"Pavargstu tada, kai nieko neveikiu"

"Pavargstu tada, kai nieko neveikiu"

Kad ir vidurnaktį pakeltų, dėl žmogaus, kuriam reikia pagalbos, ji lėktų, - apie Dalytę Fabijonavičienę sako jos pažįstami. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Klaipėdos skyriaus sekretorė drauge su vyru savo jėgomis ir už savus pinigus suremontavo skyriaus būstinės patalpas. Kasdien, net ir laisvadieniais, rūpinasi skurstančiais bei ligotais miestelėnais. Be to, moko jaunuolius suteikti medicinos ir dvasinę pagalbą tiems, kuriems to labai reikia.

Filantropo šveicaro Henrio Dunanto iniciatyva 1863 metais įkurta tarptautinė Raudonojo Kryžiaus draugija įsipareigojo teikti medicininę pagalbą karų metu sužeistiems kareiviams. Ką kilnaus veikia mūsiškiai savanoriai?

Mokau jaunimą, o šis - savo bendraamžius teikti pirmąją pagalbą. Buvo malonu išgirsti, kaip vienas keturiolikmetis padėjo mokyklos draugui, kuris buvo užspringęs. Praėjusią vasarą į Karklės muzikos festivalį susirinko 12000 žmonių, ir mes, 25 savanoriai, vykę su švietėjiška užduotimi, imitavome avariją, turėjome manekeną. Turėjome palapinę, bet nežinojome, kad vieninteliai teiksime pagalbą susižeidusiems kojas žmonėms, vienam jų išniro petys, o naktį atėjo vyras, kuriam nosį sukandžiojo šuo. Savanoriai važiuoja į stovyklas, juos į žygius pasiima skautai. Per šventes einame su lauknešėliais pas artimųjų apleistus senelius ir kartais išbūname po 4 valandas klausydamiesi jų pasakojimų.

Kai mieste buvo pabėgėlių iš Čečėnijos ir baigėsi jų paramos programos, šeimai su trimis mažais vaikais vežėme maisto, drabužių. Lankėme į ligoninę patekusį sumuštą čečėną, nešėme tvarsčių.

Turime tris slaugytojas, o prižiūrime 34 vienišus žmones jų namuose. Medikai juos aplanko kartą per mėnesį, o žaizdas reikia perrišti kone kasdien. Dėl kraujotakos sutrikimų ir stiprių stresų kojų žaizdos neužsiveria.

Ar jaunystėje svajojote apie tokį darbą?

Mokytoja sakydavo, kad tikriausiai būsiu seselė, bet aš norėjau studijuoti lietuvių kalbą. Nepavyko įstoti į pedagoginį institutą, bet į Medicinos mokyklą mokytis medicinos sesers specialybės priėmė be egzaminų. Vėliau universitete baigiau slaugytojos bakalauro studijas. Dirbau sesute Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, vėliau - mokykloje. Kai pakvietė į šią organizaciją, neįsivaizdavau, kaip reikės dirbti, nes lėšas reikia susirinkti pačiam, kad išlaikytume patalpas. Man tas darbas atrodė kaip tamsus tunelis, bet jo gale visada būna šviesa... Kol viską sužiūrėdavau, sėdėdavau ligi nakties, skambindavo dukros ir klausdavo, kada grįšiu namo. Prie prekybos centro turime dėžę, kur žmonės gali sudėti nebereikalingus drabužius, juos išdaliname daugiavaikėms šeimoms mieste ir kaimuose.

Kai mūsų skyriaus būstinė dar buvo Švyturio gatvėje, nebuvo kas ją remontuoja už dyką. Prakiuro stogas, vanduo bėgo per laidus, pradėjau minti kelius pas valdininkus. Tvarkėmės dviese su savo vyru. Po šešerių metų gavome kitas patalpas, išvis neturėjome pinigų, rinkome aukas, tačiau labai mažai kas aukojo, tik viena įstaiga davė 500 litų. Mano vyras, tolimųjų reisų vairuotojas, savo rankomis visus darbus padarė. Deja, jau penki mėnesiai jo nebeturiu, žuvo avarijoje Prancūzijoje.

Darote vien tik gera. Pagalvojate, už ką likimas baudžia?

Vyras buvo labai ramus, turėjo retą humoro jausmą. Man vis dar atrodo, kad Viktoras turi sugrįžti iš reiso. Mudu net buvome gimę tuose pačiuose gimdymo namuose, jis - tris dienas vėliau. Vaikystėje matydavomės, nes mūsų tėvai pažįstami, o paskui pradėjome draugauti, sulaukiau, kol sugrįš iš tarnybos kariuomenėje, ir susituokėme.

Gerai, kad turiu dvi dukras, dvi anūkes, jos man labai daug padeda. Be šeimos palaikymo neištverčiau. Turbūt esu labai stipri, kad tokius išbandymus siunčia. Ir nuolat ateinu dirbti į tuščią vietą, turiu viską pati susikurti. Bet tiek žmonių atvažiuoja iš viso miesto, net viena moteris be kojų kas savaitę lankosi. Bendraujame su "Caritu", neįgaliųjų, sergančiųjų Alzheimerio liga artimaisiais. Mes juos mokome suteikti pirmąją pagalbą.

Turite draugų Vokietijoje.

Jie tiesiog mums pakylėjo dvasią. Vokietijos miesto Emeborno Raudonojo Kryžiaus savanoriai atvažiavo 2008 metais, pasiūlė bendrauti ir paremti. Jie mums kaip tėvai, viskas rūpi, prašo parodyti, kaip čia vargstantys žmonės gyvena. Tokia Ingrid buvo sutaupiusi pinigų, kad nusipirktų gintaro papuošalų, tačiau juos išleido mūsų skyriui nupirkdama elektros laidų.

Kartą, kol dar mokiausi ir reikėjo susimokėti už studijas, Vokietijoje prižiūrėjau senutę. Po dviejų savaičių jau su ja kalbėjausi vokiškai. Ir dabar labai gera, kad susikalbu su draugais, o jeigu ko nesuprantu, kalbamės širdimi.


Ne vieną žmogų girdėjau sakant, kad esate geras žmogus. Ar tas gerumas įgimtas, ar gyvenimo sunkumai užgrūdina?

Turėjau geraširdę mamą. Augome keturi vaikai, buvau vyriausia iš jų, nebuvo prabangos. Neturėjome iš ko nusipirkti drabužių. Išmokau megzti ir siūti, pasiūdavau mamai, numegzdavau seserims drabužius. Mamai nebuvo laiko rankdarbiams. Gyvenome Priekulės miestelyje, reikėjo ravėti daržus. Mokydamasi penktoje klasėje su močiute važiuodavau į kolūkį normas ravėti, užsidirbti pinigėlių. O kai buvau keturiolikos metų, dviračiu po kaimus vežiodavau laikraščius, būdavo keista, kad man patikėdavo pensijas nešioti.

Ar kitiems išdalytas gerumas sugrįžta?

Kartais galvodavau: oi, kaip aš viską mesiu! Bet vos kas paskambino, kad reikia pagalbos, ar atėjo, apsisukusi užmiršdavau pažadus sau. O tas mano darbas yra visuomeninis, be atlyginimo; šiek tiek pinigų gauname už slaugą namuose. Man atrodo, tai, ką atiduodi, sugrįžta dvigubai. Nebuvo taip, kad manimi manipuliuotų, įžeidinėtų, liežuvį ar kumščius į darbą paleistų. Būna nedėkingų, nemalonių, godžių žmonių, bet aš jų neteisiu, nežinai, kaip tau gyvenimas gali pasisukti. Kad ir koks būtų žmogus, negaliu jo pažeminti, sumenkinti. Vieną moterį iš visur išvydavo, neįleisdavo net į koridorių, sakydavo: "Eik lauk, tu smirdi", tai ji ant suoliuko laukdavo, kol aš į darbą atvažiuosiu. Gal tai moteriai nepasisekė, bet kai pasižiūri, "dūšia" jos gera. Ji siūlydavosi padėti mūsų centre, nurinkdavo šiukšles.

Įkyrėjo kalbos apie susvetimėjimą, kad kaimynas kaimyno nepažįsta. Bet tie, kurie garsiausiai kalba, tikriausiai tikisi, kad kaimynas pas juos su pyragu ateis, užuot pirmi pasveikinę, pasakę ką malonaus.

Su visais nesiglėbesčiuosi, bet nežinau, kodėl mes esame tokie užsidarę. Teko matyti, kaip Vokietijoje žmonės bendrauja, kaip moka dalytis. Prieš dvejus metus viešėjome pas savo rėmėjus, jie vedėsi ir į senelių, ir į vaikų namus, į šventes bei pobūvius. Viename kaimelyje kunigas laikė mišias, buvo padėta aukų dėžutė, ir visi žmonės aukojo. Paskui buvo vaišės: žmonės susinešė sūrio, dešrelių, salotų, tortų. Ir atėję ne tuščiomis visi pirko valgių norėdami surinkti aukų mūsų žmonėms. Atvažiuodavome vakare pas kurį bičiulį, jau, būdavo, stovi maišai drabužių prie namų.

Čia lankau du sutuoktinius ligonius, ir kai ateinu, tiesiog nėra kur kojos padėti, kaip prie lovos prieiti. Sakau, kad turėtų kai kuriuos daiktus išmesti arba atiduoti kitam žmogui medžiagos drabužiui pasisiūti, nes jie patys drabužių turi tiek, kad visam gyvenimui užteks. Pora sako: kaip atiduosi, juk brangiai kainavo. Tai geriau supus?

Dvejus metus iš eilės laimėjome projektą, skirtą neįgaliųjų reabilitacijai, tai už tai gavome pinigėlių: galime išgyventi, už patalpas susimokėti. Mes patys mokome neįgaliuosius megzti, atnaujinti ir papuošti nebereikalingus daiktus, indus, rakandus. Dabar surengsime velykinę mugę.

Žmogus gali rinktis lengvą ir patogų gyvenimą arba - prasmingą.

Visada rinkčiausi prasmingą. Nemoku nieko neveikti, pavargstu, jeigu dykaduoniauju laisvą dieną. Mėgstu skaityti kelias knygas iš karto. Dažnai atvažiuoju į skyrių laisvadieniais, nes yra tokių darbų, kurių per savaitę padaryti nespėji. Susitvarkau, apsivalau, nes neturime valytojų, santechnikų. Anksčiau vyras visus darbus padarydavo, rūsį sutvarkydavo, stovus sukaldavo šalpos skyriui, lentynas, dabar atlekia brolis.

Jeigu pradėtumėte gyvenimą iš naujo, ką keistumėte?

Negalėčiau pasakyti, ką keisčiau, nes kitokio gyvenimo neturiu, nėra su kuo palyginti. Ko imuosi, tą padarau. Gal kitiems atrodo, kad per daug noriu, per daug reikalauju, yra žmonių, kurie nemato reikalo susitvarkyti. Ir dukras, Dianą ir Liną, visur kartu tempdavausi, jos pačios buvo savanorės, lankė lyderių kursus.

Ar turite draugę, kuri bet kokioje situacijoje jus užjaučia, supranta ir palaiko?

Turiu draugę, ją likimas atsiuntė pačiu laiku. Kai netekau vyro, ji guodė dukras, jos sakė, kad vos Raimonda apkabina, nuslūgsta nuo širdies sunkumas. Ji ir paklausyti moka, ir suprasti. Dievas vienus gerus žmones atima, kitus duoda. Nors jau seniai esu dirbusi "Ąžuolyno" gimnazijoje, kai ten nuvažiuoju, atsigaunu apsupta draugų, atrodo, kad niekur nebuvau išėjusi.

Kokia žinoma moteris jums autoritetas?

Princesė Diana - tokia drąsi, ryžtinga, švelni, mylinti žmones. Gaila, kad anksti išėjo, būtų dar daug gero padariusi.

Ateina pavasaris: kaip išvyti tuštumą ir šaltį iš kai kurių žmonių širdžių?

Man atrodo, šeimoms nereikėtų palikti vaikų prie kompiuterių, o visur kartu temptis, atverti pasaulio grožį. Labai džiaugiuosi, kad gimnazistai, kurie taip daug mokosi, ateina į skyrių, atsigeria arbatos ir pasiraitoja rankoves darbams. Nepastebėjau, kad darytų tai tik dėl to, kad norėtų prieš draugus pasirodyti.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder