Kuršiai: Baltijos piratai, kurių bijojo daug labiau negu vikingų

VE.LT, Parengė Andrius SIKORSKIS

2026-01-26 15:46

Kuršiai – paslaptinga Baltijos tauta, apie kurią šiandien žinome nepelnytai mažai. O juk X a. viduryje Danijos bažnyčiose kunigai kartodavo specialią maldą: „Visagali Dieve, apsaugok mus nuo kuršių“. Ne nuo vikingų, o būtent nuo šių nuožmių jūrų klajūnų, kurie terorizavo Skandinaviją ir sukūrė savo piratų imperiją rytinėje Baltijos pakrantėje.

Jie buvo tokie pavojingi, kad danų kronikininkas Saksas Gramatikas apie juos rašė su tokiu pačiu siaubu, su kokiu likusi Europa aprašinėjo pačius vikingus.

Kilmė ir aukso amžius: Gintaro valdovai

Kuršiai priklausė vakarų baltų genčių grupei, kaip ir prūsai bei jotvingiai. Jų valdos driekėsi palei Baltijos jūros pakrantę – maždaug nuo dabartinės Liepojos šiaurėje iki Klaipėdos pietuose.

Tai buvo konfederacija, sudaryta iš kelių žemių: centrinės Kuršos (centras – Kuldiga), Pilsoto, Miguvos (Palangos apylinkės) ir Ceklio (prie Apuolės). Nors vieningos valstybės jie nesukūrė, IX a. misionierius Rimbertas mini, kad kuršiai turėjo tvirtą penkių sričių sąjungą.

Kelis šimtmečius iki kryžiuočių pasirodymo kuršiai išgyveno aukso amžių. Jie kontroliavo gintaro prekybą – pagrindinį Baltijos auksą, kuris pasiekdavo net arabų kraštus. Archeologiniai radiniai (arabų dirhamai, prabangios fibulos, kalvių darbo kardai) rodo, kad kuršiai buvo ne tik turtingi prekybininkai, bet ir meistriški amatininkai.

Baltijos vikingai: Plėšimų era

YouTube ekrano nuotr.

X a. kuršiai iš prekybininkų galutinai tapo jūrų kariais. Tam įtakos turėjo nuolatiniai susidūrimai su skandinavais.

Jei švedai ar danai puldavo kuršių kaimus, šie atsakydavo tuo pačiu, tik dar žiauriau. Kuršiai statė greitus, manevringus laivus, kurie priminė vikingų drakarus, tačiau turėjo žemesnius bortus, pritaikytus seklumoms ir staigiam išsilaipinimui.

Istorija mena garsų 853 m. įvykį: danai išsiuntė didžiulį laivyną į Kuršiją, norėdami įtvirtinti savo kontrolę, tačiau kuršiai juos tiesiog sutriuškino. Pusė danų kariuomenės žuvo, o laivynas buvo sudegintas.

Netrukus pasirodė Švedijos karalius Olafas, kuris po aštuonių dienų apgulties privertė kuršius pasiduoti prie Apuolės, tačiau tai buvo tik laikina sėkmė.

Nuo tada kuršiai perėjo į puolimą. Jie plėšė Danijos salas, vogė bažnyčių varpus ir terorizavo Gotlandą.

Archeologai šioje saloje rado kuršiškų papuošalų net kapuose, o tai rodo, kad kuršiai ten ne tik prekiavo, bet ir kariavo, o kai kurie – net apsigyveno. 1170 m. kartu su estais jie surengė milžinišką puolimą prieš Elando salą, kur dvi dienas sėkmingai kovėsi su švedų pajėgomis.

Viena drąsiausių hipotezių sieja kuršius su 1187 m. rugpjūčio 12 d. įvykdytu Švedijos sostinės Sigtunos apiplėšimu. Nors dauguma istorikų kaltina novgorodiečius ar karelius, kuršių dalyvavimas šiame reide būtų buvęs logiškas jų jūrinių žygių kulminacijos taškas.

Kryžiaus kariai ir žlugimas

XII a. pabaiga atnešė naują grėsmę – vokiečių misionierius ir riterių ordinus. 1201 m. buvo įkurta Ryga, tapusi krikščionybės sklaidos (ir užkariavimų) centru. Kuršiai ilgai priešinosi, tačiau jų silpnybė buvo vienybės trūkumas – kiekviena žemė kovojo atskirai.

1210 m. kuršiai dar laimėjo jūrų mūšį prie Gotlando prieš kryžiuočius, tačiau bandymas užimti Rygą tais pačiais metais nepavyko.

Prasidėjo alinantis partizaninis karas. Po 1229 m. bado šiauriniai kuršiai buvo priversti priimti krikštą mainais į duoną. Galutinai jų pasipriešinimas buvo palaužtas po 1260 m. Durbės mūšio, kai, nepaisant sukilimo, lietuvių parama nutrūko. 1267 m. Kuršija galutinai tapo Livonijos ordino dalimi.

Kuršių palikimas: Išnykę, bet nepamiršti

YouTube ekrano nuotr.

YouTube ekrano nuotr.

Nors kaip tauta kuršiai asimiliavosi (šiauriniai tapo latvių, pietiniai – lietuvių dalimi), jų pėdsakas išliko:

Geografija: Kuržemė (Kurzeme), Kuršių marios, Kuršių nerija.

Klaipėda: Miestas išaugo iš Memelburgo pilies, pastatytos kuršių žemėse.

Kuršininkai: Dar XX a. Kuršių nerijoje gyveno nedidelė bendruomenė, kalbėjusi unikaliu kuršių-latvių dialektu, tačiau po Antrojo pasaulinio karo ši grupė išsisklaidė.

Kuršių istorija – tai pasakojimas apie laisvą, karingą ir turtingą tautą, kuri privertė galingiausius to meto karius melsti Dievo apsaugos. Jie nebuvo tik piratai; jie sukūrė aukšto lygio jūrinę kultūrą, kurios aidas vis dar girdimas Baltijos jūros ošime.

Klausimas diskusijai: Kaip manote, ar Baltijos genčių (kuršių, prūsų, jotvingių) likimas būtų buvęs kitoks, jei jos būtų sugebėjusios laiku susivienyti į vieną valstybę? O gal jų jūriniam mentalitetui laisvė buvo svarbesnė už karūną?

Rašykite savo nuomonę komentaruose!