Romas Bubnelis: "Žmogus gali būti ir blogas. Svarbu, kad tikras"

Savaitgalį dienraščio "Vakaro žinios" direktorius ROMAS BUBNELIS (57) tapo šlagerių karaliumi. Šlagerių festivalyje dainuojantis verslininkas dalyvavo pirmą kartą. Muzikinio išsilavinimo neturintis, bet muzikiniuose projektuose itin sėkmingai pasirodantis R.Bubnelis įsitikinęs, kad svarbiausia ant scenos - perteikti emociją. Žodžio "pensija" nebijantis vyras žino, ką per ją veiks: suburs bliuzo kolektyvą ir dainuos sau kokiame restorane. Tiesa, prieš tai dar mielai dalyvautų "Slavianskij bazar" festivalyje.

- Ką dainavote? Koks šlageris padėjo pelnyti karaliaus titulą?

- Pasirinkau dainą, kurią žinau iki kaulų smegenų. Tai Laimono Žiulpos sukurta daina "Mylėk mane, meile", kurią su Aiste Pilvelyte dainavome per "Žvaigždžių duetus". Pamenu, tada projekte, atlikę šią dainą, su Aiste smarkiai kilome aukštyn.

- Kame tas šlagerio žavesys?

- Paprasta, bet labai gerai įsimenama melodija. Ir dar turi būti keletas labai stiprių žodžių junginių, kurie įstringa į galvą ir sukasi joje dieną naktį. O mano atliktoje dainoje ir melodija ideali, ir iškilmingumo tam tikro yra... Vos ne meilės himnas.

- Šlageriai siejasi su sentimentais. Ar esate sentimentalus?

- Labai. Gal šią dainą ir pasirinkau dėl to, kad ji kelia virpulį, - labai daug emocijos šitoje dainoje.

- Ar tikėjotės laimėti konkursą?

- Ne. Nes yra daug geriau dainuojančio jaunimo, o aš net ne dainininkas profesionalas. Žinojau, kad turiu vienintelį kozirį - tai, kad gebu perteikti emociją. O kai tai padarai, kai tiki tuo, ką dainuoji, ir žiūrovas tavo perduodamą emociją pagauna, daugiau nieko ir nereikia.

- Kam dainavote šią dainą?

- Moterims. Jei šalia yra žmona, žmonai dainuoju, jei jos nėra - kuriai kitai. Kai dainuoju, iš publikos paprastai išsirenku vieną žmogų ir dainuoju būtent jam. Tas žmogus to nežino, bet turbūt jaučia.

- Ar gavote šlagerių karaliaus karūną?

- Ne. Bet medalį užkabino. Matyt, mano galva per didelė, kad karūnos negavau. (Juokiasi.)

- Kokiose srityse jaučiatės kaip karalius?

- Niekur.

- Gal namie?..

- Jei namie viskas gerai, paprastai karalius būna vienas. (Juokiasi.) Dviejų karalių nebūna. Tai va namie aš ne karalius, nes yra karalienė. Gerai darau totorišką bifšteksą. Tai čia aš gal ir karalius.

- Kokiame dar konkurse norite dalyvauti? Kokių ambicijų turite?

- Jei pakviestų, mielai nuvažiuočiau į "Slavianskij bazar". Nes ten ir mano amžiaus atlikėjai tinka. (Juokiasi.) Nors šiaip vaikai jau sako, kad laikas lipti nuo scenos. Ir kartais tikrai pagalvoju, kad gal jau laikas užleisti vietą jaunimui... Daug kas išbandyta, padaryta, o dabar... reikia tiesiog gyventi.

- Kaip tiesiog?

- Ramybės dvasinės norisi. Nebesinori po tuos festivalius lakstyti...

- O gal festivalių nebesinori, nes palapinėje miegoti reikia?

- Kur miegoti, man tas pats. Kitados net troleibuse stovėdamas esu miegojęs.

- Kur tos dvasinės ramybės ieškote?

- Manau, kiekvienam žmogui ateina toks laikas, kai reikia susigaudyti savyje. Bandžiau meditacijas, bet man nelabai tiko. Geriausia man - rusų vienuolynas prie Aušros vartų Vilniuje, nors, keista, pats esu lietuvis katalikas. Nueinu į to vienuolyno cerkvę, uždegu žvakutę ir man labai pagerėja. Kažkas toje vietoje yra - kažkokia mistika. Ir, svarbiausia, padeda! Kažko tikiesi, paprašai ir tau tikrai padeda.

- Gyvenate už miesto. Kaip sekasi ūkio darbus dirbti?

- Darbo, gyvenant užmiestyje, ligi kaklo, ir kartais aš pagalvoju, kad bute gal būtų paprasčiau. Arba reikia turėti tiek pinigų, kad kas nors tuos namus prižiūrėtų už mane.

- Ar rūpintis sodyba jums - ne malonumas?

- Jokio malonumo. Priešingai. Nekenčiu to! Man nepatinka buičiai vergauti, pavyzdžiui, su ta žole: pjauni, pjauni ir galo nėra.

- Ko dar nekenčiate?

- Šokolado.

- Ką veikiate laisvalaikiu?

- Kad ir ką veikčiau, man labai svarbu, kad šalia būtų draugų, artimųjų. Man tai labai svarbu. Aš vienas negaliu būti. Vienam būti man yra kančia.

Su šeima turime kemperį ir kiekvieną vasarą dviem, trims savaitėms kur nors važiuojame. Buvome Prancūzijoje, Italijoje, Kroatijoje, Austrijoje... Tai ir poilsis, ir šiek tiek nuovargis, nes automobilis senas. Vairo stiprintuvo nėra... O komfortas, patogumas gyvenime man labai patinka.

- Kam esate jautrus?

- Kitų žmonių bėdos mane labai jaudina. O jei dar vaikams kas nutinka... Kitų žmonių problemos mane labai stipriai veikia ir aš paskutines kelnes galiu atiduoti, kad jiems padėčiau. Kita vertus, žmonės labiausiai jaudina ir gerąja prasme. Nes nieko, kas būtų geriau už bendravimą, žmonija nėra sugalvojusi.

- O kam esate abejingas?

- Drabužiams, įvaizdžiui... Man tai nėra labai svarbu.

- Kodėl jūs, jei muzika traukė, į verslus nuėjote? Ar kokia dama ne serenados prieš miegą, o aukso kurpaičių prašė? Ar dideli iššūkiai viliojo? Ar noras užsidirbti?

- Pradėjęs verslus įsivaizdavau, kad vieną dieną, jau labai greitai, aš vis viena dainuosiu. O iš pradžių, kad galėčiau dainuoti, reikia užsidirbti pinigų. Tai atsitiko taip, kad vis reikėjo užsidirbti pinigų, o atsidėti muzikai taip ir nepavyko. Taip ta svajonė tolo, tolo ir nutolo. Nes verslas nepaleidžia. Bet dabar už mane sūnus kuria, dainuoja. Gal jam pasiseks labiau?

- Kokios muzikos klausotės?

- Aš viską mėgstu, pradedant sena gera estrada. Svarbu, kaip atliekama, o ne kas. Svarbu muzikos kokybė, todėl aš ir "popso" galiu klausytis. Ypač man patinka bliuzas, soulas, gospelas...

- Kokių žmogiškų savybių nemėgstate?

- Melo, apsimetinėjimo. Man žmogus gali būti kad ir blogas, bet svarbu, kad tikras. Nenuoširdumo nepakenčiu. Nes pats esu labai nuoširdus ir atviras.

- Kokių praeity buvusių dalykų, kurių dabar nebėra, nes laikai kiti, ilgitės ir ar jums gaila, kad jūsų vaikai to nebepatirs?

- Nebėra tradicijos bendrauti tarp kaimynų. Sovietmečiu visi turėdavome butą, automobilį ir sodą. Ir tada savaitgalį sode žmonės dirbdavo ir bendraudavo. Pastebiu, kad dabar to, pavyzdžiui, nuosavų namų kvartaluose, žmonėms nebereikia. Kas sau sulindę ir gyvena savo gyvenimus. Man gaila, kad vaikai sėdi prie kompiuterio, į gatvę ar pas draugus eina mažai.

- Ko norite išmokti?

- Kalbų. Noriu geriau kalbėti angliškai ir išmokti itališkai. Ir noriu dainuoti bliuzą. Labai būtų gerai, jei atsirastų bendraminčių, bendraamžių, dainuojančių bliuzą. Ši muzika man labai patinka! Tada galėčiau važiuoti į festivalį "Bliuzo naktys". (Juokiasi.) Ir apskritai, kai kada nors ateis pensija, norėčiau vakarais su sava kompanija dainuoti kokiame restoranėlyje. Emocijos, patiriamos koncertuojant ilsėtis, atsipalaiduoti atėjusiems žmonėms, mane užveda. Grįžti namo toks... pilnas.

- Ar esate pastabus sutuoktinis? Po kiek dienų pamatote, kad žmona kirpykloje buvo?

- Tą pačią dieną. Jaučiu, matau ir kontroliuoju, - juokauju. Šiaip man patinka moterims asistuoti, nors moterys šiais laikais kitokios. Yra tokių, kurios net pyksta, kad dėmesio daug rodai... Emancipuotų moterų dabar daugiau nei anksčiau.

- O kokios moterys jums patinka? Galima kalbėti apie kokį nors tipažą ar čia daugiau vidinės savybės?

- Vidinės. Turiu gražią žmoną.

- Čia jau tos vidinės savybės?..

- Iš pradžių - taip. Iš pradžių ieškai tokio grožio, kad akys džiaugtųsi. O paskui jau žiūri viso kito.

- Kokių silpnybių turite?

- Daug visokių, bet neišsiduosiu. Nereikia ieškoti savo silpnybių. Esu labai atviras ir gal tai yra mano silpnybė. Bet gudrauti aš nematau prasmės, kokiai intrigai kurti man laiko gaila, nes jei pradedi gudrauti, jau turi galvoti ir situaciją kontroliuoti, o tai jau vargas.

- Kas gyvenime brangiausia?

- Mano keturi vaikai. Tai brangiausia, ką turiu.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Laisvalaikis"