Rasa ir Matas Mizgiriai: einantys smėlyje paliktais pėdsakais

Jeigu "tranzavimą" galima pavadinti sportu... Matas vairavo, klausėsi prancūziško roko ir garsiai dainavo. Man jo nosis pasirodė per didelė, bet moksleivei įspūdį darė tai, kad jis studijavo tarptautinę teisę magistrantūroje ir dirbo vyriausiuoju ekonomistu garsioje firmoje. Bet piemene jaučiausi tik sekundę.

O kur tąkart keliavote?

Kėliau ranką važiuodama iš magiško Musteikos kaimo, į kurį paauglė pabėgdavau toli nuo civilizacijos. Ten žmonės gyvena senovinėje bendruomenėje, rugius kerta rankomis, augina bites. Mano tėvai ir abi seserys buvo skautai, ir aš vaikystę pralaksčiau miškuose. Mokiausi estetinio meno mokykloje, kurios idėja buvo ta, kad vaikas, nuo mažumės penimas menais, užaugs geras, erdvios sielos žmogus. Vėliau baigiau Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą Vilniuje, o dabar tiesiog džiaugiuosi gyvenimu ir savo šeima. Iš Vilniaus su Matu sugrįžome į Nidą - iš meilės jai ir sau. Nepritapome didmiestyje. Šiaip ir čia gyvendamas gali nieko nespėti, bėgti lėkti, dėl visko nervintis... Taip ir jaučiausi, kai čia įsikūrėme vasario mėnesį, ir rašydama bakalauro darbą, ir Klaipėdos universitete studijuodama magistrantūroje.

Dabar esu rami kaip marios. Supratau, kad jeigu esi savo šeimoje laimingas, gali gyventi ir negyvenamoje saloje.

Jaučiu nuo judviejų dvelkiant romantiką...

Kai susipažinome, gyvenau folklorininkės gyvenimą; švenčiau su savo ansambliu visas kalendorines šventes, atlikau pagoniškas apeigas, laksčiau po festivalius. Jis tuo metu buvo Žygeivių klube, dirbo ir mokėsi, bet man pavyko jį sudominti etnokultūra, ir jis pradėjo dainuoti kartu su manimi.

Folkloras yra nuostabus, šimtasluoksnis, ir vienaip tas pagonių dainas išgyvenau, kai buvau mergaitė, kitaip supratau ištekėjusi, o kai prasidėjo problemos su anyta ar gimė vaikelis - dar giliau.

O romantika yra kaip druska: keliavome į Kaukazo kalnus, į Alpes. Kaip jis pasipiršo? Man nežinant nukaldino aukso žiedus pas juvelyrą, o kai baigiau mokyklą, paprašė pasimatuoti... Bet tuoktis pasiūlė vėliau, po pusmečio, kurį praleido Prancūzijoje. Ir šiandie mes drauge padainuojame, kartais skaitome knygas vienas kitam...

Regis, pamilstu Matą vis iš naujo. Kai gimė vaikas, kurį laiką nepastebėjau, neįvertinau, kaip žmogus dėl mūsų stengiasi. Pykau, kad jis besispyriojantį vaiką baudžia nuvesdamas pabūti "vienutėn", ir galvojau, kad Matas neturi kantrybės ir todėl elgiasi nežmoniškai. Jis paaiškino, kad jam pačiam tai daryti skaudu, bet vaikas turi pamąstyti, kaip tramdyti ožius. Ir daugelis Mato poelgių su laiku įgavo kitą potekstę... - čia pašnekesį nutraukė mažasis Vykintas, kuriam prireikė mamos, todėl prisigretinau prie Mato.

Matai, jūsų gimdytojai Virginija ir Kazimieras Mizgiriai įkūrė Gintaro muziejų ir atgaivino Nidą kaip menininkų Meką. Tie žmonės kaip nors nuspalvino jūsų sielos žemėlapį?

Aš buvau vienas iš penketo Tarybų Sąjungos vaikų, kurie savo fotografijas eksponavo pasaulinėje parodoje "Vaikai ir pasaulis". Fotografų būreliui vadovavo mano tėtis.

Mūsų su sese smėlio dėžė buvo kopos...

Su berniūkščiais kasėme bunkerius, slaptavietes. Ir nuo penkerių metų buriuodavau, todėl iki šiol man natūraliausias būvis - ant vandens. Žiemą lėkdavome ledrogėmis.

Mano mama, liejanti akvareles juvelyrė, dar iki Menininkų namų įkūrimo "laikė" menininkų koloniją: vasarodavo garsūs dailininkai, dirigentai, režisieriai (atsimenu pažintį su Michalkovu). Skambėjo poezija įvairiomis pasaulio kalbomis ir muzika; grodavo gitaromis. Tėvukas buvo iškasęs rūsį, vadinamą "kajute", ir aš ten nuotykiavau. Paskui čia pasidarė sunku gyventi; trūko žmonių, pramogų.

Nekeista, kad pabėgote į žemyną. Keista, kad pasirinkote tokią pragmatišką profesiją.

Laimei, į žurnalistiką neįstojau. Studijavau transporto inžinerinę ekonomiką ir vadybą, ir esu patenkintas, kad prisiliečiau prie realaus, paprasto pasaulio, matematikos ir fizikos, kurių mokykloje negalėjau pakęsti. Bohemiškas gyvenimas buvo trumpas, po pirmo kurso išvažiavau į Ameriką padirbėti, pasaulio pamatyti: dirbau "Makdonalde", vėliau prekiavau kinišku šlamštu tokiame mažame miestelyje kaip Nida, tik triskart daugiau išbetonuotame.

Kelionės - įgimtas dalykas, juk ir mano tėvai - "kalniečiai"; kur tik nėra buvę. Po Amerikos su draugu baltarusiu 11000 km "tranzavome" - išmaišėme Europą.

Dešimt vasarų manęs Nidoje nebuvo: su turistų klubu kopėme į kalnus. Aukščiausias, 4,5 tūkstančio metrų, buvo Kaukaze. Visa, ko reikėjo, tada nešiojausi kuprinėje. O paskui sutikau Rasą - jaukų, šiltą, savą žmogų.

Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Anuomet Kaune rinkomės neholivudiško kino žiūrėt į klubą "Mongolija". Artėjome vienas į kitą iš lėto, o paskui "susidainavome."

Koks kipšas pakurstė mesti verslą Kaune ir grįžti į gimtuosius smėlynus?

Po trejų metų pradėjau jausti, kad ankštoka, trūksta erdvės ir gyvenimo prasmės, saviraiškos. Aštuonias valandas kali pinigą, kitą rytą - vėl voverė rate; ir kas iš to? Gimė Vykintas, ir metams išėjau tėvystės atostogų. Prisiminiau, kur mano lopšys, ir sugalvojau rengti žygeiviškas pramogas Nidoje: įkūriau VšĮ "Irklakojis". Plaukiame kanojomis į rezervatus, kuriuose draudžiama vaikščioti. Tarp Pervalkos ir Juodkrantės regime mirusių kopų virtinę, - žmonės stebisi, kad atostogavę Neringoje dvidešimt metų, tai išvydo pirmą kartą. Smagu, kai žmonės susipažįsta, tampa komanda: kuršiškus ritualus, prieš išplaukdami į marias, atlieka ir šalies mikrochirurgai, ir garbės konsulai, ir Monako princas. Prašome gerų bangų Vėjopačio, šokame "Stintą-pūkį."

Mūsų šeima ir gyvena kaip senovės kuršiai: žuvis yra baltoji duona, spėjame orą dairydamiesi į dangų. Esame priklausomi nuo gamtos. Nuostabu, kad Vykintas sutinka elnią ne tik pasakose.

Žiemą marias sukausto ledas.

Visais metų laikais siūlome buriuoti. Ekstremalai laksto ir buvusio aerodromo ledu, pasikinko vėjaračius. Nusipirkau revoliucingų naujazelandiečio sukonstruotų vėjaračių, jie tarsi pirmas žingsnis į buriavimą. Ypač jaučiantiems vandens baimę.

Kas jums yra buriavimas?

Sąlytis su gamta: išplauki - parplauki po visos dienos, kuri praeina kaip mirksnis. Esi visiškai priklausomas nuo vėjo su savo bure. Prisimenu, kaip vaikui treneris prieš varžybas prisakė: "Jeigu apsiversit, nebijokit, užlipkit ant "Optimisto" dugno, apsikabinkit švertą ir laukit." Pakilo vos ne uraganas, apsiverčiau, užsiropščiau, apsikabinau tą švertą, mėto bangos metrą aukštyn - žemyn, o man ramu ramu... Buriavimas užgrūdina asmenybę, suvoki, kad gali pasitikėti ir remtis tik savimi, gelbsti šalti nervai. Jau Vykintas prašosi buriuoti. Rasa, anot jos tėčio, kreiserinę jachtą pradėjo buriuoti dar būdama motinos pilve.

Kas yra geras buriuotojas?

Tas, kuris gali atspėti, numatyti oro permainas ir tuo pasinaudoti. Per didelį vėją būna gimnastikos, nes reikia laivą sverti ir vairuoti, turi jausti laivą, susilieti su laivu, su bure. Kaip delfinas žino, kurį peleką judinti, kad plauktų, taip ir tu turi žinoti, ką daryti, kad būtum greičiausias ir geriausias.

Buriuojate sportinėmis jachtomis; kokie laimėjimai?

Pirmaisiais nepriklausomybės metais laimėjau 3 vietą Pasaulio lietuvių olimpinėse žaidynėse. Galvoje sukasi pašėlusios mintys. Buvome šiemet Kovo 11-ąją pasiruošę buriuoti vėjaračiais iki Būtingės per visą Lietuvos pajūrį, bet nebuvo vėjo, tad atidėjom kitam pavasariui. Šį vasarį surengėme pirmąjį Europos ledrogių čempionatą ir rengiamės pasauliniam. Nes yra didžiulė vėjaračių entuziastų bendruomenė - per 10000 buriuotojų. Pavyzdžiui, Zelandijoje, Australijoje niekada nebūna ledo, todėl jiems labai maga pabandyti.

Gamtos žmonės žino, kad keliauti maloniau, nei smilkti prie televizoriaus įjungus "Travel" kanalą. Stengiamės parodyti žmonėms Nidą kitokią, kad, kaip sakėte, sielos žemėlapyje atsirastų debesys, žaibai, kopos ir bekraštė jūra...