Mainelytė mano, kad dėl Arkikatedros grąžinimo ir kitų panašių sprendimų, kurių laukė tauta, prasidėjo “labai lietuviška” kampanija - purvo pylimas ant žmonių mylimo vadovo. Aktorė šiandien ir stebisi, ir džiaugiasi, kad šis politikas turėjo tvirtą stuburą, ramų protą. Todėl prezidentas ir atlaikė puolimą tų, kurie tik rėkė. Reikiamu metu pasirodydavo reikiamame mitinge.
“Aš žinojau, kad prezidentas gęsta, bet kadangi jis buvo vienas stipriausių Lietuvos ąžuolų, šventai tikėjau, kad bent savo 80-metį (šių metų rugsėjo 22-ąją A.Brazauskui būtų sukakę 78-eri - red. past.) jis tikrai sutiks, - guodėsi V.Mainelytė. - Raminau save, nes tuo net neabejojau. Kaip kad ir balsuodama už jį prezidento rinkimuose. O balsavau pirmiausia todėl, kad tikėjau, jog A.Brazauskas yra tikras.
Prezidentas man buvo tas žmogus, kuris galėjo duoti gerą patarimą kritiniu atveju. Mes praradome lyg nematomą atramos tašką. Jeigu valstybei, neduok Dieve, ateitų labai sunki diena ir reikėtų visos tautos paramos, joks kitas politikas nesukviestų Lietuvos. Tik A.Brazauskas”.
Parengė Julius GIRDVAINIS
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą