Migdolo formos žydrų ir gintaro spalvos akių haskiai labiau primena plaukuotus angelus... "Kodėl Lietuvos uostamiestyje prieš penkiolika metų įkurtą veislyną pavadinote "Velnio malūnu"? - paklausėme veisėjos Ingridos Bieliauskaitės.
"Mistinis pavadinimas kilo iš lietuviškų sakmių ir pasakų: kai mus apsėda velnias, jis stengiasi pavogti žmogaus sielą, o šuo įsiveržia į mūsų gyvenimą ir iškart užburia širdį. Mane visiems laikams pakerėjo stulbinamo grožio gamtos kūrinys - vilkas. Kai augintinė aviganė išėjo į amžinus medžioklės plotus, 2005 metų pavasarį įsigijau haskių veislės kalytę Taigą. Netrukus ji jau turėjo draugą, mūsų gaujos lyderį išdidųjį Pepito. Vėliau atsirado besišypsantis sportininkas Debesėlis. Įsisvajojau apie naujų linijų, išskirtinės išvaizdos, visame pasaulyje žinomų Sibiro haskių veislynų palikuonis. Iš JAV parsivežiau šokoladines kalytes Reiną ir Melisą. Mūsų veislyno pagrandukas - šunelis Paco. Nuo to laiko mūsų gyvenimas - sklidinas įdomios veiklos, nuotykių ir staigmenų", - sakė Ingrida.
Sibiro haskius į Aliaską 1909 m. atvežė brangiakailių žvėrelių medžiotojai. Kinkiniai gabeno čiukčių krovinius, nubėgusius 500 kilometrų, stotyse juos keisdavo kaip nuvarytus arklius. Ingrida pasakoja, gali būti, tikrovišką legendą: berods 1915 metais Naomi miestelyje įsisiautė maro epidemija. Gyvenantys tarp ledynų žmonės neturėjo galimybės iš kito miestelio parsigabenti vaistų, tad pasikinkė šunis ne tiesia, bet plačia linija, kad neįlūžtų, ir kinkiniu įveikė per tūkstantį kilometrų. Grįžę su vaistais, išgelbėjo visą miestelį. Niujorke, centriniame parke, stovi paminklas to didvyriško kinkinio lyderiui šuniui Balto. Vėliau haskius pradėta veisti sporto varžyboms.
Laukinė prigimtis ilčių nešiepia
Visi veislyno šunys skirtingi kaip ir žmonės: vienas yra hiperaktyvus, mažiau mąstantis, svajotojas, kitas - protingas, atsakingas už visą gaują, neerzeliojantis, kuriam žemesnės hierarchijos broliai sava kalba praneša apie pavojų. Iš miegų pakirdęs lyderis Pepito pasirengęs juos apginti. Debesėlis mėgsta pasirodyti esąs erelis, provokuoja peštynėms kitus šunis, tada pasirodo Pepito ir stojasi tarp ginčininkų. Atsiduria išskirti peštukų kaip staiga it šešėlis nežinia iš kur išniręs vilkas.
Taiga yra kukli, meili kaip katytė, mėgsta snausti pataluose. Šiaip netiesa, kad haskius geriausia laikyti voljere; jie mėgsta šildytis prie židinio. Gaujos šunims būtina kompanija, žmogaus draugija. Ir - būti kinkomiems. Kitaip jis ims viską niokoti, stengsis ištrūkti ieškoti nuotykių. Todėl Ingridai nesvarbu, ar mažo haskiuko būsimas šeimininkas daugiau užmokės, ar turės didesnį kiemą, svarbiau - kad būtų vertas tokio šuns. Yra linksma patarlė: "Dieve, padėk man tapti tokiu asmeniu, kokį mane mato mano šuo..."
"Haskiai turi stiprų instinktą, tikslą ir motyvaciją bėgti. Jie yra tam sukurti. Problema ta, kad pakeliui jie gali susitikti didesnį žvėrį, pasišauti sumedžioti šerną ar briedį, o blogiausia - pakliūti po ratais, nes jiems atrodo, kad visi turi trauktis jiems iš kelio. Būna, paleisti palakstyti, pareina po kelių parų, naktinių medžioklių. Patys žino, koks meniu tinka jų skrandžiui: gamtoje vieną dieną sumedžioja kiškį, viščiuką, kitą - upelyje pasigauna lašišą. Ir lakstant jiems viduje tarsi gaminasi laimės eliksyras, tenkinantis kūną ir sielą. Laimingas haskis - pavargęs haskis", - sakė Ingrida.
Šunys laimingi, kai bėga gaujoje, komandoje jaučiasi saugūs.
Haskių veisėjai daug dėmesio skiria geram šių būdui, kad jie nebūtų pikti žmonėms. Būdavo, kad vien už dantų šiepimą šuo būdavo nugalabijamas. Haskiai būdavo reikalingi kaip vaikų auklės. Jurtose jie šildydavo vaikus, apgaubę šiltu kailiu, paduodavo nukritusį žaisliuką, linksmino, kad neverktų, signalizuodavo nelaimę suaugusiems.
"Ir šiandien haskiai tiesiog dievina vaikus kaip angelai sargai: išvydę vaiką "susileidžia", nutįsta seilės, iš meilės vaikams jiems tiesiog darosi silpna..." - sakė Ingrida.
Vertybė - primityvumas
Kad ir kilę iš Sibiro, haskiai gerai ištveria ir karštį: kailio plaukuose susidaro jo nepraleidžiantis vakuumas. Ne veltui veisėjai dirba pusšimtį metų dėl gryno haskių kraujo, taisyklingo kūno sudėjimo, išvaizdos, temperamento ir sveikatos. Siekiama, kad haskių gyslomis tekėtų mėlynas jų protėvių kraujas...
Teisę turėti palikuonių turi tik lyderiai; tai vilkų šeimoje yra įprasta. Vilkų pora - ištikimybės įsikūnijimas. Taiga savo palikuonimis rūpinasi kaip vilkė, jai nereikia žmogaus pagalbos, nereikia budėti per naktį, kai veda šunyčius.
Per daugelį metų įsikišę žmonės šiek tiek pakeitė haskių būdą, tačiau išliko prigimtinė savybė - nuoširdus primityvumas. Tarnybinį šunį bepigu išdresuoti paklusti komandoms; haskiai ilgai galvoja, ar verta. Vienas šunelis šokinės per kliūtis, jeigu su juo pabendrausi, kitas - dėl skanios dešrelės. Žmogus turi išmokti prisitaikyti ir užsitarnauti laukinuko draugystės. Ingridos šuneliai, palikti vieni, taip liūdėjo, kad pakelti ūpui sugraužė fotelį, sukramtė taburetės kojas ir sučiulpė batų porą. Šeimininkai nebaudė be kaltės kaltų...
Eime lenktynių!
Mūsų krašte nuo 2004-ųjų pradėtos organizuoti haskių kinkinių varžybos, šiemet įsikūrė Lietuvos sportinių šunų asociacija, jungianti tris klubus, "Velnio malūnas" sėkmingai dalyvauja visose lenktynėse, "Baltijos taurės" varžybose. Šuneliai gali pasigrožėti laimėtomis čempionų taurėmis ir medaliais. Į madą atėjo su haskiais sukergti dogus ar kitos ilgakojų trumpakailių veislių šunis, juos "tiuninguoja" it automobilius, o klaipėdiečiai laiko garbe rungtyniauti tik su grynaveisliais haskiais ir, aplenkę hibridus, laimėti pirmas vietas. "Velnio malūno" haskiai, "pasikedenę plunksnas", pasimokę elegantiškos laikysenos ir aukštuomenės manierų, dalyvauja ir grožio konkursuose.
Kinkinio šunų skaičius priklauso nuo skonio ir pasirinkimo. Antai Ingridos brolis Renaldas pradėjo dalyvauti varžybose pasikinkęs vieną haskį į dviratį. Vėliau - paspirtuku. Pradėjo kinkyti ketvertą, šešetą... Galima varžytis ir bėgančiam žmogui, prisirišus prie šuns. Ir su slidėmis, vasarą - šunims tempiant triratį.
Kinkinys - tai jėga!
"Kad vairuotumei kinkinį, turi parodyti šunims, kad esi ne šeimininkas, o gaujos lyderis. Kitaip šunys užsisės ant sprando ir važiuosi ten, kur jie pasuks ir neš. Šunį mušdamas neužsitarnausi meilės nei pagarbos, nebent žvėrišką baimę", - sakė Renaldas.
"Nuo pat mažens rodai pagarbą, myli, vedžioji, sakai gražius žodžius ir į lovą pasikvieti, o kai suteiki haskiams džiaugsmo, - atsidėkoja prieraišumu ir klauso komandų. Kinkinys yra didžiulis malonumas: važiuodamas 35 kilometrų greičiu per mišką jaučiu euforiją, girdžiu, kaip alsuoja šunys, matai apšerkšnijusius snukius. Visokių trasų būna: ir kalnuotų. Svajoju dalyvauti Europos čempionate su dvylikos - keturiolikos šunų kinkiniu. Dabar sportuoju su tuzinu. Šunys lenktyniauti pradeda sulaukę metų amžiaus, nes iki tol formuojasi kaulų struktūra, nėra dar stiprūs sąnariai, ir šunelis gali patirti traumą, išsigąsti. Treniruoti pradedama bėgant vos kelis šimtus metrų. Melisą ir Paco rišdavau kartu, nes komandas girdi jaunesni augintiniai, stebi, - ir į kraują įaugęs instinktas prabunda. Yra šunų, kurių kinkinyje bėgti nepriversi, jie laikomi veislei", - sakė Renaldas.
Haskiai yra savotiški poliglotai, nes kai kurios komandos šaukiamos lenkiškai, kitos - anglų kalba, svarbi ir balso intonacija. Jei netinkamai stabdysi, nepadės ir rogių stabdys - vadeliotojas išskries lauk kaip kulka.
Treniruodamas Renaldas dar prideda 30 kilogramų svorio, pasitelkęs svarmenis, idant sustiprėtų raumenys, tada varžybose atsikračius papildomo svorio haskiai lėks kaip vėtra, bus ištvermingesni. Gali pats iš visų spėkų minti dviratį, pasikinkęs ketvertą šunų, kad jie suvoktų galintys labai greitai bėgti. Trasų būna ir po septynetą, ir po 1000 kilometrų. Idant pėdutės nesusibraižytų nuo druska pabarstytų miesto šaligatvių, įtrinamos tepaliuku.
Renaldas pasakoja, kaip jie su seserimi priglaudė haskę - pamestinukę, ir ji su Debesėliu nuo pirmos dienos tapo meilužiai, veislyno Romeo ir Džiuljeta. Pepito, jeigu jį stabdo šalia bėgantis šuo, išsineria iš pakinktų ir numoja uodega į treniruotę. Ir per varžybas Pepito pasišiaušia, nutaiso grėsmingą pozą, parodo svetimiems šunims, kad šie jo gaują paliktų ramybėje, kitaip gaus "malkų". Gali sakyti, šie smegeningi šunys supranta kinų išminčiaus Konfucijaus moto, jog "laimi tas, kas pergalę pasiekia neišsitraukę kardo iš makštų".
Kai kurie šunys iš pat pirmo pakinkymo lekia kaip pasiutę, kitiems reikia atskleisti ir pažadinti skrydžio jausmą...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą