Robertas De Niras: "Kartais pavydžiu numirėliams"

Robertas De Niras: "Kartais pavydžiu numirėliams"

Trileriai, romantinės ir kriminalinės dramos bei komedijos, - sakoma, jog nėra tokio žanro ir tokio vaidmens, kuris jam būtų nemielas ar per sunkus. Režisierius Frensis Kopola (Francis Coppola) pavadino jį talentingiausiu šių laikų aktoriumi. Maža to - tai vienas paklausiausių aktorių pasaulio kinematografijoje. Jis maudosi sėkmės ir šlovės spinduliuose, tačiau, keista, kuo toliau, tuo labiau prie savęs traukia žmones.

Šiandien JAV aktoriui, režisieriui ir prodiuseriui Robertui De Nirui (Robert De Niro) sukanka 70 metų.

Dosjė

De Niras gimė 1943 m. rugpjūčio 17 d. Grinvič Vilidže, Niujorke. Pilnas vardas - Robert Mario De Niro Jr.

Roberto motina - dailininkė ir poetė Virdžinija Holton Admiral (Virginia Holton Admiral), turinti anglų, vokiečių, prancūzų ir olandų kraujo, tėvas - italų ir airių kilmės tapytojas bei skulptorius Robertas De Niras.

Tėvai išsiskyrė, kai Robertui jaunesniajam buvo treji metai. Berniukas liko augti su motina, tačiau dažnai matydavosi ir su tėvu, kuris gyveno netoliese.

Dėl blyškaus veido buvo pravardžiuojamas Pienišku Bobiu (angl. Bobby Milk).

Nuo devintos klasės mokėsi Muzikos ir menų vidurinėje mokykloje, vėliau perėjo į kitą. Būdamas šešiolikos metė mokslus ir ėmė siekti aktoriaus karjeros.

1963 m. suvaidino pirmąjį vaidmenį Brajano De Palmos (Brian De Palma) filme "Vestuvės" ("The Wedding Party". Šis filmas ekranuose pasirodė tik 1969 m.)

1973 m. pasirodė filmuose, kurie atnešė jam sėkmę: Džono Henkoko (John D. Hancock) "Mušk būgną lėtai" ("Bang the Drum Slowly") ir Martino Skorsezės "Skurdžios gatvės" ("Mean Streets"). Taip prasidėjo ilgametis De Niro ir Skorsezės bendradarbiavimas.

1974 m. vaidino jaunąjį Vitą Korleonę Frensio Kopolos (Francis Copolla) filme "Krikštatėvis II" ir už šį vaidmenį gavo "Oskarą".

1976 m. kartu su Žeraru Depardjė (Gerard Depardieu) ir Donaldu Saterlandu (Donald Saterland) nusifilmavo Bernardo Bertolučio (Bernardo Bertolucci) biografinėje dramoje "1900-ieji".

1980 m. už pagrindinį vaidmenį M. Skorsezės filme "Įsiutęs bulius" apdovanotas dar vienu "Oskaru". Šiam vaidmeniui aktorius specialiai priaugo 27 kg ir išmoko boksuotis.

1984 m. vaidino romantinėje dramoje "Įsimylėję" ("Falling in Love") kartu su Merile Stryp (Meryl Streep).

1987 m. - vaidino gangsterį Al Kaponę (Al Capone) filme "Neliečiamieji" (1987 m.).

8-10 dešimtmečiais "Oskarui" buvo nominuotas keturis kartus: už vaidmenis filmuose "Taksi vairuotojas" (1976 m.), "Elnių medžiotojas" (1978 m.), "Prabudimai" (1990 m.) ir "Baimės iškyšulys" (1991 m.).

Šešis kartus nominuotas "Auksiniam gaubliui": už vaidmenis filmuose "Niujorkas, Niujorkas" (1977 m.), "Bėgimas naktį" (1988 m.), "Sutrikęs gangsteris" (1999 m.) ir "Paskutinis jaunikio išbandymas" (2000 m.).

1990 m. už Džimio Konvėjaus vaidmenį Skorsezės filme "Geri vyrukai" nominuotas BAFTA apdovanojimui.

1993 m. režisavo filmą "Bronkso istorijos".

1995 m. kartu su aktoriumi Alu Pačinu (Al Pacino) filmavosi režisieriaus Maiklo Mano (Michael Mann) filme "Karštis", vėliau kartu vėl dirbo kriminaliniame trileryje "Teisė žudyti" (2008 m.) bei kituose projektuose.

2003 m. diagnozuotas ir išoperuotas prostatos vėžys.

2006 m. režisavo filmą "Patikimas piemuo". Jame vaidino Metas Deimonas (Matt Damon) ir Andželina Džoli (Angelina Jolie).

2011 m. vaidino kartu su Monika Beluči (Monica Bellucci) romantinėje komedijoje "Meilės vadovas".

2011 m. De Nirui įteiktas antrasis "Auksinio gaublio" apdovanojimas už viso gyvenimo indėlį į kinematografiją.

2013 m. vasarį per iškilmingą ceremoniją aktorius paliko savo rankų ir kojų įspaudus Holivudo šlovės alėjoje. "Džo Pešis visada sakė, kad aš galiausiai atsidursiu kojomis cemente, - kalbėjo jis iškilminga proga. - Bet nemanau, kad jis turėjo galvoje būtent tai."

Aktorius kartu su garsiu japonų kulinaru Nobu Matsuchisa valdo restoranų tinklą "Nobu". Garsiausias šio tinklo restoranas veikia Londone - "Nobu London". San Franciske De Nirui, Frensiui Kopolai ir aktoriui Robinui Viljamsui (Robin Williams) priklauso prabangus restoranas "Rubicon".

Šeši vaikai - trys motinos

Su pirmąja žmona aktore ir dainininke afroamerikiete Diana Abot (Diahnne Abbott) De Niras turi dabar jau 35 sūnų Rafaelį (Raphael), taip pat yra įsivaikinęs jos dukrą Dreną, kuriai dabar 46-eri.

Robertas su Diana išsiskyrė 1988 m.


De Niras taip pat turi dvynius sūnus Džiulijaną Henrį (Julian Henry) ir Aroną Kendriką (Aaron Kendrick) iš ilgametės draugystės su buvusiu modeliu, taip pat afroamerikiete Touki Smit (Toukie Smith). Dvynius 1995 m. jiems pagimdė surogatinė motina.

1997 m. aktorius vedė buvusią stiuardesę Greisę Haitauver (Grace Hightower), su kuria draugavo 10 metų. Po metų gimė jų sūnus Eliotas (Elliot), dar po metų pora išsiskyrė. Skyrybos nebuvo įteisintos oficialiai. Dar po penkerių metų Robertas su Greise atnaujino santuokos įžadus. 2011 m. surogatinė motina jiems pagimdė dukrą Helen Greisę (Helen Grace), taigi aktorius dar kartą tapo tėvu būdamas 68 metų, o jo dukrelė "pagrandukas" turi jau 46 metų sesutę...

Citatos

... Klausimų ir atsakymų aš nebijau. Man baisu įstrigti naminėse šlepetėse ir neišvysti saulėtekio.

Jeigu aš mėgstu pasikaitinti saulėje ir pusdienį galiu sėdėti terasoje žiūrėdamas į gražų vaizdą, tai dar nereiškia, jog nutariau išeiti į pensiją. Bandymai mėgautis mažais dalykais neturi nieko bendro su senatve.

Mano prasta atmintis. Bet aš nemėgstu, kai man tai primena.

Kažkada, kai lankiau teatro studiją, direktorius manęs paklausė: "Na, ir kodėl gi tu nutarei tapti aktoriumi?" Aš tikrai nežinojau, ką atsakyti, ir todėl neatsakiau nieko. Ir tuomet jis pasakė: "Kad išreikštum save, avigalvi!" Aš pritariamai ėmiau linksėti: "Taip, taip, žinoma, būtent todėl."

Tomis dienomis, kai nėra filmavimų, galiu vos atsibudęs pradėti dejuoti. Apie tai, kad man nuobodu, kad gyvenime nėra teisybės, kad namuose visi per garsiai vaikšto, geria mano energiją ir nesidomi, kuo aš gyvenu.

Geriausiai mane pažįsta mano dabartinė žmona ir Meril Stryp (Meryl Streep). Ši su manimi ištvėrė lygiai tą patį, ką ir sutuoktinė. Pažįsta kiaurai. Keisčiausia, kad nei žmona, nei Stryp nė karto man nepasakė, kad aš kretinas ar nestabilus idiotas. Bet kuo ilgiau jos tyli ir kenčia, tuo labiau man atrodo, kad tai norma.

Pats nemaloniausias dalykas aktoriaus profesijoje - tas, kad žmonės tavo akivaizdoje tampa pernelyg mandagūs. Pavyzdžiui, kalbiesi su kuo nors, ir visi aplinkui linkčioja galvas - net jeigu paistai visiškas nesąmones. O juk žmogui taip reikia, kad kas nors pasakytų tai, ko jis nenori girdėti.

Man patinka vaikščioti į teatrą. Ten manęs niekas netrukdo. Net ne visada atpažįsta.

Mano filmai - kaip mano vaikai. Skirtumas tik toks, kad mano vaikai kainuoja brangiau ir jų negalima konvertuoti į 3D formatą.

Daug duočiau už tai, kad galėčiau iš karto atskirti gerus patarimus nuo blogų.

Kai buvau paauglys, jaučiausi nejaukiai dėl to, kad mano tėvas - iš bohemos, kad gyvena mansardoje ir dirba tik kartkartėmis. Mano draugų tėvai į jį visai nebuvo panašūs.

Man patinka, kai patarimą duoda vaikai. Ne, aš ne visada su jais sutinku. Man tiesiog patinka ši situacija.

Reikia liautis bijojus. Tik nereikia painioti drąsos su kvailystėmis.

Kol nepabandysi, nesuprasi. Štai ką aš kartoju savo vaikams.

Kai tik susilauki palikuonių, susilauki ir problemų.

Aš turiu itališko kraujo, bet nesu visiškas italas. Dar šiek tiek olandas, šiek tiek prancūzas ir truputį vokietis. Bet mano vardas itališkas, todėl esu pratęs sieti save būtent su savo itališkąja dalimi.

Kai miršta mama arba tėvas, tai pasaulio pabaiga. Aš visą gyvenimą svajojau parašyti savo šeimos istoriją pagal mamos pasakojimus. Norėjau padaryti taip, kad specialistai pasikalbėtų su ja, bet ši idėja ją nervino. Žinau: galiausiai mama būtų pasiryžusi. Ir tėvas nebūtų prieštaravęs. Bet aš nenorėjau jų spausti, ir šeimos kronika taip ir liko neparašyta. Man labai gaila. Aš nesugebėjau sužinoti visko, kas buvo įmanoma, apie savo šeimos istoriją. O reikėjo tą padaryti dėl savo vaikų.

Jeigu Dievas yra, norėčiau jo daug ko paklausinėti.

Labiausiai savo darbe vertinu galimybę gyventi kitų gyvenimus nieko už tai nemokėdamas.

Aktoriams, kurie eina į perklausas, visada sakau: "Ne taip jau svarbu, gausite jūs tą vaidmenį ar ne; svarbiausia, kad jus pastebėtų."

Kai kurie žmonės tikina, neva drama - tai lengva, o komedija - sunku. Kvailystė! Pastaraisiais metais vaidinau keletame komedijų, ir tvirtinu, jog taip nėra. Tu filmuojiesi dramoje ir visą dieną bandai užmušti ką nors plaktuku ar panašiai. O komedijoje tau tereikia ateiti į aikštelę, parėkauti valandą ant Bilio Kristalo (Billy Crystal), ir esi laisvas.

Jeigu Martis (Martin Scorsese. - Red. past.) manęs ko nors paprašys, aš rimtai apie tai pagalvosiu - net jeigu man tai pasirodys neįdomu.

Visada jaučiausi skolingas Kopolai (Francis Ford Coppola. - Red. past.)


Man regis, režisieriaus darbas - kaip ir prezidento. Labai jau panašūs tikslai.

Kai filmavausi juostoje "Elnių medžiotojas" (1978 m. Tailande nufilmuota karinė drama, kurią režisavo ir scenarijų sukūrė Maiklas Čimino (Michael Cimino). - Red. past.), supratau, kad Tailandas - nuostabi vieta, ir aš turiu kuo skubiau ten sugrįžti. Bet padariau tai praėjus tik aštuoniolikai metų.

Kartais pavydžiu numirėliams: jie turi tiek daug laisvo laiko.

Aš vis tiek niekada nesuspėsiu perskaityti visų knygų, kurias norėčiau. Tai geriau ir neklausinėkite.

Aš linkęs neturėti nereikalingų daiktų. Kuo daugiau jų turi, tuo daugiau energijos jiems atiduodi.

Žmonės skirtingi: kol vieni mąsto, kaip sukurti ką nors išties ypatingo, kiti galvoja, kaip iš to išspausti maksimalią naudą.

Dideli pinigai ne itin gerai sutaria su gera kokybe. Bent jau kine.

Jeigu kėdė gera, netruksi patogiai įsitaisyti.

Geras viešbutis - tai tas viešbutis, kuriame apsistočiau. Tik tiek.

Niekada nemėgau Los Andželo. Tai vienintelis miestas, į kurį sutinku vykti su sąlyga, jog man sumokės.

Italija seniai pasikeitė. Bet Roma - tai Roma.

Depresiją reikia pasitikti su šypsena. Ji pagalvos, kad esi idiotas, ir pabėgs.

Šiandien juokiuosi dažniau nei jaunystėje. Turbūt ėmiau ne taip griežtai teisti žmones.

Kartu su senatve ateina atsargumas - štai ką aš pastebėjau.

Sulieknėti kur kas lengviau nei pajaunėti, bet ir tai visai įmanoma.

Pavyzdžiu Dastinui Hofmanui (Dustin Hoffman). Jis gali būti ir juokingas, ir protingas vienu metu. Man taip nepavyksta.

Kiti sako, kad smagu į Niujorką atvažiuoti laikinai ir ilgai neužsibūti. Aš tai sakau apie visas likusias pasaulio vietas.

Ar galėjau įsivaizduoti, kad prabėgus daugeliui metų, žmonės, pažinę mane gatvėje, lįs lauk iš savo mašinų ir rėks: "Čia tu man sakai?" Pirmojo "Taksisto" scenarijaus aš neatsimenu, bet, atrodo, šios replikos jame nebuvo. Tai improvizacija. Nežinia, kodėl ši frazė taip užkabino žmones. Ką gi, pasitaiko.

Šiuo metu nebūna taip, kad po atrankos paskambintų ir pasakytų: "Jūs mums netinkate." Todėl aš naudojuosi kitais būdais pasijusti atstumtam. Šį jausmą sugeba sukelti mano vaikai. Jie bet kokią aroganciją sutriuškina akimirksniu.

Kai darai kad ir pačius paprasčiausius dalykus su savo vaikais, tavo siela pagyja.

Taip, tai tiesa: filmuojant "Kruvinąją mamą" aš tikrai pietų pertrauką praleidau kape. Kai esi jaunas, galvoji, kad tokie dalykai tau padės įsijausti į vaidmenį. Bėgant laikui įgyji pasitikėjimo savimi ir jau nežiūri į darbą taip atsidavusiai. Rezultatai tie patys. Arba netgi geresni, jeigu tau pavyksta negalvoti apie tai, ką darai - tada nebūni toks įsitempęs. Neįsitempti - tai svarbiausia. Kai esi ramus ir pasitikintis savimi, viskas einasi kaip per sviestą.

Koks skirtumas tarp meilės ir sekso? Hm. Geras klausimas. O jūs klausėte to Al Pačino? Ką jis sakė?

Kiekvienas turi savo realybę.

Neseniai perskaičiau, kad, pagal naujausius tyrimus, moterys, nusirengdamos vyrų akivaizdoje, jaučiasi komfortiškiau, nei vyrai, kai nusirengia prieš moteris. Mano požiūriu, viskas paprasta: moteris visada žiūri į vyrą vertindama, o vyras žiūri į moterį su dėkingumu.

Gyvenimas retai kada keičia tave iš esmės, bet jis nuolat keičia tave iš dalies.

Talentas - tai pirmiausiai teisingas pasirinkimas.

Kas nerizikuoja, tas neatranda savo pašaukimo.

Iki šiol neradau laiko peržiūrėti visų savo filmų. Nelabai mėgstu tai daryti. Jie mane migdo.

Man regis, žmogus ne tik pakeitė planetos klimatą, bet ir kažką padarė laikui. Jūs nepastebėjote? Dabar dešimt metų prabėga taip, kaip anksčiau treji.

Aš taip ir nepažiūrėjau "Avataro".

Naujausi filmai

2012 m. "Būti Flynu"; "Raudonos šviesos"; "Laisvai samdomi"; "Optimisto istorija"; "Mano vaikinas - psichas".

2013 m. "Didžiosios vestuvės", "Žudymo sezonas", "Šeima", "Last Vegas", "Paskutinis bernvakaris Vegase", "Amerikietiška tuštybė", "Revanšas", "Motelis".

2014 m. "Akmeninės rankos"; "Airis".

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder