Palangoje nepažįstamajam širdį atvėrusi mergina net sapne nesapnavo, kuo tai baigsis

Užsimerkiu, giliai įkvepiu ir paprašau ženklo, kad man parodytų, kuriuo keliu turiu eiti... Nežinau, kiek laiko taip prabūnu, bet kai atmerkiu akis, lietus jau tik krapnoja. Pro vieną debesį jau šviečia saulė,  vienas spindulys įsigudrina ir į mano kambarį patekti – atsimuša į močiutės dovanotą statulėlę, o juk močiutė man visada sakydavo: po tamsiausios nakties visada ateina aušra. 

Priimu tai kaip ženklą, susirenku savo daiktus ir po kelių valandų jau sėdžiu autobuse, vežančiame mane į Palangą. Na tai kas, kad viena, juk tai mano atostogos, ir pabandysiu tą laiką išnaudoti taip, kad pamirščiau išdavystę. O dar orų prognozės prie jūros žada audrą, po kurios paplūdimyje galima pasirinkti taip mylimų gintarėlių. 

Palanga įsuka į savo atradimus, kiekvieną dieną einu prie jūros, valandų valandas ieškau gintarų, net nepastebėdama praeinančių žmonių. 

Kol vieną dieną netikėtai išgirstu: „Mergaite, gal kokį gintariuką?“ 

Net apsidairau, kur ta mergaitė, iš kur tas balsas. Lynoja, pamatau, kad aš esu vienintelė praeivė, tad kreipiamasi į mane, o balsas sklinda iš paprasčiausios pavėsinės, kurioje prekiaujama ant stalo nuklotais šimtais įvairiausių gintariukų. 

Jau norėjau apsisukti ir nueiti, bet žvilgsnis užkliuvo už ypač šiltų pardavėjo akių. O tos akys žvelgia į mane ir su šypsena man sako: „Gal pasimatuosit kokį gintarą?“

„Kaip išsirinkti iš tokios gausybės?“ - klausiu nustebusi.

„Žiūrėk, – sako, – duok man savo ranką.“ Paduodu, o jis ją stipriai suima ir veda virš gintarų. „Jauti, – klausia, – visi akmenys yra skirtingi, reikia paliesti visus, ir prie kurio sustoja tavo ranka, tas ir bus tau tinkamas.“ 

O jo rankos tokios šiltos, nejaučiu akmenų, jaučiu tik jo ranką. O jis tuo metu pradeda man pasakoti apie gintarus, jų kilmę, apie skirtingą jų spalvą, gydomąsias savybes. Nežinojau, kad gintarų pasaulis toks ypatingas, kad turi tiek paslapčių. 

Tuo metu jo ranka pradeda deginti manąją, skubiai ją ištraukiu, ir mano akį patraukia širdies formos pakabukas – švelnios gelsvos spalvos, natūralios formos. 

„O kokia šito istorija?“ – klausiu, žiūrėdama į tokį mielą pakabuką.

„Šitas ypatingas, padeda atrasti meilę. Matai, jis ypač retas, natūralios širdelės formos, retai tokių pasitaiko“, – atsako.

Aišku, juk jis nori parduoti, tikriausiai apie visus pakabukus tą patį kalba. 

„Gal norėtum vakare pasivaikščioti? – priduria. – Neilgai trukus baigsiu darbą.“

„Tai kad ne, manęs laukia draugės“, – atsakau, net susigėdusi savo melo. Norėčiau apsisukti ir nueiti, bet tos šiltos akys mane degina, iki šiol jaučiu jo šiltą ranką, ir tie įvairiaspalviai gintarai, atrodo, mane užbūrė, ir prieš savo valią negaliu pajudėti iš vietos.

„Aš tave jau prieš kelias dienas pastebėjau, tu vis viena eidavai pasivaikščioti, tiesiog iki šiol nedrįsau užkalbinti“, – sako.

Šitas tikriausiai kalbina visas poilsiautojas, ir visoms tą pačią dainelę pasakoja, bet ką prarasiu, juk iš tiesų visas dienas viena leidžiu, o jis taip įdomiai pasakoja apie gintarus.

„Žinai, imk šitą širdelės formos pakabuką, jei ateisi vakare, galėsi atnešti ir pinigus už jį, o jei ne, tai tiek to. Gal jis padės tau rasti meilę. Mano vardas Gintaras“, – prisistato.

Nusišypsau, nepatikiu nei žodžiu, nei sutapimu, kad Gintaras pardavinėja gintarą ir, pažadėjusi vakare ateiti, apsisukusi nueinu.

O vakare susitikę vaikščiojam po visą Palangą, aš užsivilkusi gražią suknelę, pasidažiusi ir pasipuošusi naujuoju pakabuku. 

Pasirodo, Palanga – jo gimtasis miestas, jis man pasakoja kiekvienos gatvės, kiekvieno namo istoriją, papasakoja apie savo gyvenimą, apie gintarų pasaulį, kaip meilę gintarams jam įskiepijo jo senelis, papasakoja ir apie savo širdies žaizdas, o tuo pačiu ir aš jam išsipasakoju apie patirtą išdavystę, nelaimingas meiles, ir man ant širdies taip palengvėja, kad kai susėdam ant kopų palydėti saulės, šypsausi, nes atrodo, kad jį ir Palangą pažįstu visą gyvenimą. 

Sunku patikėti savo laime, noriu, kad ši diena niekada nesibaigtų. 

Sėdim, rankomis žarstom smėlį, juokiamės iš klykaujančių žuvėdrų, o saulei leidžiantis apsikabinam ir pradedam šokti, muzikos nėra, bet jūros fone man galvoje skamba visos gražiausios pasaulio melodijos.

Kojomis nebejaučiu žemės, jaučiu tik jo rankas, mane stipriai apkabinusiais, ir jo žvilgsnį, tokį šiltą ir pilną meilės.

Kitą dieną vos sulaukiu jo darbo dienos pabaigos, mane šildo jo dovanotas gintarinis pakabukas, laukiu šiltų akių žvilgsnio, šilto rankos paspaudimo, pasikalbėjimų apie gyvenimą ir naujų atradimų. O susitikus, atrodo, kad saulė sušvinta kitom spalvom. 

Taip ir leidžiam visas mano atostogų dienas, nesuprasdami, kaip vienas be kito iki šiol gyvenom. Atrandam Palangą, vienas kitą ir tokį ypatingą gintarų pasaulį...

Kaip pasibaigė mano atostogų romanas? O jis nesibaigė, jis tęsiasi iki šiol, ant mano kaklo iki šios dienos kabo širdies formos gintarinis pakabukas, mes iki šiol kiekvieną dieną vaikštom po Palangą, tik dabar jau nebe dviese – aplink mus bėgioja du maži gintariukai.