Žėrinčiomis praeinančios vasaros spalvomis švytėjo tik Gražinos Vitartaitės kambarys - nuo pasieniais sustatytų džiūstančių drobių. Pakvietė ateiti į personalinę parodą „Arkoje“ - ten pamatysiu dvigubai daugiau. Ir tikrai pamačiau. Personalinėje parodoje „Sustojęs laikas“ buvo net tokių darbų, kurių autorystės nebūčiau atpažinusi. Su ta - pažįstama nepažįstama Gražina - ir susėdome čia pat pasikalbėti.
- Maniau, kad jus traukia tik tos vietos, kur susieina jūra, smėlis ir dangus. Kuršių nerija. Ypač - užsieninė. Ten smėlio kalnai dangų remia, ten visiškai kitoks jūros krantas - status, akmenuotas. O čia matau - „Kernavę“!
- Galite laikyti tai naujų erdvių žvalgyba. Tikiuosi aplankyti dar ne vieną istorinę vietą. Tapydama Kernavėje patyriau ypatingą būseną. Per mane tarsi sruvo pagoniškas laikas. Kitokia informacija nei ta, kurią randame istorijos vadovėliuose. Viena - žinoti, kita - perleisti per save. Žvalgydamasi nuo tų piliakalnių tariausi suprantanti mums paliktų ženklų kalbą. Lietuva pilna tokių vietų, labai aiškiai bylojančių apie laiko slinktį ir amžinybę.
- Norite pasakyti, kad menininkas žvelgia giliau nei istorikas?
- Noriu pasakyti, kad menas ieško kitų pažinimo kanalų. Jam prieinami kiti instrumentai nei tie, kuriais disponuoja archeologai, istorikai, etnokultūros tyrėjai.
- O jums pačiai tas konkretusis, mokslinis žinojimas - padeda?
- Tiek, kiek nukreipia mąstymą. Toliau einu pati. Įsijungia fantazija, pojūčiai - jie provokuoja vizijas.
...Kartą Druskininkuose patraukiau į Raigardo slėnį. Važiavau, kol baigėsi kelias. Automobilį palikau krūmuose, toliau patraukiau viena. Ir staiga prieš mane atsiveria visiems gerai žinoma čiurlioniškoji Raigardo panorama. Smaragdiškai žalias slėnis, per kurį sidabriniu žalčiu vingiuoja upelis - tarsi nupieštas žemėlapyje. Patyriau ypatingą jausmą, kurį būčiau galėjusi išreikšti tik spalvomis, šviesotamsos mirgėjimu, šešėlių žaismu. Ir čia, tą ypatingą emocinės euforijos minutę... išdygsta pasieniečiai. Kas tokia? Ką čia veikiu? Kodėl - viena? Pasieniečiams nepaaiškinsi, kad atėjai ieškoti Čiurlionio žiūros taško į Raigardą. Išsisukti padėjo vairuotojo pažymėjimas.
- Vanduo. Ypatinga substancija, apie kurią ne viską dar žino ir mokslas. Žinome jo formulę, bet neaišku, kodėl jis teka, kodėl turi atmintį... Per atidarymą net Jonas Varnas konstatavo: Gražinos kūryboje daug vandens.
- Palietėt ypatingą temą. Vieną slėpiningiausių gamtos stichijų, mūsų visų egzistencijos laidą. Man, kaip tapytojai, vanduo neatsiejamas nuo dangaus, o dangus - nuo vandens. Ir maldoje sakoma: kaip danguje, taip ir žemėje. Ta vertikalės jungiama vienovė - viena didžiausių gamtos paslapčių. Pasakykite, kodėl taip gera būti prie vandens? Kodėl tekantis vanduo ramina, nuima įtampas, slogias mintis?
- Bet jūsų paveiksluose jis labai įvairus. Jūra, upės, ežerai, krūmų šabakštynus atspindintys akivarai, pelkių klampynės...
- Atvirai pasakius, gamtovaizdyje be vandens net nekyla noras tapyti. Nejuntu vidinio impulso. Su vandeniu atsiranda ypatingas erdvės pojūtis, plečiasi, gilėja paveikslo semantika. Tapydama vandenį tarsi bandau jį prakalbinti. Ir jis tai mano provokacijai pasiduoda. Mezgasi dialogas.
- Net prisiekę peizažistai kartais nutapo kokią nors stafažinę figūrėlę - žmogaus, karvės, arklio...
- Man to nereikia, nes mes patys jau esame tos amžinos gamtos dalis. Be mūsų gamta gali išlikti, mes be gamtos - niekaip. Akistatoje su gamta esi akistatoje su amžina paslaptimi, kurios žmogui nelemta įspėti. Tik - pajusti intuityviai. Ir būti dėkingam už tą ypatingą privilegiją.
Eidama su drobe ir etiudininku į gamtą niekada nežinau, ką rasiu, kur sustosiu, koks motyvas manęs laukia. Tarsi traukia kažkokia jėga - dar keli žingsniai... dar vienas posūkis... Ir staiga sustoju kaip įbesta: radau!
- Ieškote gamtoje ypatingo nuotykio ir jis jus ištinka?
- Būtent. Debesys, saulė, vėjas, smėlis, augalija - spalvų, pavidalų, šešėlių šviesotamsos kaleidoskopas - tik spėk fiksuoti. O grįžusi į studiją jau viską suvedu, surežisuoju. Bet vis tiek stengiuosi dirbti greitai. Kad neužkankinčiau. Kad nedingtų sustabdytos akimirkos žavesys.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Gyvenimas"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą