Rašytojas Vytautas Almanis: Dabar žemė, kaimas su numeriu, kaip lageriuose

Akmenės rajono valdžia guodėsi: Viešučių kaimo niekaip negalime panaikinti, nors ten seniai niekas nebegyvena. Ištuštėję kaimai tik statistiką jaukia, iškraipo realų žemėlapį, žiūrėk, dar ir lėšų pareikalaus. Toks yra valstybinis požiūris. „Nėra ko šniurkščioti dėl emigracijos, tegul važiuoja nors į Madagaskarą. Jeigu kaimas sunaikintas, jei aplinkui tik Kaikario ar Karbauskio žemės, Lietuvos čia nėra. Bet aš pats turiu laikyti iki paskutinio“, - tikina paskutinis Viešučių kaimo prie pat Latvijos sienos gyventojas Vytautas Almanis.

- Tai paskutinė, bet turbūt ne vienintelė jūsų gimtojo kaimo kova už teisę išlikti? - „Respublika“ teiravosi rašytojo, gamtininko, keliautojo Vytauto ALMANIO.

- Taip, šiandien jau kalbame ne apie paties kaimo, o tik apie jo pavadinimo išsaugojimą. Visi žinome, kas vyko pokarį. Kolektyvizacija, melioracija... Prarasti savo žemę, gimtuosius namus - pats baisiausias dalykas valstiečiui. Bet pokary bent galėjai pasipriešinti - paimti šautuvą ir apsiginti, išeiti į mišką. Tada ir viltis buvo gyva. Suvaryti į kolchozus žmonės tikėjo, kad tai neamžina, kad vieną dieną jie vėl taps savo žemių šeimininkais, kiekvienas žinojo, kur yra jo, kur kaimyno žemė.

Ir kentėdamas tremtyje galvojai: grįšiu, ateis kiti laikai... Visi jų laukėme, bet kartu su jais atėjo ir tokie kaip Karbauskis, žemė atsidūrė vienose rankose. Prasidėjo konsolidacija - iš esmės ta pati kolektyvizacija, tik mandresniu žodžiu pavadinta, - ir daugelio kaimų nė pėdsako nebeliko. Aš dar laikiausi kaip koks partizanas. Buvau prisiregistravęs Viešučiuose, kad išliktų bent kaimo pavadinimas, bet, atrodo, tas nieko nepadėjo.

Galvojau, kol aš esu, tol yra ir kaimas, nors iš senųjų Viešučių nieko nebeliko, mane supa didieji ūkininkai. Kartą vieno jų paklausiau, ar žino, kokioje žemėje jis dirba. Galvojo galvojo akis pervertęs, į tolius žiūrėdamas. Jautvalkiuose, sako. Susinervinau baisiausiai: žalty, čia Viešučių žemė! Jis tik numojo ranka: kam tie pavadinimai, kai visi sklypai su numeriais. Ar ne lygiai tas pats kas lageriuose - ten žmogus pavardės nebeturėdavo, ant nugaros jam būdavo numeris. Dabar žemė, kaimas su numeriu.

- Ilgus metus atkakliai priešinatės tam, kas atrodo neišvengiama. Gyvenate Naujojoje Akmenėje, bet neišsiregistruojate iš Viešučių, kuriuose jau daugelį dešimtmečių nieko nėra - tik jūsų rankomis gaivinamas giminės palikimas. Ar šiandien Viešučiai teisiškai tebeegzistuoja?

- Jeigu atvirai, aš turbūt save apgaudinėju. Kaimo seniai nebėra, ir pats pavadinimas jau sunaikintas. Viešučiai turės vadintis Šapnagiais, kaip artimiausias nuo čia dar gyvuojantis kaimas. Pagal Didįjį lietuvių kalbos žodyną šapnagiai - tai smulkūs vagys. Aš nenoriu būti vagimi! Bet ar kas klausia? Elgiamasi taip, kaip kažkada elgėsi rusai, nuo visko plėšdami lietuviškus pavadinimus. Tik tada žinojome, kas tai darė. O ant ko pykti dabar?

- Kuri santvarka numarino jūsų kaimą?

- Iš gimtųjų vietų išvykau 1961-aisiais. Tuomet dar niekas nebuvo išdraskyta. Kartais į rankas patenka škotų nacionalinio poeto Roberto Bernso (Robert Burns) namo nuotraukos, jis tarsi kopija to, kuriame aš augau, - drėbtas iš molio, labai storų sienų, 30 metrų ilgio. Name nuo neatmenamų laikų buvo centrinis šildymas, tokie stori vamzdžiai su dūmais. Klausiau tėvo, kada jis statytas, sakė, gal senelio, gal prosenelio. Savo dienas namas baigė aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Sovietinė melioracija viską sulygino su žeme. Paliko tik kryžius prie kelio, keli medžiai. Dar buvo nudžiūvęs klevas, galvojau jį nupjauti malkoms, bet kai pradėjome ten kurtis, sodinti, bemirštantis medis atsigavo ir auga toliau. Netikiu jokiomis mistikomis, bet atsitiko būtent taip - sausuolis atgijo, sužaliavo ir auga toliau.

Savo giminės istoriją atsekiau iki prosenelio. Nedaug tų žinių, tik žinau, kad šiose žemėse gimė, gyveno daug mūsų giminės kartų. Man rūpi, kad manoji nebūtų paskutinė.

- Lietuvoje 4,2 tūkst. kaimų neturi nė vieno gyventojo. Teisiškai šie kaimai naikinami, jų teritorijos priskiriamos kitiems kaimams. Viešučiai - tik vienas iš jų. Paklausiu negražiai, bet šiuolaikiškai: kokia prasmė saugoti kaimą, kuris natūraliai numirė? Kokia iš to nauda?

- Nėra ko šniurkščioti dėl emigracijos, tegul važiuoja nors į Madagaskarą, man tas pat. Jeigu kaimas sunaikintas, jei aplinkui tik Kaikario (skandalingais pareiškimais pagarsėjęs Joniškio milijonierius Vilius Kaikaris - red. past.) ar Karbauskio žemės, Lietuvos čia nėra. Bet aš pats turiu laikytis iki paskutinio.

Su žmona Julija pasistatėme čia namelį. Užveisiau dviejų hektarų sodą, atkūriau senoviškas vaismedžių veisles. Turguje šiandien siūloma dviejų trijų pavadinimų obuolių, ir tai nelietuviškų. O seniau pas kiekvieną kaimietį būdavo savos obelys, vis kitokių veislių, poveislių nei pas kaimyną. Tad sėdau ant dviračio ir 15-20 kilometrų spinduliu apvažiavau visą Naująją Akmenę, ieškojau buvusiose sodybose, ypač tose, kurios stovėjo miško aikštelėse. Šimtą poveislių atkūriau tikrai. Tas vaisių saldumas, tas kvapas, kuris per tiek metų neišsitrynė iš atminties!

Dar pasodinome čia penkis hektarus ąžuolų, iš viso 18 tūkstančių medžių. Pernai buvo didelis įvykis - pasiklydau! Miškas jau tiek paaugęs, kad nebežinojau, į kurią pusę eiti. Džiaugiausi dvi savaites: buvo plynas numelioruotas laukas, o dabar klaidus miškas. Atsirado grybų, kurių ten nuo amžių nebuvo. Dar pasodinau tris tūkstančius liepaičių, toje pat vietoje, kur senovėje buvo dideli liepynai. Tėvai pasakojo, kad iš labai toli atvažiuodavo ponai, išlipdavo iš karietų ir sustoję ant kalniuko žiūrėdavo, gėrėdavosi. Būna, atvažiuoja ir dabar žmonės, kažkur nugirdę, pasiskaitę apie mano liepas. Ir... nieko nepamato. O aš jau matau tą didelį žydėjimą, man viskas taip, tarsi jau būtų.

Klausėte apie naudą. Ji yra tokia, galbūt ne kiekvienam suprantama, vargu ar įvardijama pinigais. Man kitaip neišeina. Kam pokarį žmonėms reikėjo į mišką eiti? Būtų nėję - būtų gyvi palikę. Bet jie kitaip negalėjo. Toks tas paaiškinimas be paaiškinimo.

- Graudus tas jūsų pasakojimas apie apleistas sodybvietes, apie ieškojimą to, kas seniai sunaikinta ir pamiršta. Liūdna, kad niekam neatsirado noro jas atkurti nei iš sentimento, nei galų gale iš naudos. Kas mums atsitiko?

- Daug kalbama apie masiškai Lenkijoje apsiperkančius lietuvius, apie daug mažesnes lenkų kainas ir neįperkamus mūsų produktus. Deja, nė vienas ekonomistas, protingai kalbantis televizijos ekrane, iki šiol nesugebėjo pateikti atsakymo, kodėl tos kainos taip skiriasi. O jis akivaizdus: Lenkijoje nebuvo kolūkių, ten visada dominavo smulkūs ūkiai.

Imkim pokarį Lietuvoje. Viskas sugriauta, išdraskyta. Bet lietuviai ūkininkai, kažkaip sugebėję atsilaikyti, buvo pertekę maisto produktų, ne tik patys nebadavo, bet ir Rygą verste jais užversdavo. Pats lydėdavau tėvą į Rygą, turguje vos rasdavome vietos atsistoti - visur vien lietuviai kaimiečiai su savo sūriais, grietine, kiaušiniais. Viską pardavinėdavome labai pigiai. O apsipirkinėjo ne vien latviai, ir iš Rusijos atvažiuodavo pilni traukiniai.

1945-1948 metais Lietuvoje dar visi turėjo savus ūkius, kas didesnius, kas visai mažus. Produkcijos buvo užversta. Atsimenu, motina iš Žagarės, kur išvažiuodavo su savo ryšuliais, grįždavo keiksnodama: reikėjo išsiruošti ketvirtą valandą, nes nebuvo kur stovėti, tiek bobų suvažiavo... Pats pokaris, mažas miestelis, ir tiek maisto produktų!

O kas dabar? Atėjęs į tą patį turgų rasi du tris ūkininkus. Todėl ir brangu viskas, ir bus tik brangiau ir brangiau. Lietuvai išmuštas pagrindas iš po kojų - sunaikinti mažieji ūkeliai. Kaimas išdraskytas labiau nei pokario metais. Kartais pavartau žemdirbišką spaudą. Rašoma vien apie stambiuosius ūkininkus, didžiuosius žemvaldžius. O jei kas apie mažesnį, tai kažkaip nerimtai, apsimestinai. Vienas „bėdavojosi“: dirba 400 hektarų žemės, koks jis mažažemis. Toks tas mūsų tradicinis kaimas?

- Nuoširdaus noro dirbti žemę, auginti gyvulius nebeliko, žemė - tik dirva sukti dideliems verslams?

- Lietuvoje man nėra nykesnio vaizdo nei kolūkinės gyvenvietės. Žemė aplink jas daugiausia vienose rankose, kai kuriems samdiniams duodama užsidirbti, susikurti šiokį tokį gyvenimą. Bet vis prisimenu savo tėvo žodžius: kolūkyje dirbti lengviau, bet tu nesi laisvas. Dabartiniuose „kolūkiuose“ apie tai niekas net negalvoja, viskas užmušta. Laisvas tu ar nelaisvas, gavai pilvą prisikišti, ir gerai.

Pats žmogus pasikeitė. Negaliu klausyti, kai kas nors skundžiasi, kad viršininkas, darbdavys negeras, skriaudžia. Man labiausiai pikta ant tų mažųjų žmogelių, kurie pasidavė, su viskuo susitaikė. O tie didieji, kad ir kaip būtų, dauguma jų - protingi žmonės. Kiek susidūriau su mūsų krašto stambiais ūkininkais, jie profesoriai, kiekvieną gali nors šiandien skirti dėstytoju į kokią aukštąją žemės ūkio mokyklą. Jis viską išmano, viską moka. O ta kita kaimo pusė jau nebemoka nė kirvio koto užsidėti.

Tiesa, tikiu, kad prigimtiniai dalykai nesunaikinami. Kartą, atsimenu, šienavau, bet sukrauti žolę į kupetas sutrukdė kažkokie reikalai. Paprašiau anūkėlės Agnės. Tik padaviau šakes ir nuėjau sau nei mokęs, nei aiškinęs. Agnė, mieste augusi, niekada gyvenime tų dalykų nebuvo dariusi, bet, žiūriu, krauna tiksliai, kaip turi būti - viršuoja, kad lietus nepralytų. Kur buvo tas žinojimas, kad reikia taip daryti?

- 1959 m. Lietuvoje buvo 25,3 tūkst. kaimų. 2011-aisiais beliko 16,8 tūkst., dar per keturis tūkstančius liko be gyventojų. Tendencija aiški, bet nė viena Vyriausybė iki šiol net neturėjo kaimo išsaugojimo programos. Ką tai kalba apie mūsų valstybę?

- Kažkada vaikystėje per radiją girdėjau laidą apie maisto trūkumą komunistinėse šalyse. Atsimenu, vedėjas sako: ko norėti, kai proletariatas valdo - Marksas, Engelsas, Leninas, Stalinas, nebuvo nė vieno kaimiečio. Ir mūsų valstybę vis valdo tie, kurie apie žemę neturi jokio supratimo. Maniau, ateis „valstiečiai“, bus kitaip. Bet niekas nepasikeitė.

Taip ir išeina, kad kviečiame emigrantus, bet jiems nėra kur grįžti, erdvės nebelikę.

Mūsų istorijoje didesnio, geresnio žmogaus nei Mykolas Krupavičius aš nerandu. Jis sukūrė vienkiemių Lietuvą. Per jo žemės reformą ir mūsų Viešučiai tapo vienkiemiu. Puikiai prisimenu tėvų pasakojimus, koks blogas gyvenimas buvo sodžiuje ant rėžių, susigrūdus krūvoj, kaip visi pykdavosi. Padalinus žemę į atskirus gabalus, žmonės atsigavo visomis prasmėmis, ėmė sugyventi, draugauti. Žmogui reikia erdvės, laisvės, negalima jam trukdyti kurti savo gyvenimo.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“