- Atvažiuoju į Klaipėdą jau trečią kartą dėl meistriškumo kursų, kuriuos rengia pasaulinio garso pianistas ir nuostabus pedagogas Lazaris Bermanas su žmona Valentina ir sūnumi Pavelu. Man labai patinka E. Balsio menų gimnazija, kurioje vyksta kursai. Čia daug vietos, kur gali dirbti, be to, šalia - puikūs žmonės. Ši vieta tarsi kviečia mokytis, gera jos aura skatina galvoti apie muziką ir gyvenimą. O lietuviškai pramokau prieš trejus metus, kai atvažiavau pirmą kartą. Man smagu pasakyti ką nors malonaus lietuviškai tiek kursų vadovei, tiek virėjoms, tiek gimnazijos direktoriui... Tiesiog tai sušildo bendravimą.
- Ką jūs žinojote apie Klaipėdą, kai primą kartą važiavote į meistriškumo kursus?
- Žinojau, kad Lietuva yra atsiskyrusi nuo Rusijos ir kad Klaipėda yra prie Baltijos jūros. Atvažiuoti paskatino profesorius Lazaris Bermanas. Organizuojami kursai - puiki galimybė ne tik gauti profesionalų patarimą iš neeilinės asmenybės, bet ir nepadaryti didesnės pertraukos nesimokant vasarą bei pabūti svetingoje aplinkoje tarp bičiuliškų žmonių.
- Kur susipažinote su maestro Lazariu Bermanu?
- Dalyvavau prestižiniame ir sunkiame konkurse, kurios komisijoje buvo ir profesorius Bermanas. Tuomet laimėjau pirmą vietą Europoje ir susipažinau su profesoriumi. Tai buvo nuostabus susitikimas. Prasišnekėjome apie valandą. Po pokalbio supratau, kad jis ne tik didis pianistas, bet ir didis žmogus. Pagal mano grojimo braižą maestro Bermanas taikliai apibūdino net mano charakterį. Po šio susitikimo nusprendžiau pasimokyti pas profesorių.
- O kada nusprendėte mokytis groti?
- Mano šeimoje nebuvo muzikantų, tik senelis labai mėgo klasikinę muziką. Jis buvo valstietis, bet kiekvieną rytą šeima atsibusdavo nuo jo klausomų simfonijų, mat anksti rytą radijas transliuodavo šią muziką. O muzikos mokykloje atsidūriau atsitiktinai. Mano brolis, būdamas septynerių, užsimanė mokytis groti gitara. Tėvas sutarė su mokyklos direktoriumi ir nuvedė jį į mokyklą. Tačiau pamatęs, kad čia galima mokytis groti tik fortepijonu ir smuiku, o ne gitara, brolis muzikuoti nebenorėjo. Tėvui pasidarė nepatogu prieš direktorių ir tuomet jis sumanė pasiūlyti mokytis man. Aš sutikau ir šešerių metų pradėjau muzikuoti. Atrodo, gana sėkmingai - po pusmečio jau dalyvavau savo pirmajame pianistų konkurse ir tapau laureatu. Vėliau penkerius metus mokiausi pas pedagogę Valentiną Usaj. Per tą laiką laimėjau ne vieną konkursą. Po to turėjau kitą pedagogę - Liuciją Pasaj, ji buvo Florencijos konservatorijos dėstytoja. Aukštojoje mokykloje mokymosi tempai man buvo per lėti, todėl laikiau egzaminus eksternu. Tik paskutiniuosius dvejus metus lankiau konservatoriją, nes norėjau pajusti, ką reiškia studijos aukštojoje mokykloje. Baigęs jas gavau pasiūlymą penkerius metus mokytis Pomersvaldo pilyje. Čia besimokydamas tuo pačiu metu nuolat ruošiausi ir naujiems koncertams bei konkursams.
- Anot meistriškumo kursų kuratorių, jūs esate šių kursų siela, nenustygstantis organizatorius ir optimistas, dovanojantis džiaugsmą esantiems šalia. Tad galima manyti, kad neapsiribojate tik muzikavimu...
- Labai mėgstu sportą - žaidžiu futbolą. Net septynerius metus buvau futbolo komandoje. Gyvenu prie Adrijos jūros, tad mėgstu ilsėtis pajūryje. Jau septynerius metus diriguoju liturginiams chorams, kartais akompanuoju klasikiniam baletui. Galiu dirbti ir administracinį darbą, nes turiu diplomą. Bandau tai daryti: šiemet Italijoje organizuoju šalies reikšmės konkursą, o kitais metais - tarptautinį.
- Ar turite svajonę, kurią norėtųsi įgyvendinti?
- Turiu dvi svajones. Visų pirma noriu tapti garsiu pripažintu pasaulyje ir intelektualiu pianistu kaip profesorius Bermanas. Antroji svajonė yra susijusi su šeima. Dauguma muzikuojančių žmonių yra išsiskyrę, nes amžinos gastrolės į kitas šalis dažnai būna to priežastimi. Labai norėčiau suderinti šeimos ir pianisto gyvenimą. Man dvidešimt penkeri ir esu nevedęs. Todėl svajoju sutikti gražią personą, kuri mylėtų ir mane, ir mano darbą bei suprastų,kokia svarbi man yra muzika.
- Ką veiksite pasibaigus meistriškumo kursams?
- Dar neatostogavau. Grįžęs į Italiją savaitę pabūsiu prie jūros, žvejosiu kartu su tėvu. Manęs laukia ir daug koncertų. Mat dalyvaudamas paskutiniame prestižiniame konkurse tapau laureatu bei laimėjau pirmąją premiją. Be to, spalio mėnesį ketinu dalyvauti dar viename tarptautiniame pianistų konkurse. Beje, man labai padeda šeima, ji palaiko mano siekius. Jų tikėjimas mane įkvepia ir uždega, lygiai taip pat kaip ir profesorius Bermanas, tapęs tarsi gyvenimo mokytoju.
- Dėkoju. Linkiu malonaus poilsio Adrijos pakrantėje ir sėkmės garsiausiose pasaulio scenose.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą