Klaipėdos akademinė bendruomenė džiaugiasi, kad turėjo galimybę dirbti kartu su profesore ir pažinti, pasak jų, išskirtinės inteligencijos žmogų, o svarbiausia - daug ko iš jos išmokti.
Daug nuveikta
"Dar vis sunku patikėti, susikaupti ir aprėpti visą profesorės Audronės Kaukienės veiklą, jos indėlį Lietuvos mokslui ir kultūrai. Kas nors tikrai liks nepastebėta, nepaminėta. Išsamiai aprėpčiai reikia laiko. Dabar galima užgriebti tik vieną ar kitą jos veiklos sritį, išsakyti tai, kas šiandien labiausiai sopa", - prisiminimus pradėjo Klaipėdos universiteto (KU) Humanitarinių ir ugdymo mokslų fakulteto dekanas, profesorius Rimantas Balsys.
MAMA. Profesorė buvo puiki trijų vaikų mama. Jakulių šeima 1971 m.
Profesorė habilituotų mokslų daktarė Audronė Kaukienė - viena aukštųjų lituanistikos studijų įkūrėjų Klaipėdoje. Ji kurį laiką vadovavo Baltų kalbotyros ir etnologijos katedrai; 1993 m. įkūrė ir vadovavo Baltistikos centrui, buvo lietuvių filologijos ir etnologijos specialybės pradininkė, viena iš evangeliškosios teologijos specialybės įsteigimo KU iniciatorių, sukūrė savo lingvistinę (veiksmažodžio istorijos) mokyklą, įsteigė ir vadovavo jungtinei Klaipėdos ir Šiaulių universitetų Kalbotyros doktorantūrai. Keturias kadencijas buvo Humanitarinių mokslų fakulteto tarybos narė, tris kadencijas - KU senato narė, 1997-1999 m. buvo universiteto senato pirmininkė, 2009 m. jai buvo suteiktas profesorės-emeritės vardas.
Studentams lyg mama
Buvę A. Kaukienės studentai, vėliau kolegos prisimena, kad dėstytoja labai šiltai bendravo su jaunimu. "Buvo mums kaip mama", - prisiminė ne vienas.
Nors stengėsi nė vienam "nelįsti į dūšią", bet subtiliai domėjosi kiekvieno studento džiaugsmais ir vargais. Dalyvaudavo ir vestuvėse, ir studentų artimųjų laidotuvėse.
"Niekada neskubėjo smerkti žmonių. Jei, jos akimis, kuris žmogelis ir nuklysdavo, profesorė stengdavosi surasti tam priežastį. Ji turėjo subtilų humoro jausmą. Net ir tai, kas jai nepatikdavo, gebėdavo labai subtiliai pasakyti. Buvo tikra diplomatė, gebėjo užbėgti už akių bet kokiam konfliktui. Dėl to tiek daug ir nuveikė", - prisiminė KU profesorė Dalia Kiseliūnaitė.
VAIKYSTĖ. Išlikusi vaikystės nuotrauka, kur būsimai profesorei - penkeri.
Jai visam gyvenimui įstrigo dar studijų laikais iš profesorės gautos gyvenimo pamokos.
"A. Kaukienė buvo puiki diplomatė, tad aptardama studentų darbus paprastai visada rasdavo, ką visų pirma žmogui pasakyti gero, už ką pagirti, ir tik paskui pakritikuodavo. Pamenu, antrame kurse paėmė mano darbą, pažiūrėjo į mane ir, matyt, žinodama mano charakterį, suvokė, kad išlaikysiu, tad tarė: "Na, galvą vertinu penketu, bet užpakalį - tik trejetu." Tai man buvo pamoka visam gyvenimui, kad moksle negali būti skubos darbo, viską reikia atlikti kruopščiai. Moksle metodas "Ai, bus gerai" netinka. Tad ir profesorė man norėjo pasakyti, kad nepakankamai pasėdėjau prie savo darbo. Ji pati nieko nedarė atmestinai, reikli buvo ir savo mokiniams", - pasakojo D. Kiseliūnaitė.
Subūrė baltistų branduolį
Klaipėda dėkinga A. Kaukienei nei tik už tai, kad kartu su vyru a. a. Antanu Jakuliu ir keletu šiauliečių kolegų entuziastingai klojo Vakarų Lietuvos lituanistikos ir baltistikos pamatus, bet ir už tai, kad išugdė naująją kalbininkų ir etninės kultūros žinovų kartą - didžioji dalis dabartinio Klaipėdos universiteto filologų ir etnologų yra jos mokiniai.
"Kuriantis Klaipėdoje humanitarinės ir meno srities aukštajai mokyklai, iš Šiaulių po pirmo kurso perkėlus lituanistų-muzikų specialybės studentus, persikėlė ir lituanistai dėstytojai - Antanas ir Audronė Jakuliai, Jurgis Mališauskas. Pirmame kurse A. Jakulienė-Kaukienė man nedėstė jokių dalykų, artimesnė pažintis kaip su dėstytoja prasidėjo vėliau, klausant morfologijos kursą, o ypač rašant pas ją kursinį darbą. Nors tai buvo kuklūs moksliniai darbeliai, bet vadovė rado kuo pasidžiaugti ir gal tai paskatino labiau domėtis mokslinėmis dabartinės kalbos problemomis, pasukti gramatikos tyrimo kryptimi. Profesorė visada ieškojo tų studentiškų tiriamųjų darbų sėkmės grūdelių, neryškindama trūkumų ir taip neleisdama nusivilti savo darbu, neprarasti noro rasti kažko įdomaus tiriant bet kokį kalbinį reiškinį", - prisimena KU Humanitarinio ir ugdymo mokslų fakulteto tarybos pirmininkas Albinas Drukteinis.
Jis pasidžiaugė, kad profesorės gebėjimai rasti gabius mokslo tyrimams studentus, paskatinti juos imtis tokių darbų stojant į doktorantūrą (tada - aspirantūrą) leido ne tik suburti nemažą kalbos istorijos tyrinėtojų grupę, bet ir sukurti tokios tyrimų krypties mokyklą su dabartiniais profesoriais ir jau jų doktorantais.
KETVIRTAS VAIKAS. Neatsiejama Lietuvos folklorinio judėjimo dalimi tapo Audronės Kaukienės vadovaujamas folkloro ansamblis "Vorusnė". Pati profesorė mėgo jį vadinti ketvirtuoju savo vaiku.
"Tik gaila, kad nuolatinės pertvarkos universitete paskutiniuoju profesorės mokslinės veiklos etapu neleido baigti pačių brandžiausių ir plačiausių baltų kalbų istorijos tyrimų - mokslinei veiklai reikia aplinkos ramumos ir ne visada šioje srityje botagas yra geriausias būdas pasiekti gerų rezultatų. Galbūt, sulaukę paskutinių jos darbų, būtume kur kas tvirtesni baltistikos tyrimų bei humanitarinių mokslų srityje", - svarstė A. Drukteinis.
Antrindama D. Kiseliūnaitė apgailestavo, kad baltistikos mokslo bendruomenei pastaraisiais metais tenka atsisveikinti su iškiliausiais šios srities akademikais.
"Nuotaikos iš tiesų liūdnos dar ir dėl to, kad nematyti baltistikos mokslų tęsėjų. Tėra saujelė, ir ta pati tirpsta, nes šalies mokslų politika išstumia baltistikos mokslus. Jaučiau profesorės A. Kaukienės paskutiniųjų metų blogas nuotaikas dėl to. Profesorė suvokė, kad didžiausia grėsmė yra stagnacija baltistikos mokslų srityje. Moksle negali būti duobių, tarpų, kai mokslas apmiršta. A. Kaukienė moksle nedarė jokių kompromisų ir nepataikavo jokiems politiniams vėjams. Jai tiesos paieškose kelią rodė pats mokslas", - pasakojo D. Kiseliūnaitė.
Jos nuomone, A. Kaukienės išėjimas labai simbolinis baltistikos mokslų bendruomenei.
Lietuvybės skleidėja
Audronės Kaukienės talentas ir autoritetas išugdė ne vieną Sąjūdžio ir etninės kultūros puoselėtoją, jos duota kryptimi keliavo ne vienas šios srities mokslininkas.
"Ji suprato, kad yra reikalinga Lietuvai. Kai šalis atgavo nepriklausomybę, labiausiai džiaugėsi, kad pagaliau lietuvio tapatybė galės išsiskleisti gražiausiomis spalvomis, kad žmonės galės drąsiai gilintis į lietuvybės šaknis", - prisiminė D. Kiseliūnaitė.
Ypatingo dėmesio vertas profesorės A. Kaukienės darbo baras - 1971-1998 m. vadovavimas folkloro ansambliui "Vorusnė". Jis tapo neatsiejama Lietuvos folklorinio judėjimo dalimi. Kolegos vadina šią profesorės veiklą etnokultūriniu sąjūdžiu.
"Įsivaizduokite, buvo gilūs sovietmečio laikai, tad folklorinio ansamblio įsteigimas buvo naujovė. Girdėti autentiškais balsais atliekamą, neapdorotą kompozitorių, liaudies dainą buvo tikras iššūkis. Daugelis muzikantų to net nesuprato, jiems tai atrodė negražu. Tad galima sakyti, kad A. Kaukienė atvėrė autentiško dainavimo grožį", - prisiminė D. Kiseliūnaitė.
"Dažnai pajuokaudavom, jog greta filologinių studijų didelis būrys lygiagrečiai baigėme ir "Vorusnės" studijų programą, - antrino R. Balsys. - Per bemaž tris ansamblio gyvavimo dešimtmečius tokias studijas baigė per šimtą absolventų. Ir nemanau, kad atsirastų nors vienas, kuris šiandien išsigintų buvęs profesorės mokiniu. Atvirkščiai - kiekvienas su didele meile pasakys: "Aš buvau profesorės Kaukienės mokinys." Parodykit, kur ir kas dar turi tiek po visą Lietuvą išsibarsčiusių mokinių. Kaip būtų susiklostęs daugelio jų likimas, jei savo kelyje nebūtų sutikę Didžiosios Mokytojos, šiandien galima tik spėlioti. Juk būtent ji aukodama iš esmės visą savo laisvalaikį (profesorė spaudoje ne kartą prisipažino, kad "Vorusnė" - jos ketvirtasis vaikas), kantriai, tarsi mama, ugdė supratimą apie gimtosios tarmės grožį, skiepijo ypatingą požiūrį į lietuvių liaudies dainą, sakmę, pasaką, patarlę, atvėrė Mažosios Lietuvos istorijos, etnografijos, mitologijos slėpinius. Taip buvo parengtos ir daug kartų šalies bei užsienio publikai parodytos programos "Lietuvininkų vestuvės", "Jūrių marių dainos", "Žuvininkai mes esme", "Dar gaideliai negiedojo" ir kt.
GERBĖ PAPROČIUS. Profesorė ir jos vyras rašytojas Kostas Kaukas brangino savo ir kitų laiką bei labai gerbė lietuviškus papročius.
Tačiau visa tai, mano galva, buvo tik priemonės, įrankiai ugdyti visapusiškai vertybiškai brandžią asmenybę, Lietuvos pilietį. Kol kiti garsiai šaukė, diskutavo, o galiausiai ir pamiršo tautinės mokyklos koncepciją, profesorė kantriai ir tyliai tą darė..." - pasakojo KU HUMF dekanas R. Balsys.
Brangino laiką
Ilgus metus kaimynystėje su profesore gyvenęs KU Socialinių mokslų fakulteto dekanas, profesorius Antanas Bučinskas jau dabar pasigenda ramybės, kurią jausdavo būdamas šalia profesorės.
"Mane visada žavėjo, kad profesorė labai brangino savo ir kitų laiką. Jei su vyru rašytoju Kostu Kauku užsukdavo kavos, ilgiau nei valandai nepavykdavo jų sulaikyti. Niekada neteko girdėti, kad profesorė veltųsi į apkalbas ar tuščias šnekas. Daugiausiai bendraudavome akademinėmis temomis, aptardavome universiteto problemas. Ji buvo akademinis žmogus. Man patiko, kad ji negaišdavo laiko smulkmenoms, turėjo akademinį, apibendrinantį požiūrį", - prisiminė A. Bučinskas.
Dekanui įstrigę ir tai, kad Kaukų šeima labai gerbė papročius. Per Užgavėnes jų namų durys visada buvo atviros persirengėliams.
"Profesorei labai nepatiko Helovyno šventė. Nuolat akcentuodavo, jog tai nelietuviška šventė, ir vis tikėjosi, kad vieną dieną lietuviams praeis noras pamėgdžioti kitus, - prisiminė A. Bučinskas. - Profesorė turėjo ne tik puikų humoro jausmą, bet ir buvo nepaprastai jautri kitų bėdoms, neteisybei. Pabendravęs su ja visada jausdavausi praturtėjęs. Jos ausys buvo jautrios kalbos klaidoms. Jei tik išgirsdavo kurį žodį ne taip tariant, taktiškai pakoreguodavo. Arba pakartodavo tą žodį kelis kartus teisingai, lyg tarp kitko, neįkyriai parodydama, kaip reikėtų sakyti", - šypsodamasis prisiminė A. Bučinskas.
"Labai apgailestauju, kad šiandien visus tyrinėjimus siūloma derinti su vakarais. Anksčiau reikėjo derintis prie rytų... Mano kartos žmogui labai nebesinori vis į kurią nors pusę klūpėti. Labai būtų gera pagaliau atsistoti ir pabūti iškelta galva."
Iš Audronės Kaukienės atsakymo straipsnio recenzentui (~2011 m.)
Gaila man tavęs...
Rimantas BALSYS, KU HUMF dekanas
Profesorės kraštietis Juozas Baltušis knygoje "Su kuo valgyta druska", nupiešęs įspūdingą ankstyvą rytą pakilusio šienpjovio paveikslą, klausia skaitytojo: "Ar esi kada pjovęs šieną, mielas ir kantrus mano skaitytojau [...] Jeigu ne - gaila man tavęs..."
Perfrazuodamas Baltušį ir aš klausiu šio rašinio skaitytojo: "Ar esi kada dainavęs Mažosios Lietuvos ar kurio kito regiono dainas su profesore Audrone Kaukiene? Ar esi bent girdėjęs, kaip švelniai ir su didele meile liejasi melodija ir skverbiasi žodžiai į tavo, klausytojau, širdį. Jeigu ne - gaila man tavęs... Nes jau ir nebeišgirsi...
Akademinio veido tapytoja
Vaidutis LAURĖNAS, Klaipėdos universiteto senato pirmininkas
Gyvenime sutinki ne tiek jau daug iškilių žmonių. Tokia buvo profesorė Audronė Kaukienė. Būdamas jaunesnės akademinės kartos atstovas, visada jaučiau jos dėmesį ir globą. Ne mane vieną žavėjo jos - mokslininkės, baltų kalbotyros mokyklos Klaipėdoje kūrėjos, Mažosios Lietuvos kultūros puoselėtojos - pasišventimas akademijai. Profesorė priklausė ne tik Klaipėdos universiteto, bet ir visos Lietuvos akademiniam elitui. Profesorę A. Kaukienę vadinu ne tiek Klaipėdos universiteto steigėja, kiek jo kūrėja, akademinio veido tapytoja. Apie A. Kaukienės autoritetą universitete byloja jos išrinkimas senato pirmininke ir profesorės-emeritės vardo suteikimas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą