Ramunė Adomaitienė: "Tikiuosi dalyvauti dar bent keturiuose čempionatuose"

Pasirinko sporto trenerio specialybę Vilniaus pedagoginiame institute. Ir toliau aktyviai sportavo - buvo Lietuvos rinktinėje.

1986-aisiais grįžo į gimtąją Klaipėdą ir įsidarbino vidurinėje mokykloje kūno kultūros mokytoja.

1997-ųjų rugpjūčio 25-oji jos gyvenime buvo lemtinga ir apvertė viską aukštyn kojomis.

- Su vyru vykome į Šilutę. Saugų geležinkelio pervažoje autobusiukas papuolė po traukiniu. Tą minutę mano gyvenimas sustojo - mėnuo komoje, sužalota pusė veido, - tą siaubingą tragediją prisimena Ramunė. - Tik Universitetinės ligoninės Neurochirurginio skyriaus vedėjo Vytauto Grykšo dėka buvau sulipdyta, varžteliais susukta, kurie ir dabar man gerai tarnauja.

Kai iš ligoninės vežimėlyje buvo nuvežta į Palangos reabilitacinę ligoninę, sužinojo, jog vyras žuvo.

Tada Ramunės kova už gyvenimą sustiprėjo trigubai.

- Žinojau, kad galiu atlikti vedamas mankštas dvigubai ilgesnes, neišeidavau ilgai iš salės. Turėjau vieną norą - greičiau grįžti į namus pas savo mažametę dukrelę, - prisimena Ramunė. - Per savaitę atsistojau ant kojų ir jau galėjau judėti su ramentais.

2000 metais pradėjau karjerą neįgaliųjų sporte. Nuo 2005-ųjų dalyvavau Europos, pasaulio, parolimpinėse žaidynėse ieties metimo, rutulio stūmimo, šuolio į tolį rungtyse, - pasakoja jubilijatė. - 2010 metais pasiekiau pasaulio ieties metimo ir šuolio į tolį rekordus.

2017 metais po antros autoavarijos buvo nublokšta perėjoje, ir sužalojo sveikąją kairiąją koją.

Šuolius reikėjo užmiršti, pradėjo mokytis mesti diską.

- Kas paskatino tapti sportininke?

- Šeima.

- Ar prisimenate pirmąsias savo varžybas?

- Taip, darželyje.

- Liūdniausias nuotykis jūsų sportiniame gyvenime?

- Kelionės į Braziliją metu, kai pavėlavome į lėktuvą.

- Dabartinė jūsų sportinė svajonė?

- Dalyvauti artimiausiose lengvosios atletikos neįgaliųjų sportininkų pasaulio pirmenybėse ir parolimpinėse žaidynėse.

- Kuo norėjote būti vaikystėje?

- Patiko vynioti viską į popierių ir norėjau būti pardavėja. Kai atsirado plastmasiniai maišeliai tapo nebeįdomu ir svajonė išblėso.

- Ar buvote pravardžiuojama?

- Rama.

- Kuris dalykas mokykloje sekdavosi blogiausiai?

- Algebra ir geometrija.

- Jeigu džinas galėtų? išpildyti vienintelį jūsų norą, koks ji būtų?

- Paprašyčiau, kad galėčiau judėti be skausmo.

- Kokį vienintelį daiktą?? pasiimtumėte į negyvenamą salą?

- Dukters šunį ir diską.

- Laimingiausios dienos jūsų gyvenime.

- Kai nešlubuoja sveikata.

- Kokio amžiaus žmogus yra nebejaunas?

- Kuris negali pakilti iš lovos.

- Koks jūsų pomėgis?

- Šuniukai. Todėl, kad yra ištikimiausi draugai.

- Kokius žmones labiausiai vertinate?

- Sąžiningus, linksmus, sportiškus.

- Kokių žmonių? nemėgstate?

- Veidmainių, melagių, apsileidėlių.

- Ar turite silpnybę, kuriai negalite atsispirti?

- Taip. Kiekvieną dieną sportuoju.

- Kokiomis vyro savybėmis žavitės?

- Vyras turi būti patrauklus, atletiškas, komunikabilus.

- Kuri aplankyta šalis labiausiai įsiminė?

- Naujoji Zelandija.

- Ką dažniausiai veikiate kelionėse?

- Žaidžiu kortomis "durnių".

- Mėgstamiausias patiekalas.

- Varškės pyragas.

- Nemėgstamiausias patiekalas.

- Šaltibarščiai.

- Kas yra meilė?

- Kai gyveni ir daliniesi viskuo su kitu žmogumi.

- Ko labiausiai nekenčiate?

- Silpnavalių ir bailių.

- Didžiausia svajonė.

- Išmokti su posūkiu mesti diską.