Palangoje iš alkio teko valgyti maisto likučius kavinėje

Ž. Butkevičius save pristato kaip verslininką, lektorių ir asmeninio tobulėjimo trenerį, taip pat žiedinių motociklų priklausomybę turintį ir nesistengiantį nuo jos pagyti baikerį, snieglentininką, ir laimingą šeimos žmogų. Jis priduria, kad gyvenime nevengia pažaisti „Lego“ kaladėlėmis ar radijo bangomis valdomomis mašinomis.

„Šiandien aš gyvenu savo svajonių gyvenimą, galima sakyti, esu aktyvus pensininkas, nes darau tik tai, kas man patinka“, – tikina Ž. Butkevičius.

Daug žadanti pradžia

Ž. Butkevičiaus karjera prasidėjo labai anksti, nors pats darbas tikrai nebuvo ypatingas. Dar būdamas paaugliu jaunas vaikinas nusprendė vasarą praleisti uždarbiaudamas Palangoje.

„Mano karjera prasidėjo 2003 metais, aš buvau šešiolikmetis ir tada Palangoje dirbau kavinėje „Kupeta“. Gal prisimenat tada vykusį realybės šou Baras? Toje kavinėje vyko tas realybės šou, o indus nešiojom ir viską darėm mes. Laimingo atsitiktinumo dėka mane pastebėjo prabangaus viešbučio savininkai ir jie mane pakvietė padirbėti per atidarymą“, – pirmąją patirtį prisimena Ž. Butkevičius.

Įrodęs savo vertę per atidarymą jaunuolis sulaukė pasiūlymo kitąmet ir toliau dirbti prabangiame 5 žvaigždučių viešbutyje. Pašnekovas pasakoja tuomet negalėjęs patikėti savo sėkme, jam buvo pasiūlytas 4 Lt valandinis atlyginimas, o per mėnesį kartu su arbatpinigiais jam pavykdavo uždirbti maždaug 2,5 tūkst. Lt.

„Kaip galvojat, kai tiek uždirba nepilnametis, kas vyksta su to žmogaus arogancija? Mano arogancija pliūpsniais veržėsi per viršų“, – juokauja jaunas vyras.

Ž. Butkevičius pasakoja, kad dirbdamas šiame viešbutyje jis susidūrė su daugybe labai turtingų žmonių. Jis prisimena vieną rusų verslininką, kuris viešbutyje su šeima apsistojo mėnesiui, išsipirko visą prabangų aukštą, o sąskaitą už praleistą laiką viršijo 20 tūkst. Lt.

„Jis paliko tuos pinigus doleriais, dar pridėjo arbatos ir išėjo. Jų požiūris buvo toks, kad jeigu aš grįšiu su tiek pat pinigų, kiek išvažiavau, tai aš nepailsėjau. Tada suvokiau, kad privalau tapti verslininku, nes turtingi žmonės yra faini žmonės.

Man patiko turtingų žmonių vidinė laisvė, jiems netrukdo paprasti dalykai, jie galėjo nusipirkti paprasčiausius treningus iš „Maximos“ ir su jais vaikščioti. Tada supratau, kad noriu būti turtingas. Kaip man sekėsi būti verslininku, kai man buvo 17? Viskas, kas man pavyko, buvo lygu nuliui“, – sako pašnekovas.

Ž. Butkevičius prisimena ir pirmąją verslo idėją, kai su kolega Arnu nusprendė pardavinėti tuo metu Lietuvoje dar neišpopuliarėjusius kebabus.

„Tokio dalykų kaip „Jammi“ tada nebuvo. Pradėjome skaičiuoti verslo planą ir suskaičiavome, kad pradžiai reikia 30 tūkst. litų. Tada nepavyko, nes neturėjome pinigų. Ir niekas jų nenorėjo duoti paaugliams. O apie kebabų kepimą neturėjome jokio supratimo, tik kad buvome valgę kebabų“, – pirmąją idėją pasakoja jaunuolis.

Teko valgyti iš kliento lėkštės

Tiesa, Ž. Butkevičiui arogancijos perteklius nepadėjo. Jis prisimena situaciją, kai dar dirbdamas viešbutyje nešė indus ir jam nukrito keli šaukšteliai, o šis juos paspyrė nuo laiptų, į netoliese buvusį rūsį. Po šio incidento kitą vasarą darbo viešbutyje vaikinas jau nebegavo.

„Kitą vasarą atvažiavau į Palangą su idėja, kad vėl dirbsiu Palangos viešbutyje. Bet ten manęs nepriėmė. Sunkiausia diena gyvenime buvo tada, kada mano ego nebeleido važiuoti ir prašyti pinigų iš tėvų. O niekas į darbą manęs nenorėjo priimti. Manęs nepriėmė dirbti net „Laukinių Vakarų Salūne“, – juokiasi Ž. Butkevičius.

Po poros savaičių bevaisių pastangų, kaip pats sako, laimingo atsitiktinumo dėka jam pavyko įsidarbinti vienoje tinklinėje picerijoje.

„Kai įsidarbinau, buvau nevalgęs kurį laiką. Atsimenu vieną užsakymą, vyrukas užsisako itališką šeimyninę picą ir bokalą alaus. Jis vienos dalies picos nesuvalgo. Aš paimu didelį medinį padėklą su likučiais ir nueinu už sienos.

Tą picos gabalą mes sudraskėm dar kavinės teritorijoje. Viršininkė mums davė velnių, ganėtinai nuoširdžiai. Buvo tokia diena, aš dar turėjau planų tapti verslininku, o valgiau maistą iš kitų žmonių lėkštės ir dar gavau velnių. Tada nusprendžiau, kad taip gyventi nebegalima ir reikia kažką keisti. Bet tais metais niekas nepasikeitė“, – tikina Ž. Butkevičius.

Pirmoji avantiūra

Pašnekovas prisimena ir pirmąją savo verslo avantiūrą, į kurią sugalvojo leistis. Visus metus praleidęs dirbdamas tinklinėje picerijoje Vilniuje, jis vasarą vėl grįžo į Palangą, kur sėkmingai įsidarbino savo ankstesnėje darbovietėje – prabangiame viešbutyje.

„Tada ten pasikviečiau savo gerą draugą Arną. Po keleto dienų darbo jis man sako, turiu idėją. O geriausia dalis, kad pradžiai nereikia pinigų. Taigi nueinam su juo alaus, Arnas susiranda lapukų, kuriuos šiaip ten duoda vaikams spalvinti, pieštukų ir pristato man verslo idėją. Sako, klausyk, tau reikia apsidrausti gyvybės draudimu. Man 18 metų ir tuo metu man tikrai nerūpi gyvybės draudimas“, – prisimena pašnekovas.

Arno pasiūlyta verslo idėja buvo paprasta, nors klausimas, ar visai legali. Visa idėja buvo paremta finansinės piramidės principu, Ž. Butkevičiui reikėjo surasti 5 žmones, kurie sutiktų apsidrausti gyvybės draudimu, o už tai jis gautų pinigų iš draudimo bendrovės. Be to, reiktų įkalbėti tuos 5 žmones, kad šie surastų dar 5.

„Tada nuskambėjo gražiausi žodžiai mano gyvenime, kuriuos pasakė Arnas: Žilvinai, tu nieko nedirbi. Jie visi dirba. Ir tu uždirbi po 10 tūkst. Eur. Vėliau po 100 tūkst. Eur kiekvieną mėnesį. Tai buvo gražiausia, ką girdėjau per visą gyvenimą.

Mes pradėjome kalbėti, ką veiksim su pinigais. Nes dėl pinigų kaip ir aišku, radai penkis žmones ir viskas gerai. Išsirinkom mašiną, nusprendėm su kokiomis merginomis bendrausim. Man kilo du klausimai. Ar tai legalu? Bet kai pažiūrėjau į pinigų eilutę, tai buvo nesvarbu. O kitas klausimas, ar iš tikrųjų moka pinigus. Aš nelabai ką suprantu, bet man paaiškino draugas, reiškia viskas gerai“, – juokiasi Ž. Butkevičius.

Po kelių dienų Arnas atnešė parodyti ir savo pirmųjų dienų uždarbį, jo sąskaitoje puikavosi 2 tūkst. Lt. Tada Ž. Butkevičius jau visiškai nebedvejojo ir pradėjo savo kelionę į geresnį gyvenimą.

„Man Arnas supildė paraišką, susimokėjau 150 Lt pradinį įnašą. Tai buvo vienas kvailiausių, tačiau tuo pačiu geriausių sprendimų mano gyvenime. Nes tada man atsivėrė kiti keliai. Kai atsiranda galimybė, privalai ja pasinaudoti. Nes gali pavykti, bet gali ir nepavykti.

Būnant verslininku turi būti šiek tiek neadekvatus. Turi tikėti tuo, kuo netiki 99 proc. žmonių. Arnas tada apdraudė savo sesę, dėdę ir dukterėčią. O aš nieko neapdraudžiau ir nieko neuždirbau. Bet naiviai tikėjau, kad kas nors pavyks. Verslininko duona yra tokia, kad tikėsitės, kad pavyks, nors visi sakys, kad nepavyks“, – pasakoja jaunuolis.

Sėkmės sulaukė krizės įkarštyje

Po šių bandymų Ž. Butkevičius laikinai atidėjo planus tapti verslininku ir kartu su Arnu įsidarbino draudimo paslaugas siūlančioje įmonėje „FNG Baltic“. Kaip pats pasakoja, čia iš savo vadovų išmoko labai daug, tačiau užsienio kapitalo įmonės akcininkai 2009 metais, visame pasaulyje siautėjant krizei, nusprendė iš Lietuvos trauktis.

„Ten kūrėme visą karjerą ir tikėjomės, kad jau tuoj viską pasieksime. Bet viskas staiga baigėsi. Aišku, mums siūlė nusipirkti Lietuvos padalinį už 80 tūkst. Eur. Tuo metu tai buvo kosminiai pinigai ir tų pinigų mes neturėjome“, – sako pašnekovas.

Po to jaunuolis išėjo į pensijų fondų įmonę, čia praleido vos savaitę, tačiau pamatė galimybę neblogai užsidirbti. Tuo metu į Lietuvos rinką aktyviai žengusi įmonė „MP Pension Funds Baltic“ (dabar – „INVL Asset Management“) siūlė galimybę persikelti kaupiamą pensiją iš kitų fondų pas juos visiškai nemokamai ir žadėjo maždaug 10 – 14 tūkst. Lt didesnę grąžą, o perkėlimui tarpininkaujantis žmogus galėjo iškart gauti 300 – 600 Lt siekiantį komisinį mokestį.

„Pasiūlymas buvo toks, kad perkėlus iš kito fondo į „MP Baltic“ klientas gauna apie 10 tūkst. Lt papildomai, o klientui tai nieko nekainuoja. Buvo lengva parduoti tokį dalyką. Tai buvo kaip saulėgrąžų gliaudymas. Tada mums kilo mintis pasiūlyti tai padaryti per tinklinę rinkodarą. Nuėjome pas „FNG“ akcininkus su pasiūlymų ir jie sako, fainai, mes taip padarysim.

Ir buvo įkurta įmonė, bet mes jos akcijų negavome, nors labai tikėjomės. Galiausiai susidarė keista situacija, austrai atvažiavo pas lietuvius, prieš tai jie buvo perkėlę 10 mln. pensijų fondų. Jie atvažiavo su tuo nusiteikimu, kad perkels per metus 1 mln. pensijų fondų. Bet jie nesusitarė ir to nepadarė“, – pasakoja Ž. Butkevičius.

Dėl šios priežasties pašnekovas kartu su savo draugu Arnu nusprendė nieko nelaukti ir imtis šio verslo patys. Pagrindiniai iššūkiai buvo du – gauti pinigų verslo pradžiai ir sukurti IT sistemą, kuri ganėtinai sudėtinga. 10 tūkst. Lt į verslo idėją investavo Arno sesuo, o vienas pažįstamas sukūrė IT sistemą, kurią pats Ž. Butkevičius vertina maždaug 100 tūkst. Lt.

„Verslo idėja tokia. Ateinu pas klientą ir sakau, Algirdai, ar nori persikelti savo pensijų fondą iš SEB‘o ir MP‘o ir tavo fondas padidės 10 tūkst. litų. O turiu dar geresnę idėją, tu gali užsirašyti partneriu, pats persikelti savo pensijų fondą ir gauni komisinius, 300 litų, ir dar padidėja tavo pensijų fondas.

Kaip galvojot, kokiu greičiu plėtėsi toks pasiūlymas? Ateini pas žmogų, duodi jam uždėti du parašus ir iškart jis gauna 300 Lt. Buvo žmonių, kurie nepasirašė, nes galvojo, kad tai kokia apgaulė. Bet mes patys patikėjom šia idėja ir su labai dideliu užsidegimu ir didele energija ėjome dalintis su kitais“, – prisimena Ž. Butkevičius.

Dirbo daug ir sunkiai

2009 m. spalio 27 d. jie atidarė nedidelį biurą sostinėje, ši diena, anot Ž. Butkevičiaus, viena laimingiausių jo gyvenime.

„Pati verslo pradžia buvo žiauriai sunki. Arnas jau buvo vedęs, o aš neturėjau nei merginos, nei žmonos. Mes kiekvieną dieną dirbdavome po keliolika valandų. Apie 10 vakaro Arnas važiuoja pas žmoną, kad su ja neišsiskirtų.

O aš važiavau į savo butuką suvedinėti duomenų į kompiuterį. Dabar sveriu 79 kg. Keletą mėnesių po verslo įkūrimo svėriau 65 kg. Man fiziškai nebesinorėjo moterų. Pradėjau gerti, kad galėčiau užmigti. Buvo žiauriai sunku“, – pasakoja verslininkas.

Tiesa, sunkus darbas netruko atsipirkti, „MP pensijų fondas“, su kuriuos bendradarbiavo, jaunuoliams skyrė apdovanojimą už puikų darbą, o 2010 metais jų įkurta įmonė „M Capital“ turėjo daugiau nei tūkstantį partnerių, kurie tarpininkaudavo perkeliant pensijų fondus.

Prasidėjo įmonės krizė

Tada atsitiko krizė, kurios verslininkai neplanavo. Tuometinis premjeras Andrius Kubilius priėmė sprendimą sumažinti iš Sodros pervedamą pinigų sumą į pensijų fondus. Anksčiau žmonėms kaupiantiems pinigus antrojoje pensijų pakopoje iš Sodros į fondus buvo pervedama 5,5 proc. nuo darbuotojų sumokėtų socialinio draudimo įmokų, tačiau siaučiant krizei ir bandant kaišioti biudžeto skyles, ši dalis buvo nuolat mažinama, kol galų gale pervedama dalis krito iki 1,5 proc.

„Tuomet komisinis mokestis mūsų partneriams sumažėjo 4 kartus. Pamenu vieną liūdniausių dienų mūsų gyvenime. Iki tol mes stojomės ant bačkos ir sakėme visiems, einame su mumis, ten yra ateitis, mes žinome, ką darome, rinka superinė, pinigai kosminiai.

Ir tada Kubilius sako, mažinam visus pervedimus. Ir tenka pasakyti visiems, kurie mumis patikėjo, kad vizijos, kurią mes brėžėm, nebėra. Aš ant Kubiliaus nei kiek nepykstu. Man jis lieka vienas kompetentingiausių politikų. Bet visko, ką žadėjom, nebėra. Tiesa, yra, bet keturis kartus mažiau“, – pasakoja Ž. Butkevičiaus.

2010 m. jis buvo priverstas daugiau nei tūkstančiui žmonių pranešti, kad verslo modelis žlunga, o pinigų kalnai mažėja keturis kartus. Iš tų tūkstančių po žinios paskelbimo liko 60 konsultantų.

„Viskas dingo. Tiek aš, tiek Arnas buvome nekompetentingi vadovai, nemokėjome valdyti situacijos, kai ateina tokia krizė“, – pripažįsta pašnekovas.

Žengė pirmyn

Tačiau krizę jauni verslininkai atlaikė. Ž. Butkevičius pasakoja, kad jie praradę didelę lėšų dalį iš pensijų fondų netruko kompensuoti kitomis paslaugomis – pradėjo tarpininkauti įsigyjant gyvybės draudimą ir šviesti o šiandien jų įkurta įmonė „M Capital“ sėkmingai gyvuoja ir plečiasi.

Taip pat jauni verslininkai šalia įkūrė įmonę „M Capital Consulting“, kuri teikia klientams įvairias finansines konsultacijas, pavyzdžiui, padeda gauti optimalų būsto kredito pasiūlymą.

Pats Ž. Butkevičiaus šiandien dar turi įkūręs ir viešąją įstaigą „Septyni penktadieniai“. Čia jis veda žmonėms seminarus, konsultuoja asmeniškai ir dalinasi savo sėkmės paslaptimis su kitais.

„Šiai dienai mano gyvenimas atrodo ganėtinai fainai. Aš galiu keltis tada, kada man patinka. Tiksliau tada, kai keliasi mano sūnus. Pavyzdžiui, šiandien kėliausi 9-ą ryto. O po pietų nuvažiuoju pravesti žmonėms seminarą“, – sako Ž. Butkevičius.