Ukmergiškiams matyti ikikarinės Lietuvos kariškių uniformomis vilkinčius vyrus nėra naujiena. Be klubo narių neapsieina nė viena valstybės šventė, nes "miško broliai" dalyvavimą jose laiko savo pareiga ir pagarba valstybei.
Nenorėjo būti nei rusais, nei vokiečiais
Tiesa, to, ką jie daro, patys žaidimu nevadina. Negi rimtų, subrendusių vyrų pomėgį, istorijos gaivinimui atiduodamą laisvalaikį galima laikyti žaidimu?
Kadaise ir klubo prezidentui 42 metų ukmergiškiui Artūrui Grigucevičiui domėjimasis kariniais filmais, ginklais ir pokariu atrodė tik žaidimas. Bet karyba taip jį traukė, kad jau nuo šešerių metų kartojo, jog bus karys. Po aštuonių klasių įstojo į suvoroviečių mokyklą Vilniuje, o Lietuvai atsikovojus laisvę, metė mokslą Kaliningrado karo laivyno mokykloje ir atėjo tarnauti į "Geležinio vilko" brigadą.
Baigęs tarnybą, prieš keliolika metų A.Grigucevičius išvyko dirbti į Airiją. Ten susipažinęs su istorines rekonstrukcijas rengiančio klubo nariais, paklausė savęs - kodėl to paties nepadarius Lietuvoje. Radęs šiai minčiai pritariančių ukmergiškių, nutarė, kad jie eis ne seniai pramintais takais rekonstruodami scenas su rusų ar vokiečių kareiviais, o gaivins Lietuvos partizanų tradicijas. Juk pokario metais Ukmergės krašte pasipriešinimas sovietų okupacijai buvo itin stiprus.
Klubo prezidentas tikina, kad ši idėja - jų indėlis primenant partizanų kovas.
"Nors ir dabar juos kai kas vis dar pavadina banditais, bet juk iš tikrųjų dauguma jų buvo žmonės, kurie paaukojo savo gyvybę tikėdami laisve. Jeigu jų nebūtų, tai ir Lietuvoje nebūtų nei 1990-ųjų, nei mūsų Nepriklausomybės. Partizanai įdiegė, kad mes norime būti laisvi. Norėtųsi, kad ir mūsų vaikai apie tai žinotų ne iš knygų, - sako A.Grigucevičius, kurio dėdė pokariu taip pat žuvo miške. - Todėl norime parodyti, kokiomis sąlygomis kovojo partizanai ir kokia buvo jų buitis."
Jis pabrėžia, kuo "Miško broliai" skiriasi nuo daugybės klubų, įkurtų finansiniais sumetimais: "Mes nedarome renginių, kad užsidirbtume. Mūsų klubas gyvuoja idėja. Jai aukojame savo pinigus ir laisvalaikį."
Tikri kolekcininkai
"Miško brolių“ pajėgų būstinė - buvusioje sovietų raketų bazėje Kopūstėliuose. Vieno verslininko paskirtą apleistą sovietinės vadavietės angarą broliai iškuopė, įrengė gultus, ir dabar turi ne tik kur susirinkti ir laikyti ginkluotę. Čia telpa ir transportas: du pokariniai motociklai bei pora trofėjinių visureigių, tiesa, nebe originalių, tačiau kruopščiai atkurtų pagal to meto brėžinius.
Klubo nariai renka viską, kas susiję su pokariu. Taip radosi šautuvų ir automatų, kokiais buvo ginkluoti partizanai, bei jų amunicijos kolekcija. Senienų vyrai ieško visur, dažniausiai per skelbimus internete, teiraujasi pas kolekcininkus arba tiesiog aptinka sostinės turgelyje ant Tauro kalno. Paskui susitikę būstinėje dalijasi įspūdžiais, kas ką sugebėjo rasti.
Kopūstėliuose jie gyvena taip, kaip įsivaizduoja gyvenus partizanus. Klubas priima moksleivių ekskursijas, vaikams rodo filmus, pasakoja apie partizanų buitį.
Gauna ir adrenalino
Klubo nariai dažnai traukia į miškus ir imituoja mūšius. Su šūviais, bet be kulkų. Mūšiai vyksta ir be žiūrovų.
"Istorines rekonstrukcijas darome ne kažkam. Susirinkus kalbėti ir klausyti yra vienas dalykas, o pajausti, bandyti inscenizuoti, kad įsivaizduotum, kaip tai atrodė iš tikrųjų - visai kas kita", - A.Grigucevičius sako, kad taip bent maža dalele galima pajausti, ką pokariu išgyveno miško broliai.
Nėra adrenalino? Štabo viršininkas 45 metų Virgilijus Žiedelis tvirtina: jeigu to reikia, mūšiuose, kai sproginėja petardos, jo būtinai gaunama. Bet ne mažiau adrenalino suteikia ir kur nors įsigytas originalus daiktas.
Vyrai tebėra vaikai
Šiandien klubas turi apie 70 narių, kurių vyriausiam - 72-eji. Nors dalis jų išsiblaškę po užsienius, "Miško brolius" sieja tvirti ryšiai. Grįžę namo jie skuba į Kopūstėlius.
Kas vis dėlto vyrus traukia į klubą?
Pasak A.Grigucevičiaus, vienus žavi uniformos, kitus ginklai, dar kitus bendravimas. "Sakoma, vyras visą laiką yra vaikas, o vaikai visą laiką randa bendrų interesų", - juokauja klubo prezidentas.
Jį papildo štabo viršininkas. Į medžiokles, sako V.Žiedelis, dažnai renkamasi "pasitvarkyti reikaliukus", o čia visai kas kita. Bet ko į klubą nepriima, todėl jame nėra žmonių, kurių pirštai į save riesti. Tik po kelių renginių tampa aišku, ko vertas kandidatas į "Miško brolius".
Nors partizanavimas, atrodytų, vyrų užsiėmimas, klube yra ir moterų. Ukmergiškė matematikos ir informacinių technologijų mokytoja Miglė Striogaitė, pasirinkusi Klajūnės Liepos slapyvardį, atvirauja, jog ją sužavėjo žmonių entuziazmas, kad jie tiek laiko gali skirti dalykams, kurie duoda ne materialią, o dvasinę grąžą. "Smagu, kai tave supa žmonės, kurie ko nors siekia, o ne sėdi namie prie televizoriaus",- sako mokytoja.
Klubo nariai - įvairių profesijų žmonės. Partizanais apsirengę ir ūkininkas, ir dantų technikas, ir verslininkas, ir statybininkas vienas kitą vadina slapyvardžiais. Jie visi lygūs, nes visus vienija bendras interesas - domėjimasis istorija.
Pabandę negali sustoti
Pasak štabo viršininko V.Žiedelio, pomėgiu sugrąžinti istoriją užsikrečia ištisos šeimos. Žmonų skepsis, kad jų vyrai užsiima niekais, dingsta pabuvus bent viename sambūryje.
Antai per Smetonines, švenčiant prezidento Antano Smetonos gimtadienį, į jo dvarą Užugiryje suvažiuoja "Miško broliai" su žmonomis ir vaikais. Vyrai pasitempę, vilkintys paradines ikikarinės Lietuvos karininkų uniformas. To meto madas bando atkartoti ir moterys. Ir savo atžalas senoviškai rengia.
"Partizanai vilki bet ką, o į Smetonines privalome atvykti kaip į paradą. Tam vyrai rengiasi kruopščiai, šveičia batus, tvarko arba siuvasi uniformas, ieško joms detalių. Kai kurios žmonos, pabuvusios vienose Smetoninėse, iš karto pradeda ruoštis kitoms - ieško pirštinaičių, skrybėlaičių, batelių", - A.Grigucevičius juokauja, kad tuomet adrenalino pakanka ir joms.
Parengta pagal savaitraščio "Respublika" priedą "Gyvenimas"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą