Psichoanalizės tėvas: koks jis buvo savo vaikams?

Ana ir karalius

Neplanuotas šeštasis vaikas, dukra Ana, gimė tais pačiais metais kaip ir psichoanalizė: 1895-aisiais. Jos gimimas nebuvo lauktas, tačiau Ana padarė viską, kad taptų nepakeičiama tėvo pagalbininkė ir darbų tęsėja.

"Neseniai sapnavau, kad tu karalius, o aš - princesė, ir mes kariaujame", - rašė Ana tėvui 1915 m. Gal tai buvo Edipo komplekso atgarsis, kai dukra nori įveikti varžovę motiną? Šiaip ar taip, ji tapo pirmąja moterimi šeimoje, kuri įgijo profesiją: mokytojos. Dirbdama pradinėje mokykloje, susidomėjo vaikų psichologija.

1918 m. Ana susirgo tuberkulioze ir buvo priversta atsisakyti darbo mokykloje. Tai buvo sunkus periodas jos gyvenime: ją ėmė kamuoti slogūs sapnai. Dukra pasakodavo juos tėvui, o šis analizuodavo. Daugelio šiandienos specialistų nuomone, tokia praktika pavojinga - pernelyg arti incesto ribos. Tačiau nepamirškime, jog tuo metu tai buvo įprasta: pirmieji psichoanalitikai taikydavo terapiją savo vaikams ir sutuoktiniams.

SOFI, kurią S. Froidas vadino "saulės kūdikiu".

Ana, vis labiau panirdama į savianalizę, susivokė, kad jos libido nukreiptas į moteris. Revoliucinės seksualumo teorijos autorius dėl to ir pats sielvartavo: tuo metu homoseksualumas buvo laikomas liga. Kad dukros polinkis (kuris gąsdino ir ją pačią) nusloptų, Froidas skatino jos intelektinę veiklą. Galiausiai, tėvo ir jo kolegų padedama, Ana tapo vaikų psichoanalitike ir pradėjo terapinę praktiką. Ji buvo artimiausia Froido pagalbininkė, bendradarbė, o kai tėvas susirgo vėžiu - slaugė jį iki paskutinio atodūsio.

1938 m., kai Austrija buvo prijungta prie Vokietijos, žydo Froido šeimai iškilo pavojus. Iš pradžių psichiatras delsė išvykti, tačiau kai Ana buvo apklausta gestapininkų, Froidas, ištiktas šoko, nutarė kuo greičiau emigruoti iš šalies. Deja, valdžia jam nedavė tokio leidimo. Tik įtakingos pažintys padėjo rasti išeitį: seno draugo JAV pasiuntinio Prancūzijoje Viljamo Bulito (William Bullitt) bei buvusios pacientės ir mokinės princesės Mari Bonapart (Marie Bonaparte) pastangomis jis gavo vizą ir lėšų. Iš pradžių apsistojo Paryžiuje, vėliau įsikūrė Londone.

Princesė Bonapart lankėsi Vienoje ir dėl Froido keturių seserų. Deja, jos bandymai gauti išvykimo vizas buvo nesėkmingi. Visos gydytojo seserys mirė nacių koncentracijos stovyklose.

1939 m., kai Froidas suprato, kad pabaiga arti, Ana nesitraukė nuo jo nė per žingsnį, tačiau tėvas jau buvo apsisprendęs dėl eutanazijos. Jis pasikvietė savo draugą gydytoją Maksą Šurą (Max Schur) ir įtikino jį, kad šis suleistų mirtiną vaistų dozę, nes kankintis esą nebėra prasmės. Nors Ana tam prieštaravo, M. Šuras pakluso Froido valiai.

1947 metais Ana Froid Londone įkūrė vaikų psichoanalizės kliniką, 1952 m. - vaikų psichoterapijos centrą (veikia iki šiol). Paskutinius savo gyvenimo metus ji dirbo Jeilio universitete mokslinį darbą psichologijos srityje. Niekada nebuvo ištekėjusi ir atžalų neturėjo.

Vardai

Savo vaikus Froidas pavadino jam brangių žmonių vardais. Matilda (1887-1978) gavo jo artimo bičiulio Jozefo Brejerio (Josef Breuer) žmonos vardą, Žanas Martinas (1889-1967) - neurologo Žano Martino Šarko (Jean-Martin Charcot), su kuriuo Froidas mokėsi Paryžiuje. Vidurinio sūnaus Olivjė, vadinto Oli (1891-1969), vardas priminė anglų karvedį ir lordą Oliverį Kromvelį (Oliver Cromwell). Jaunesnysis sūnus Ernstas (1892-1966) taip buvo pavadintas fiziologo Ernsto Briukės (Ernst Wilhelm von Brucke), Vienos universiteto profesoriaus, garbei; šis žmogus palaikė Froidą jo karjeros pradžioje. Dukrai Sofi (1893-1920) vardas atiteko iš pagarbos senelio (Froido tėvo) draugei. Jaunėlės Anos (1895-1982) vardo istorija siejama su Froido mylimo dėstytojo dukra.

Sofi garsėjo grožiu. Ji ištekėjo už fotografo ir susilaukė dviejų vaikų, kuriuos senelis neapsakomai mylėjo. Matilda negalėjo didžiuotis puikia išvaizda - ji daug skaitė ir mėgo operą. Ištekėjo už prekeivio ir tapo pavyzdinga namų židinio sergėtoja. Vaikų neturėjo.

Froidas nesiekė, kad jo atžalos sektų tėvo pėdomis. Martinas baigė teisės studjas, Oli - inžineriją, Ernstas tapo architektu.

Autoritetas

Koks tėvas buvo Froidas? "Laiškai vaikams"*, susirašinėjimas su Ana**, su seserimis ir bičiuliais paneigia suformuotą požiūrį į mokslininką kaip į rūstų žmogų, neturėjusį laiko šeimai. Nuo rudens iki pavasario Froidas dirbdavo be atvangos, priiminėdavo pacientus savo kabinete, rašydavo, mąstydavo vienumoje, tačiau vasaromis visa šeima visada ilsėdavosi užmiesčio sodyboje.

Vaikai nebuvo įtraukiami į kasdienę tėvo veiklą, bet ir nelikdavo visiškai nuo jos izoliuoti: jie pažinojo daugelį jo kolegų ir pacientų. Iš Martino laiškų matyti, kad vaikystėje jis labai didžiavosi būdamas "vyresnysis Zigmundo Froido sūnus".

Froido korespondencija liudija, jog į vaikus jis žiūrėjo su pagarba ir pasitikėjimu. Laiškuose nėra moralizavimų, pamokymų "iš aukšto" ir draudžiamų temų. Pavyzdžiui, Matildai jis aiškina, kad daugelis jo studentų ir pacientų svajoja ją vesti dėl "perkėlimo mechanizmo": emocinis ryšys, kylantis tarp paciento ir terapeuto, verčia juos jausti švelnius jausmus ir jo dukrai. Taigi jai esą neverta rimtai žiūrėti į jų iliuzijas.

1912 m. Sofi sužadėtiniui, fotografui Maksui, Froidas rašo: "Mano mažoji Sofi grįžo nusiraminusi, laiminga, be abejonės šešėlio, ir papasakojo, kad susižadėjo su jumis. Mes supratome, jog neturime kitos išeities, kaip tik atlikti formalumus ir suteikti palaiminimą. Vienintelis mūsų noras visada buvo tas, kad dukros dovanotų savo meilę laisva valia, kaip ir pasielgė mūsų vyresnioji, taigi galime tik pasidžiaugti tuo, kas įvyko."

Savo seseriai Mitzi Froidas praneša: "Jo vardas yra Max Halberstadt, jam trisdešimt metų, labai rimtas, kelia pasitikėjimą, ir jie abu atrodo įsimylėję vienas kitą."

Froidas pasakydavo savo nuomonę apie vaikų pasirinkimus, tačiau nedrausdavo ir nevaržydavo jų norų. Jis mokėjo šiltai priimti ir jų antrąsias puses - taip, kad šie nesijaustų antrarūšiai šeimos nariai. Laiškuose vaikams jis beveik visada rašo "mes" arba "aš ir mama". Tai paneigia teoriją, pagal kurią psichiatras neva nepaisęs žmonos Martos.

Froidas rėmė vaikus bei vaikaičius ir finansiškai, net ir suaugusius, kai šie likdavo be darbo arba susirgdavo. Jis reguliariai rašydavo savo vaikų antrosioms pusėms. Su Sofi vyru, tapusiu našliu, palaikė ryšius iki pat savo gyvenimo pabaigos.

Sofi

1920 m. nuo gripo komplikacijos, plaučių uždegimo, mirė 28-erių metų dukra Sofi. Be mamos liko du vaikai - šešiametis Ernstas ir vienerių metų Heinelė. Laiške Pastorui Pfisteriui Froidas parašė: "Sofi palieka du sūnus ir nepaguodžiamą vyrą, kuriam teks mokėti didelę kainą už jųdviejų septynerius laimės metus." Gydytojas pridūrė, jog pats gelbėjąsis nuo skausmo panirdamas į darbus.

1923 m. nuo tuberkuliozės mirė ketverių metų Sofi sūnus Heinelė. Mylimo anūko netektis gydytoją visiškai palaužė. Tais pačiais metais S. Froidas buvo operuojamas: gomurio vėžys išplito į žandikaulius. Liga kamavo dar 16 metų, jis patyrė 33 operacijas, nuo skausmo netgi gelbėjosi kokainu, tačiau viskas veltui. Jis pats nebenorėjo gyventi.

1926 m. laiškė šveicarų psichiatrui Liudvikui Binsvangeriui (Ludwig Binswanger) S. Froidas rašė: "Nuo tada, kai Heinelė mirė, nebejaučiu nė menkiausio malonumo gyventi." Po dvejų metų - kolegai anglų psichoanalitikui Ernstui Džonsui (Ernest Jones): "Kai Heinelė mirė, pasijutau pavargęs. Pavargau gyventi." Pridūrė nebeįstengiantis džiaugtis kitais savo vaikais ir anūkais - ne todėl, kad jiems abejingas, bet todėl, kad liko abejingas savo gyvenimui.

1928 m. lapkritį Froidas savo sūnui Ernstui rašo: "Pati brangiausia mano patirtis - tai suvokimas, kiek daug mes gauname iš savo vaikų."

-----------------------------------------------------------

* "Zigmundo Froido laiškai vaikams (1907-1939). Nepublikuotas susirašinėjimas." ("Lettres ? ses enfants (1907-1939) de Sigmund Freud. Correspondance inedite", Aubrier, 2012).

** "Zigmundo Froido ir Anos Froid susirašinėjimas 1904-1938 metais ** ("Correspondence 1904-1938 de Sigmund et Anna Freud", Fayard, 2012).

Wikipedia