Pagaliau operos solistė Sandra Janušaitė pelnė vertą jos balso ir artistiškumo apdovanojimą - „Auksinį scenos kryžių“ - už originalia režisieriaus išmone „nutapytą“ Tatjanos vaidmenį P.Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“. Teatro dieną sulaukusi pripažinimo Sandra pasijuto esanti tikra Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primadona. Ar glosto solistės širdį šis įvertinimas? Dėl ko ji pasirinko operą, nelengvą, ne vien gėlių puokštėmis po premjerų, bet ir prakaitu paženklintą artistės kelią?
- Ar opera jums viršesnė už populiariąją ir liaudies muziką?
- Jokiu būdu ne. Ir tarp popso atlikėjų bei kūrėjų, ir tarp folkloro garbintojų yra aukščiausios klasės meistrų, kurių dainos ir muzika nesensta. Man gražu, kai ir operos solistai dainuoja populiariąsias dainas, ir karūna jiems nuo galvos nenukrinta. Tad svarbu yra ne kas kita, o nuoširdumas ir talentas.
- Ne paslaptis, kad ten, kur vyksta kūryba, yra ir konkurencijos, pavydo. Beje, ir Operos teatrą kažkas yra pavadinęs širšynu, kuriame daug intrigų, ir pagrįstų, ir tuščių apkalbų, pavydo. Kaip jūs reaguojate į tuos negatyvius dalykus, ar nekenkia jie jūsų nuotaikai, sėkmingai karjerai?
- Meluočiau, kad teatre nėra intrigų, kad ten atmosfera tarsi rojuje. (Juokiasi.) Yra buvę visko, bet stengiuosi į tai nekreipti dėmesio, nesikišti į intrigas. Aš kaip tas arkliukas, kuriam reikia arti vagą. Einu pirmyn nesidairydama, nesiblaškydama. Man svarbu ne apkalbos, o tai, ką man tenka vaidinti ir dainuoti scenoje. Tikras kūrybinis gyvenimas - būtent ten. Reaguoju tik į tas pastabas, jeigu suvokiu, kad jas žmogus išsako nuoširdžiai, geranoriškai. Ypač atsižvelgiu į tai, ką man pataria mano buvusi dėstytoja ir nuostabi bei tikra operos primadona Irena Milkevičiūtė.
- Neįsižeiskite už klausimą: ar jūsų teatre nepasitaiko tokių kalbų, kad solistė ar baleto artistė vieną ar kitą pagrindinį vaidmenį gavo „per lovą“?
- Man tikrai niekas to nėra sakęs. Gal kas už akių ir pašneka, bet aš niekada to nedariau ir nedarysiu, nes pasikliauju tik savo balsu, žemaitišku užsispyrimu siekiant tikslo. Esu kaimo vaikas, nuo Kurmaičių, netoli Palangos. Žodžiu, mergaitė nuo jūros. Tai ir mano charakteris atviras, nors kartais būna ir audringas. Labiausiai džiaugiuosi, kad teatre buvo ir yra geranoriškų žmonių, kurie man pačiais sunkiausiais gyvenimo momentais padėjo, kuriais gali pasikliauti ir dabar. Neslepiu, kad prieš keliolika metų buvo kilęs noras mesti teatrą, dainavimą ir išeiti kur nors dirbti bet kokio kito darbo, gal draudimo agente ar panašiai. Juk pripažinimas ateina tikrai ne iš karto. Mes, artistai, - tarsi augalas, kuris turi prasimušti pro asfaltą, o dar geriau, kai jis atsiduria žemėje, kuri yra patręšiama, palaistoma, ir tuomet jis gali toliau augti ir skleistis.
- Pastaruoju metu jums tenka lakstyti iš vienos gatvės pusės į kitą - iš Operos teatro į Kongresų rūmus, nes dainuojate ten vykstančiuose koncertuose ir dirbate „bohemiečių“ spektakliuose. Ar nepervargstate, dalydama savo talentą?
- Mes augame ir tobulėjame tik dirbdami. Todėl man labai įdomu dirbti su įvairiais režisieriais. Pastaruoju metu šia prasme man tikrai sekasi. Daug ko esu išmokusi iš režisierės Dalios Ibelhauptaitės. Jai esu dėkinga, kad man patikėjo pagrindinį vaidmenį neseniai pastatytoje operoje „Manon Lesko“, kad man teko dainuoti Mimi „Bohemoje“. Na, o LNOBT paskiausius ryškius vaidmenis man padėjo sukurti kviestiniai režisieriai - jaunas ir pasižymintis originaliu mąstymu režisierius iš Rusijos Vasilijus Barchatovas pastatė „Eugenijų Oneginą“. Dėkui jam už man patikėtą Tatjaną, kuri man ir pelnė „Auksinį scenos kryžių“, o štai visai neseniai su didžiausiu ūpu dirbau su garsiuoju latviu Andreju Žagaru, padovanojusiu mūsų scenai Richardo Vagnerio šedevrą - „Lohengriną“. Jis - Latvijos nacionalinės operos direktorius, buvęs aktorius ir talentingas režisierius, pamilęs Vilnių ir nuolat kviečiantis į Rygą dainuoti lietuvių solistus.
- Pakalbėkime apie jūsų apdovanojimu įvertintą Tatjaną, kurią sukūrėte gerai žinomoje P.Čaikovskio operoje. Ji jau ne kartą buvo pastatyta šiame teatre. Režisieriaus V.Barchatovo operos herojų traktuotė labai savita. Ar ji jums buvo priimtina?
- Dirbdama su įvairiais operų statytojais, žinoma, paklūstu jų valiai, tačiau ir pati iškeliu savą vaidmens suvokimą, kurį tenka derinti su visa kūrybine komanda. O štai kompozitoriaus muzika svarbiausia, nes ji nepriklauso nuo niekieno vizijos. Jos pažeisti ar kaip kitaip keisti nevalia. Būtent muzikinis tekstas ir yra svarbiausias, o režisierius kartais sujaukia tą muzikos sukurtą viziją. Tačiau jeigu tai daroma motyvuotai, valio! Taip atsitiko ir su „Oneginu“, nes V.Barchatovo dramaturginės vizijos atskleisti žmogiškuosius jausmus, pernelyg nesmerkti herojų už jų poelgius, parodyti asmenybės pažeidžiamumą ir išdavystės, kurios, deja, neatitaisysi, tragediją man buvo artimos. Visada prisimenu savo dėstytojos Vlados Mikštaitės žodžius: „Kai esi scenoje, tu jau ne Sandra Janušaitė. Visada turi patirti savo herojės jausmus. Jeigu myli, tai turi atiduoti širdį!“ Nežinau, ar žiūrovai pastebi (tikiuosi, kad taip), visada stengiuosi maksimaliai įsigyventi į vaidmenį. Man padeda tai, kad labai domiuosi psichologija ir psichoterapija, todėl scenos herojų poelgius ir jų motyvus stengiuosi išsinagrinėti iki pat šaknų.
- Ar turite patarėjų šiais svarbiais momentais?
- Taip, mano vyras, nors ir ne meno srities žmogus, teatru ir literatūra labai domisi ir yra pats objektyviausias mano kritikas bei patarėjas. Beje, kai ruošiausi tekėti už jo, griežtai įspėjau: „Mano gyvenimo tikslas - scena. Turi su tuo susitaikyti ir kad nebūtų jokių priekaištų dėl scenos partnerių ar operinių bučinių“.
- Prakalbote apie gėles. Prieš pat Velykas pagaliau pakvipo tikru pavasariu, gal jau kur rasis ir snieguolių. Tas kelias dienas tikriausiai praleisite su šeima. O kas dažys margučius?
- Mano šeimos vyrai. (Juokiasi.) O man teks pagaminti ką nors gardaus. Tik aš tiems pilvo reikalams paprastai neteikiu daug reikšmės, nes, esu įsitikinusi, žmogui turi būti labiau svarbūs dvasiniai dalykai. Vis dėlto Velykų esmė turi būti ne margučiai, o tikėjimas, kad tą dieną prisikėlė Kristus, kuris kentėjo dėl žmonių. Tad svarbiausia yra pagalvoti apie tuos, kurie šalia mūsų, kuriems reikia pagalbos ar paprasčiausiai gero žodžio. O kritika ar kokios negatyvios pastabos turėtų būti tokios, kad žmogui nepalaužtų sparnų, kad jis galėtų siekti įgyvendinti savo svajonę. Aš tuo ir gyvenu.
- Teko pastebėti, kad mūsų lietuviška publika artistų gėlėmis pernelyg nelepina. Ar patyrėte nusivylimo jausmą, kai po spektaklio negavote jokios gėlelės?
- Na, kartais tenka, bet džiaugiuosi, kad turiu tokių gerbėjų, kurie į spektaklį be puokštės neateina. Man geriausias įvertinimas būna tuomet, kai žmonės kartais ateina į užkulisius su ašaromis akyse ir nuoširdžiai pasako: „Ačiū jums už spektaklį“. Juk mūsų tikslas ir yra per meną skleisti gyvenimo tiesas, paakinti žmogų mąstyti, perkainoti kai kurias jų užmirštas vertybes. Esame tarsi tarpininkai tarp Dievo ir žemės. Jeigu tenka vaidinti kokį gašlų vaidmenį - turėtų šlykštėtis, jeigu tyrą, bet nelaimingą moterį - nubraukti ašarą. Mano vokalo mokytoja V.Mikštaitė yra mokiusi, kad mes, solistai, ateiname į sceną ne „leisti decibelų“, bet dainuoti iš širdies, kad žmonės tai pajustų ir juos jaudintų ar piktintų personažo poelgiai. Norėčiau, kad menininkai ir menas neišpuiktų, nes tai yra šventovė, kur ne vieta pigumui, kičui.
Trumpai apie solistę
Gimė 1973 metais Kretingos rajone.
Mokėsi: Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje profesorių Vlados Mikštaitės, Irenos Milkevičiūtės ir pedagogės Jolantos Čiurilaitės klasėse. Stažavosi Zalcburgo „Mozarteum“ akademijoje, S.Moniuškos meistriškumo kursuose.
Nuo 2001 metų yra Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė.
Svarbiausi vaidmenys: Solveiga - „Peras Giuntas“, Rachelė - „Žydė“, Adina - „Meilės eliksyras“, Mimi - „Bohema“, Tatjana - „Eugenijus Oneginas“, Madam Baterflai - „Madam Baterflai“, Liza - „Pikų dama“, Odabela - „Atila“, Aida - „Aida“, Aldona - „Lietuviai“, Zyglinda - „Valkirija“ ir kt. Naujausias - Elzos vaidmuo R.Vagnerio operos „Lohengrinas“ premjeroje.
Dainavo Latvijos nacionalinės operos, Kazanės, Olandijos, Ciuricho, Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Italijos ir kitų šalių scenose.
Apdovanojimai: „Metų operos viltis“ (2004), „Operos švyturių“ apdovanojimai 2007 ir 2012 metais...
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą