Klaipėdos knygyne "Po langu" įvyko visuomenės susitikimas su įžymiu keliautoju, fotomenininku Pauliumi Normantu, kuriame pristatyta jo paskutinioji R. Paknio leidykloje išleista keturių dalių knyga: "Neringos kopos. Žemaičių laidotuvės. Kryžių kalnas. Orvidų sodyba". Pasak žinovų, tai taurus, poetiškas ir sakralus fotopasakojimas, pateikiantis esminius Žemaitijos istorijos faktus ir stiprius monsinjoro Vasiliausko, V. Orvido bei paties autoriaus sukurtus tekstus.
Įžangos žodį apie knygą tarė Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Algis Jankūnas. Jis kalbėjo apie tai, jog visame pasaulyje žinomo fotografo, apdovanoto Gedimino ordinu fotografijų parodos buvo surengtos Austrijoje, Nepale, Rusijoje ir Tibete, Mon Penyje bei Vengrijoje. Pacitavęs pastarojo Pauliaus Norbuto albume įterptus prasmingus esė, pastebėjo, jog grynuolis išvydo Žemaitijos dangų taip arti. Pasidžiaugė autentiškomis įžvalgomis ir įtaigiai perteiktais V. Orvido portretais, unikaliu autoriaus požiūriu į žemaičių laidotuvių apeigas bei Kryžių kalno įprasminimu.
Po to Paulius Normantas prabilo į klaipėdiečius, kurie esą jam primena Graikijos, Kipro ir netgi Tuniso gyventojus, sėdinčius po atviru dangum ir sukuriančius dar neišnykusio nuoširdumo lauką. Sakė uostamiestyje nejaučiąs įtampos bei neigiamų vibracijų. Deja, svečias patvirtino sklandantį gandą, jog šiuo metu Vilniuje veikianti jo fotografijų paroda "Tėvų žemėje" yra paskutinė. Iš 100 000 fotografijų, gimusių Himalajuose, autorius sakė išleidęs vos tris knygas, o neseniai Frankfurte vykusioje knygų mugėje užmezgęs ryšius su garsiausiomis pasaulio leidyklomis, ketina pradėti naują kūrybos ir gyvenimo etapą. Labai norėtų imtis žodžio meistrystės kaip Čiurlionis ir Petras Repšys ir parašyti keletą knygų, bet kol kas ne memurarus, o tai, kas jam labai skauda. Po kelerių klajoklis menininkas, neprisiderinąs prie vis modernėjančio pasaulio ir rinkos dėsnių ir nebegalįs gyventi be kalnų it jūreivis be jūros, ketina visam laikui sugrįžti į Himalajus, kuriuose jau yra praleidęs dvylika metų.
Mintimis sugrįždamas į pradžių pradžią, autorius dėkojo už toleranciją ir fotografijos pamokas A. Jankūnui ir A. Butyrinui. O poetas S. Geda, beje, gan drastiškai išprovokavo paskutiniosios knygos atsiradimą: "Sveikinu, Pauliau, su albumais apie aukščiausias pasaulio viršukalnes, į kurias pats įkopei, bet kada padėsi ant stalo Kryžių kalną?" Būtent jo paskatintas Paulius ir "užsiėmė šia beprotybe".
- "Dievas leido, kad aš mačiau per daug, nemažą dalį pasaulio stebuklų, ypač gamtos, - sakė autorius. - Vaikščiojau vulkanų papėdėje Kurilų žemėse ir vėl netrukus kopsiu į tėvą Everestą. Kai man kas sako, kad Pakistane yra 7 700 metrų viršukalnė, ji man atrodo mažutė... Jau esu per senas "mėtytis" tarp Rytų ir Vakarų, ir kokie graži man būtų baltų žemė, bet norrėčiau reinkarnuotis į tuos, kuriais jaučiu, buvau praeituose gyvenimuose. Iš Rytų ateina šviesa ir tykšta senieji išminties šaltiniai, tad atsitraukiu į Rytus. Kaip yra su Buda ir Kristumi? 1989 metais, kai mane Tibete persekiojo kinų valdžia ir kabojau ant plauko tarp gyvybės ir mirties, vienoje stotelėje prisiekiau sau: jeigu išgyvensiu ir grįšiu į Lietuvą, pastatysiu Kryžių kalne savąjį kryžių. Ir pastačiau - Mindaugas Šnipas iškalė jį, žvelgiantį į Rytus, ir ant jo užrašyta tik tiek: "Dievas yra vienas". Ir visiškai nesunku bastūnui savyje sutalpinti Kristų ir Budą, nes jie yra tik pranašai, manyčiau ir Alachas nebuvo toks blogas pranašas, kaip jo palikuonys, kurių pusė tapo kamikadzėmis arba Afganistane sprogdina milžiniškas Budos statulas. Kiekvienas agregoras, kiekviena šalis ir tauta turi savą energetinį lauką, ir reikia prie jo pasijungt. Man smagu, kai žydas persižegnoja katalikų bažnyčioje; aš visuomet galiu tai padaryti budistų šventovėje. Ir aš netapau religijų kolekcionuotoju. Pernai Lietuvoje lankęsis Dalai Lama atliko didžiulį švietėjišką darbą, nepasirodė esąs koks "avelių verbuotojas". Kai jo paklausyti susirinko davatkėlės su lazdomis, netrukus apsiverkusios puolė prie jo, nes Dalai Lama pasiūlė: "Jei labai knieti, bandykite užsiimti nudizmu, bet iškilus bent menkiausiai dvejonei, jūs grįžkit į tėvų tikėjimą. Jei labai rimtai dirbate pagal savo profesiją ir žmogiškumą, Dievas jus pastebės". Aš matau, kad per pastaruosius dešimtmečius Lietuvoje niekas nepasikeitė: chaoso jėgos susijungė, o šviesuoliai, baltieji magai dirba pavieniui, ir tai labai patogu šėtonui arba jo tarnams žemėje. Tad manau, kad valkatavimo bacila labai graži, ir prisilietimai prie šviesių žmonių sukelia gražias "ligas".
Po knygos pristatymo autoriui klausimų pateikę klaipėdiečiai pažymėjo, jog jei eksperimentas yra mokslo tėvas, tai intuicija yra mokslo motina, o Paulius Normantas yra gausiai ja apdovanotas Dievo, tai galinga asmenybė, giliai įsirėžusi į lietuvių kultūrą ir istoriją. O garbusis klaipėdietis istorikas ir fotomenininkas Bernardas Aleknavičius išreiškė biblinę viltį, jog sūnus palaidūnas sugrįš, t.y. Paulius Normantas kada nors sugrįš iš Himalajų į Lietuvą.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą