Peržengus mirties vartus

Vieną vakarą Antanukas, jau pamilžęs karves, iš tolo pamatė, kad su dviračiu į Bertos ūkį atmina tėvas. Pasilabinęs ir pasiteiravęs kaip sūnui sekasi, tėvas prašo, kad vaikas sugrįžtų į namus.

Visi būsime vienoje krūvoje. Mums širdis neskaudės. Visaip gali būti. Už kelių dienų gali atbildėti frontas, o tuokart čia užvirs tikras pragaras.

Antanukas išklausė ir pažadėjo už kelių dienų sugrįžti. Jis, kaip gero ūkininko sūnus, norėtų Bertai pagelbėti nukirsti rugius ir suvežti juos į kluoną. Jis jaučia atsakomybę, kad duona būtų laiku sugabenta po stogu.

Taip ir sutarė, kad Antanukas po savaitės grįšiąs... O rytojaus dieną žandaras, atjojęs į Bertos kiemą, griežtu tonu įsakė, kad iki rugpjūčio 10 dienos visi privalo pasitraukti. Taip Reicho vadovybė rūpinosi savo žmonių saugumu bei jų likimais.

Tai, kas žandaro pasakyta, privalo būti vykdoma be žodžio. Viską palikus, reikės važiuoti Tilžės link, kol dar tebėra Luizės tiltas.

Berta paskubomis krauna į lagaminus patalynę ir drabužius. Antanukas pasisiūlė papjauti paršelį, nors to daryti jam dar niekados neteko. Berta būkštauja, kad nebūtų nubausta, nes viskas turėjo būti atiduota karo reikmėms...

Antanukui ima juokas iš Bertos baimių. Reikės palikti dvidešimt melžiamų karvių, tiek pat kiaulių, visus padargus ir namus, o vieną paršelį pasignybti savo reikmėm, kad nenumirtum iš bado, turto savininkė bijojo... Naciai jau buvo spėję parodyti savo griežtą veidą ir stipriai baudžiančią ranką net ir tuo atveju, jei buvai visai nekaltas.

Antanukui neramu dėl kitų priežasčių. Jis nori bėgti į tėviškę pas saviškius. Berta jį ramina: "Matai, visi važiuoja į vakarus, link Tilžės. Ir taviškiai atvažiuos. Tilžėje susitiksite".

Antanuko širdis plyšta pusiau. Nuojauta jam kužda, kad pavojaus akivaizdoje reikia būti su saviškiais vienoje krūvoje, bet jam gaila ir Bertos. Ji pasiliko viena, o Antanukas visur ligi šiol buvo jos dešinioji ranka. Kur ji dings be jo?

Jei jis važiuos drauge, tuosyk Berta galės išvažiuoti su dviem vežimais: vieną vadelios ji pati, o antrąjį Antanukas. Ir sutarė važiuoti abudu.

Vieną popietę, atsisveikinę su namais ir paleidę šunis bei karves, juodu, išvažiavę pro kiemo vartus, pasuko link Sartininkų, kur be perstojo plūdo vežimų gurguolės. Toje gurguolėje važiavo estai, latviai, žemaičiai ir Klaipėdos krašto žmonės.

Pirmą dieną juodu nuvažiavo gal šešetą kilometrų, bet į Sartininkų kelią jiedviem įsisprausti nepavyko. Tuosyk pasuko link Piktupėnų. Atėjo naktis. Danguje ant žvaigždėmis nuklotos paklodės grūmėsi du lėktuvai.

Vienas iš jų, besisukdamas vilkiuku, degdamas ir rūkdamas smigo žemyn. Antanukui įdomu, ar tas pilotas, kuris krenta žemyn, išliks gyvas. Reikėtų bėgti pažiūrėti.

Dangus nuo vieno krašto ligi kito buvo sujudęs. Žemė suklususi. Rusai meta bombas virš Šiaulių. Anglų lakūnai mėto bombas ant plento, kuriuo traukiasi vokiečių kariuomenė link Tilžės.

Pabėgėliai su savo vaikais ir manta traukiasi tuo pačiu plentu - link Luizės tilto per Nemuną, nes kito tilto tiesiog nėra.

Ties Šilėnais yra keltas. Juo keliasi Bitėnų ir aplinkinių kaimų žmonės. Martynas Jankus su savo dukra Elze, akluoju sūnumi Kristupu, samdine mergele, kuri turi mažą vaikelį, ir dar keletą moteriškių, kurios neturėjo savo arklių.

Bertai su Antanuku tik trečią dieną pavyko įsibrauti į magistralinį kelią, kuris vedė į Tilžę. Pabėgėlių vilkstinė judėjo vėžlio žingsniu, nes kas pusvalandį reikėjo trauktis į kelio pakraštį ir praleisti besitraukiančius vokiečių pėstininkus.

Tuosyk moterys milžo karves. Senosios moterys meldėsi. Vaikai verkė. Visų akys neramios. Už nugaros bildėjo rusų patrankos. Reikėjo suspėti pervažiuoti tiltą per Nemuną, kol jis dar nesusprogdintas.

Ties Mikytais nuo Pagėgių pusės nuokalne leidosi žemyn dar vienas pabėgėlių srautas nuo Klaipėdos ir Šilutės, besitaikantis įsisprausti į pagrindinę magistralę. Tik vienintelis Martynas Stubra, atvažiavęs iš Tauragės, su savo vežimu, kuriame sėdėjo žmona su mažąja mergele Jūrate ir trimis sūnumis, suka į Mikytų plentą ir vienas važiuoja į kalną link Pagėgių - atgal į Klaipėdos kraštą, arčiau savo namų. Juk karas vieną dieną turės baigtis...

Prieš porą savaičių tuo pačiu keliu bandė pasprukti rusų belaisvis, kuris Gelžinių kaime buvo iššaudęs visą šeimininkų Tautrimų šeimą, ten dirbusį prancūzų belaisvį ir dvi lenkaites...

O buvo taip. Vokiečių naciai buvo prisakę Tautrimui, kad rusų belaisvis negalįs sėdėti prie vieno stalo su kitais belaisviais. Jis privaląs sėdėti kampe , nusisukęs į sieną.

Rusas negavo duonos, kaip kiti belaisviai, o tik virtų bulvių su lupena ir vandens. Tas rusų belaisvis buvo karininkas. Nusisukęs į sieną, jis nuolat bumbėjo: "Tak dolgo ne budet. Tak dolgo ne budet"...

Ir vieną naktį, kai visi buvo įmigę, rusas, pasivogęs šeimininko ginklą, iššaudė visą Tautrimų šeimą su vaikais, nušovė belaisvį prancūzą ir abi lenkes, o pats, pasikinkęs arklį į vežimą, pasuko link Pėžaičių.

Jis taikė į rytus link Tauragės, kur tikėjosi pasitikti saviškius. Tačiau, atsidūręs Mikytuose, o buvo naktis, pasuko link Tilžės...

Visuose laikraščiuose buvo paskelbta apie tą įvykį, o už ruso galvą buvo pažadėti dideli pinigai.

Luizės tilto sargybiniai iš karto suprato, su kuo turi reikalą, nes prie vežimo galo buvo pritvirtinta lentelė su vežimo savininko Tautrimo pavarde ir kaimo pavadinimu. Tilto sargybiniams buvo prisakyta suimti rusą gyvą ir atvesti, kur reikia.

Taip jie ir padarė. Nuginklavę rusų belaisvį, varo jį tiltu link sargybos būdelės. Du varosi iš paskos, du ginkluoti kareiviai eina priekyje.

Ties tilto viduriu rusų belaisvis tik strykt per tilto atbrailą ir žemyn galva į Nemuno vandenis. Vokiečiai, metę ginklus į šoną, šoko iš paskos... Nuskendo visi. Neišsigelbėjo nė vienas.

Keletą kilometrų nuo Mikytų ligi Luizės tilto Berta su Antanuku važiavo visą dieną. Pavakary, leidžiantis saulei, Nemuno vanduo tarsi krauju pasruvo. Išvydęs tokį nekasdienišką vaizdą, Antanukas neteko žado.

Tokios didelės upės jis dar nebuvo matęs. Antanukas su broliais žvejodavo Ežeruonoje, maudėsi Jūros upėje, į kurią Ežeruona įteka, tačiau tokios galybės vandens, atplūstančios iš rytų ir tekančios žemyn į vakarus, jis dar nebuvo regėjęs...

Temstant bombos pradėjo lėkti virš Tilžės. Zenitiniai pabūklai tratėjo užnugaryje. Kai arkliai užkopė ant Luizės tilto, Antanukas trumpam atsikvėpė, tačiau pamatęs iš abiejų pusių virš tilto atramų išvedžiotus laidus su dinamito gabalais, vaikas nustėro.

Kas būtų, jei koks ūkininkas, nieko blogo negalvodamas, botagu pliaukštelėtų per tuos laidus.

O jei anglų lakūnai imtų ir numestų bombą ant tilto? Gal rusų kareiviai pro žiūronus jau žvalgosi nuo Mikitų kalno?

O kaip reikės sugrįžti, jei tilto nebebus? Sunkios mintys užgulė Antanuko širdį. Nuojauta jam kuždėjo, kad reikėjo klausyti tėvo ir grįžti prie saviškių. Dabar nors nagus graužk - atitaisyti to nebeįmanoma.

Norėjosi kuo greičiau pervažiuoti tiltą ir po vežimo ratais pajusti tvirtą žemę.

Kitoje Nemuno pusėje, netoli tilto, kur stovėjo lietuvių bažnyčia, turgaus aikštė buvo užstatyta vežimais.

Čia jo laukė Berta, nes Antanukas per keletą vežimų buvo atsilikęs. Berta jam ženklais rodė, kad jis turi sukti į turgaus aikštę, kur stovėjo vežimai su būdomis ir pabėgėliais. Čia pasimetusieji ieškojo vieni kitų.

Visi šaligatviai buvo nukloti išdužusių langų stiklo šukėmis. Žmonės juos valė nuo šaligatvių, nors po nakties, rytojaus rytą jų bus dar daugiau. Keletą senų vyrų, kurių žilus plaukus taršė vėjas nuo upės, karučiais be jokių karstų vežė žuvusiuosius laidoti į kapines.

Vydūnas savo bute Klauzijaus gatvėje vis dar lūkuriuoja dvejodamas,- trauktis ar pasilikti. Jis jau yra senas.

Čia jo knygos, paveikslai, arfa ir visi prisiminimai. Tilžėje yra palaidota jo žmona ir bičiulė Marta. Už jos lėšas buvo išleistos veik visos jo knygos. Tilžėje jis liko visiškai vienas. Jo broliai gyveno ir dirbo Klaipėdoje. Kažin kur jie dabar yra?

Antanukas su dideliu vargu prisibrovė prie Bertos vežimo. Juodu apsidžiaugė, kad vėl abudu yra drauge.

Antanukas dabar abiejų vežimų vadžias laiko savo rankose. Berta ieškojo pažįstamų, tarėsi su jais, kokia kryptimi reikėtų važiuoti toliau. Kol pervažiavo Tilžę, truko visą dieną.

Kitoje Nemuno pusėje priešais Ragainę dūlavo tamsus Rambyno kalnas. Šlaitas nuo upės pusės buvo plikas. Molinė kalno šerdis, nušviesta įstrižų besileidžiančios saulės spindulių, raudonavo iš tolo.

Kalnas jau prieš daug metų buvo nugriuvęs į Nemuno vandenis, o legenda bylojo, kad šis kraštas bus laimingas tol, kol kalnas stovės, o po juo auksinės akėčios, dubuo ir lopšys... Nieko nebeliko: nei lopšio, nei žmonių, nei vaikų...

Visi bėga į vakarus. Tuo pačiu keliu patraukė grafai ir ūkininkai, bernai ir mergos, kas važiuoti, kas pėsti, o kai kurie laivais, traukiniais ar dviračiais. Vienas senelis stūmėsi vaikišką vežimėlį ir vedėsi du vaiku. Ar toli jie nukeliaus, svarstė Antanukas, tvirtai rankose laikydamas vadžias. Berta laiks nuo laiko teiraudavosi savo pažįstamų, kurios krypties laikytis: ar sukti link Karaliaučiaus, o toliau važiuoti traukiniu, ar laikytis vakarų pusės - sukti link Mozūrijos... Pasirodo, kad krypties pasirinkimas karo sumaištyje gali nulemti visą likusį gyvenimą. Berta važiavo pirmoji. Ji, vis atsigrįždama atgal, ragino Antanuką neleisti kitiems besitraukiantiems įsiterpti į jų tarpą. Antanukas pastebėjo, kad į priešais važiuojančius vežimus įsėdo keletą jaunų vyrukų su kuprinėmis. Tą vakarą pabėgėliai atsidūrė netoli Frydlando. Vilkstinė sustojo. Moterys, pasiėmusios kibirus, milžo karves. Vaikai šmirinėjo šen ir ten. Senukai šėrė arklius. Antanukas taipogi sukiojosi aplink arklius. Berta buvo nuėjusi ieškoti savo pažįstamų. Su vienu sykiu vokiečių žandarai apsupo vežimus ir sučiupo tuos jaunus vyrukus su kuprinėmis. Vokiečiai įtarė, kad jie gali būti iš Plechavičiaus rinktinės. Nespėjo Antanukas nė apsidairyti kaip jis tvirtomis tarsi žnyplės rankomis buvo sučiuptas, įmestas į dengtą sunkvežimį ir sudiev Bertai, tėvams ir gyvenimui... Sumetė visus tarsi bulvių maišus ir niekas nepaaiškino už ką ir dėl ko. Visą naktį Antanukas nė akių nesumerkė. Vežė per pelkes ir miškus. Atvežė prie vartų, už kurių buvo Štuthofo konclageris. Priešais akis styrojo dvejos kartuvės tarsi perspėjimas, kad čia visi nurodymai vykdomi be klausimų. Toliau matėsi trys rūkstantys kaminai ir aukštas pelenų kalnas. Aplinkui, kiek akis užmatė, matėsi ilgos virtinės barakų. Antanukas, visą tai regėdamas, pašiurpo, tačiau vis dar tikėjo, kad bus išklausytas ir paleistas. Jis paaiškins, jog jam tik penkiolika metų, jis apie Plechavičių nėra nieko girdėjęs... Su savo šeimininke, vokiete Berta Kenklys, juodu traukėsi į vakarus, kaip buvo visiems įsakyta. Visi bėgo nuo rusų... Kai vokiečiai viską ištirs, pamatys, kad jis į tą sunkvežimį papuolė per klaidą, tuosyk jis bus paleistas. Antanukas dar nežinojo, kad vokiečiai neklysta. Jie viską žino geriau už tave patį. Niekas nieko neklausinėjo. Nurengė, išdavė kalinio drabužius, medines klumpes, autus ir darbo įrankius : kirką, kastuvą ir šiūpelę. Kalėjimo prižiūrėtojas perskaitė instruktažą: "Turėsite atlikti įvairius darbus, kasti apkasus. Darbas jus išlaisvins nuo visokių bereikalingų minčių. Nepaklusnieji bus baudžiami karceriu. Už pabėgimą visų laukia mirtis". Visų akys išsiplėtė. Jose klausimas: už ką? Jokio atsako. Mirtina tyla. Už vokiečių karininko nugaros rūko trys kaminai, kurie grėsmingai visus nusilpusius pavertė dūmais ir pelenais. Dėkokite apvaizdai, kad gavote darbo įrankius ir esate tinkami darbui. Kai jėgų neteksite, būsite paversti dūmais ir pelenais, idant neterštumėte vokiečių žemės. Dūmai dangui. Pelenai žemei. Ordnung ist Ordnug.

Visa laimė, kad Antanukas buvo paskirtas į trečią grupę, kuri buvo tinkama darbams.

Pirmoji grupė, daugiausia nusilpę žydai, pro kaminą jau rūko į dangų. Antroji grupė laukė savo eilės ant suoliuko.

Jiems buvo sakoma, kad juos ves į pirtį... Tie vargšai džiaugėsi, kad vieną kartą galės žmoniškai nusimaudyti, tačiau vokiečių tvarka buvo griežta: nebegali dirbti, nebereikia ir maudytis.

Kas per tvarka lageryje būtų, jei visus reikėtų laidoti. Tam tikslui reikėtų pusę kalinių įdarbinti konclageryje, o vokiečiams jau buvo trumpas šuo prie uodegos... Reikėjo kasti apkasus Karaliaučiui ir Pilau įtvirtinimams ginti.

Kitą rytą galintieji dirbti buvo susodinti į sunkvežimį su būda ir išvežti prie Karaliaučiaus kasti apkasų.

Visiems išdalino po normą. Ta vadinamoji Pancergrabė turėjo būti šešių metrų pločio, trijų su puse metro gylio, o dugne ji turėjo siekti ligi pusės metro pločio.

Rusų tankai, įmauroję į tą griovį, turėjo ten ir pasilikti. Antanukas buvo pripratęs prie fizinio darbo, tačiau jam dar niekados neteko kasti tokio gilaus griovio, kuris jam išrodė tarsi kapo duobė.

Juo giliau rausėsi, juo sunkiau buvo išmesti žemes į paviršių. Jos birėjo atgal žemyn, besikėsindamos jį patį užkloti ir palaidoti. Ačiū Dievui ir vienam lenkų artistui, kuris vaiko pasigailėjo ir pagelbėjo jam iškasti užduotą normą.

Nakvynei kaliniai buvo suvaryti į bažnyčią ant plikų šaltų grindų. Bent šiaudų būtų galėję pamesti kaip gyvuliams, tyliai sau galvojo Antanukas, tačiau žmogus, papuolęs į tų žmogėdrų rankas, nebuvo vertas nė gyvulio...

Toje bažnyčioje nakvojo virš penkių šimtų belaisvių. Jų tarpe buvo ir vokiečių. Tai tie, kurie nepakluso Hitlerio beprotybei.

Belaisviai buvo pasmerkti. Kai kurie iš jų, negalėdami užmigti ant šaltų grindų, meldėsi. Ypač pamaldūs buvo lenkai. Juk čia neseniai buvo Dievo namai.

Dabar Dievas iš savo namų buvo išguitas. Čia karaliavo šėtono valia ir galia. Kažin, ar tie šėtono vaikai pagalvojo, kad neužilgo ateis laikas, kai patys prižiūrėtojai greitu laiku taps belaisviais...

Šiaurinėje bažnyčios pusėje į gilų griovį, iškastą pačių belaisvių, buvo laidojami mirusieji, tos vergo dalios neišlaikiusieji, o pietinėje pusėje, buvusiame šventoriuje, buvo iškastas kitas griovys, per kurį buvo permestos kelios lentos.

Tai buvo lauko išvietė. Kai kurie belaisviai, nakties metu eidami išsilaukinėti, nušaudavo prižiūrėtoją, o patys, nuklydę nuo bažnyčios, bandė pabėgti į laisvę.

Kur tu nubėgsi su kalinio drabužiais? Rytprūsių gyventojai buvo įbauginti. Jiems buvo griežtai uždrausta bet kokį nepažįstamą žmogų pro duris įsileisti, o juo labiau sušelpti pabėgėlį drabužiais ar maistu.

Už bet kokį ryšį su pabėgėliais, jei tik kas paskųstų, kalėjimas be jokių pasiaiškinimų. Apie pabėgėlius kuo skubiausiai reikėjo pranešti žandarui.

Vasario mėnesį juos išvežė prie Alenšteino. Kasė bunkerius besitraukiantiems vokiečiams. Už savaitės juos išvežė prie Heilsbergo, taip vadinamo šventojo kalno. Belaisviai buvo aptverti spygliuotomis vielomis. Nakčiai paleisdavo vilkšunius, idant šie sulaikytų bėglius.

Vieną naktį Antanukas, nuėjęs prie tualeto duobės, nuklydo prie spygliuotos tvoros. Šalta. Dangus juodas be žvaigždžių ir be mėnesio. Bėgsiu, šovė į galvą Antanukui. Kas bus, tas - blogiau nebus. Pralindo pro spygliuotas vielas - nė šuo nesulojo. Matyt, ir jie kartais prieš aušrą užsnūsta.

Visą likusią naktį ėjo keliu, idant šuo pėdų nesuuostų. Kai pradėjo brėkšti, įlindo į pakelės daržinę, įsikasė tarp šiaudų ir užmigo.

Kur dingsi su kalinio drabužiais... Tavo pavardė, vardas, tautybė nieko, apart žandarų, nedomina. Niekas neklausia, kokios nelaimės prispaustas tu baladojiesi į svetimas duris. Antanukas yra praradęs bet kokį ryšį su tėviške ir saviškiais.

Laimei, kad ūkininkas, rytmetį atėjęs į daržinę šieno ir atradęs pabėgėlį, pasigailėjo: davė duonos papentį, pieno ir liepė kuo greičiau pradingti. Antanukas prižadėjo naktį, kai žmonės nueis gulti, išeiti.

Ir išėjo Antanukas, galvą nudūręs į žemę, laimės ieškoti. Kitą vakarą, įsilindęs į pašiūrę, Antanukas pro praviras duris mato, kad šeimininkė, šaukdama vištas, joms į geldą įtrupino virtų bulvių su lupena, sumaišytų su miltais...

Vištos supuolusios viską sulesė - Antanukui nieko neliko. Paskutinė viltis sudužo. Sąmonė aptemo. Visos mintys sukasi tik apie valgį...

Visai nusilpęs, sušalęs, karščiuojantis dėl pakilusios temperatūros, Antanukas vos vos paršliaužė į savo lagerį, kur belaisviai kasė apkasus.

Tylomis prisigretino prie dirbančiųjų, susirado šiūpelę ir pradėjo rausti su visais apkasus kaip ligi šiol buvo kasęs.

O tą rytmetį, kai jo lageryje nebuvo, viešai buvo paskelbta: Antanas Nausėda bus sugautas ir nubaustas mirties bausme sušaudant.

Tą naujieną jam patylomis pranešė vertėjas Juozas Mickevičius. Ką daryti? Abudu slapčiomis nutarė, kad Antanukas turįs sakyti, jog nakčia kažkaip netyčia nuklydęs... Vakare, sugrįžus į lagerį, Antanukas pats nuėjo pas prižiūrėtoją ir, vos liežuvį beapversdamas, prisipažino, kad nuklydęs netyčia - jis turįs karščio.

Vachmistras paskyrė dvidešimt penkis rimbo kirčius.

Iš tvarto buvo atnešta gelda ir apversta. Antanukas turėjo kniūbsčias pulti ant jos, o vachmistras, atplėšęs varganus drabužius, užsimojo iš viršaus garsiai skaičiuodamas.

Kai guminis rimbas smogė pirmą kartą, ant lieso nuogo kūno iš karto ištryško kraujas. Kai rimbas smogė antrą kartą, Antanukas susirietė kaip žalčiukas. Po penkto kirčio neteko sąmonės...

Šalia stovintis prižiūrėtojas užpylė kibirą šalto vandens. Antanukui vos atvėrus sunkius vokus, vėl pasipylė smūgiai, kurių jis nebeskaičiavo...

Jam jau viskas buvo vis tiek, tačiau Angelas Sargas išlaikė jį gyvą.

Apie vienuoliktą valandą Antanukas atgavo sąmonę. Kažkas iš virtuvės atnešė dubenėlį karšto viralo. Antanukas atkuto ir džiaugėsi išlikęs gyvas. Vieną kartą atsidūrus prie mirties slenksčio, gyvybė įgyja neįkainuojamą vertę.

Jam nebuvo lemta mirti. Kitą rytą Antanukas, visas žaizdotas nuo kirčių, su vyrais išėjo kasti apkasų.

Po kelių dienų belaisviai buvo išvežti prie Marienburgo, kurio apylinkėse vėl kasė apkasus vokiečių kareiviams ir patrankoms lizdus.

Prieš daug šimtų metų kryžininkai iš Vokietijos ir kitų kraštų atjojo krikštyti prūsų gentis ne švęstu vandeniu, kaip buvo pradėjęs Adalbertas, o krauju.

Jiems rūpėjo prūsų žemės, o ne jų sielos. Dabar reikės palikti aukštus Marienburgo pilies bokštus ir trauktis už Nogatės į vakarus.

Grafienė Marjon Donhof išjojo kaip stovi - nieko nepasiėmė. Kaip tuščiomis jos protėviai buvo atėję, lygiai taip ji, nieko nepasiėmusi, išjojo.

Frontas, tarsi viską traiškantis volas, ritosi į vakarus. Iš dangaus krito bombos. Jų skeveldros kapojo kareivius tarsi žolę. Žemė degė po kojomis. Girios medžių viršūnės traškėdamos krito žemyn.

Gyvuliai, varomi į vakarus, baubė piktu balsu. Žmonės nuo kulkų krito kaip medžių lapai. Tankai maurodami veržėsi į priekį nebodami jokių kliūčių.

Štutchofo belaisviai, patekę į tokią sumaištį, nebežinojo į kurią pusę bėgti. Antanukas prisigretino prie varomų gyvulių ir, pasilindęs po karvės papilve, patraukė drauge su jomis.

Dabar Antanukas galėjo bent pasimilžti pieno, kuris buvo sumišęs su krauju ir pūliais. Karvių tešmenys buvo perdegę, nes nebuvo kam jas pamilžti.

Kovo pabaigoje rusai jau buvo prie Torunės ir toliau veržėsi link Stargardo ir Štetino. Aplinkui tysojo lavonai žmonių ir gyvulių. Žmonių kūno dalys, rankos ir kojos, kabojo pakelės medžiuose.

Karvės išvirtusiais pilvais ir išsprogusiomis akimis gulėjo pakelėse drauge su tankais ir kita karo amunicija.

Vaizdas buvo sukrečiantis. Atrodė keistai, kad tame pragare tarsi skruzdėlės dar juda išsekusios būtybės, primenančios žmones. Progai pasitaikius, Antanukas nuo karvių pabėgo į netoliese esantį ūkį. Šį kartą jo niekas nebevarė šalin.

Ūkio šeimininkas turėjo trauktis į Vokietiją. Antanukas prižadėjo pamelžti karves ir prižiūrėti ūkį, kol jo savininkas sugrįš... Visi tikėjosi sugrįžti.

Antanukas pasikvietė savo likimo draugus ir apsigyveno pusrūsyje. Maisto netrūko. Čia, ramiai pragyvenus savaitę, vieną rytą išgirdo rusiškai kalbant. Antanukas lenda lauk iš rūsio, o priešais - automatas, įremtas į galvą, ir komanda iškelti rankas. Kur dingsi. Antanukas, iškėlęs rankas, veblena išmoktą rusišką žodį: rabočij.

Parodė, kad tokių yra dar daugiau. Rusas nusegė laikrodžius, kas juos dar turėjo, davė pavalgyti ir paskyrė jiems darbą: laidoti žuvusius. Visas kelias, kur slinko frontas, buvo nuklotas žmonių lavonais ar žmonių kūnų dalimis... Sunkus tai buvo darbas.

Po Potsdamo konferencijos Dancigas, Šteinas, Elbingas, Marienburgas, Breslau atiteko Lenkijai, o Karaliaučius Rusijai, kaip buvo rašoma - penkiasdešimčiai metų.

Lenkijoje kūrėsi savivaldybės. Antanukas drauge su kitu lietuviu kauniečiu Juozu Čepu, kuris buvo Plechavičiukas, (dėl tos priežasties jis buvo pasikeitęs pavardę iš Čepo į Čepausko), sėdo į traukinį ir išvažiavo į Elbingą.

Čia jau tvarkėsi lenkai. Juodu, kaip sugebančius naudotis ginklais, priėmė dirbti į policiją. Jiems buvo išduoti šautuvai. Vaikščiodami būreliais po penketą vyrų, jie darė tvarką: gelbėjo moteris nuo prievartautojų.

Elbinge Antanukas susitiko su savo kaimo seniūnu Jurkšumi. Jis, atėjus rusams, prisijungė prie jų savu noru, idant neišvežtų jo į Rusiją. Jurkšas papasakojo, kaip laikosi Antanuko tėvai, kad rūpinasi dėl jo.

Karo metais, tėvams su vaikais besislapstant girioje, mirė vienas Antanuko brolis... Antanuko akyse sužvilgo ašaros. Jis gyvas likęs nori grįžti namo ir nuo rugsėjo pirmosios eiti į mokyklą.

Rugsėjo pradžioje, atidavęs šautuvą ir uniformą, Antanukas su savo draugu Čepausku, paskubomis įlipę į prekinį traukinį ir pasislėpę ventiliacijos vamzdyje, važiuoja link Lietuvos.

Tilžės katalikų bažnyčia 2000 m. atstatyta.

Virbalyje traukinys sustoja. Pasienis. Sargybiniai šunys juos suranda, ir vėl Antanukas, murzinas ir paišinas - tik akys spindi kaktoje, patenka į lagerį. Vėl prasideda tardymai. Kas toks esi, ką lesi? Kur važiuoji? Kokiais tikslais?

Čepauskas jį buvo pamokinęs: jokių būdu nekeisti savo parodymų, o kartoti tą patį. Kiti vyrai buvo išvežti į Rusiją, o Antanuko buvo pasigailėta.

Po septynių dienų tardymų ir ilgų kvotimų, griežtų, švelnių ir draugiškų, siekiant suvilioti gudrumu, Antanukui rusų tardytojas davė keletą rublių traukinio bilietui nusipirkti iki Šaulių.

Išrašęs jam laikiną dokumentą, kad jis yra Antanas Nausėda iš Būdviečių kaimo, Tauragės apskrities, rusų tardytojas išleido Antanuką į laisvę. Iš Šiaulių parvažiavo į Tauragę, o iš jos pėsčiomis patraukė į tėviškę.

Buvo ketvirtadienis. Širdis plaka. Kojos virpa. Jėgų nebėra. Išėjo iš namų, būdamas keturiolikos, o dabar jau yra šauniai įkopęs į savo gyvenimo šešioliktus metus. Jis toks sulysęs.

Kažin, ar draugai atpažins? Brolis Zidoriukas su Onute žaidžia prie prūdo. Namų angoje trumpam pasirodęs tėvas kažkur pradingo. Jis bėgo pasakyti motinai, kad Antanukas grįžo namo.

Kiek visiems buvo džiaugsmo, to apsakyti neįmanoma.