- Saule, šiuo metu Lietuvoje tave sutikti gana sunku. Kur esi dingusi? Apie ką pastaruoju metu sukasi tavo gyvenimas?
- Visų pirma mano gyvenimas pasisuko visai netikėta linkme - šiuo metu gyvenu ne Lietuvoje, o Šveicarijoje. Čia esu jau kiek daugiau nei pusę metų nedideliame miestelyje, netoli Austrijos sienos. Beje, kai manęs kas paklausia, kur tiksliai gyvenu, mano atsakymas visada tas pats: „In the middle of nowhere“ (velniai žino kur - red. past.). Juk, išskyrus kelis didesnius miestus, Šveicarija yra kaimas. Tikrai. Mes gyvename tarp karvių ir avių, didelių gražių, žalių laukų, kalnų, o dauguma gyventojų yra fermeriai. Tai yra kontrastų šalis. Smagu tai, kad kasdien žiūriu į Austrijos Alpes.
Trumpai tariant, galima sakyti, kad dabar mano gyvenimas sukasi apie tikrą meilę, kurios visada laukiau (meilė mane čia ir atviliojo), ir naujas perspektyvas, kurių galbūt anksčiau nė neįsivaizdavau. Viskas susiklostė labai natūraliai, bet pasikeitė kardinaliai. Seniau vis sakydavau, kad niekada nepaliksiu Lietuvos. Bet žinote, kaip su ta meile būna... Ji atsirado ir aš nenorėjau jos paleisti.
- Tai iš Lietuvos pabėgai meilės keliais. Meilė nugali visas kliūtis ir ištrina pasaulio ribas?
- Nelygu kokia ta meilė. Tikra meilė gali viską. Tas atstumas - labai sąlygiškas reikalas. Viena vertus, važinėjimas vienam pas kitą turi savų pranašumų - pasiilgsti vienas kito labiau ir stipriau, kiekviena akimirka yra brangi, graži ir džiuginanti. Tačiau tikras santykių ir meilės tvirtumo išbandymas prasideda apsigyvenus kartu. Bet reikia viską pasverti ir apgalvoti, aklai nerti į meilę, kartais beatodairišką, tikrai neverta. Vienu keliu su meile turi eiti ir sveikas protas, neužtenka įsimylėti. Reikia gerai apgalvoti, ar su tuo žmogumi nori dalytis viena erdve, ne tik džiaugsmais, bet ir rūpesčiais, ne tik juoktis, bet kartais ir pasiginčyti, ir t.t. Jei tai būtų ne Žiuljenas ir ne ta tikra, užauginta mūsų meilė, tikrai nebūčiau metusi gyvenimo Lietuvoje ir persikrausčiusi pas jį. Džiaugiuosi, kad sutikusi Žiujleną supratau, kas yra tik meilės iliuzija ir kas yra tikra meilė su visais jos prieskoniais.
Tikra meilė yra protinga, ne akla. Santykiai paremti vieno kitam pagarba ir pasitikėjimu, darnūs. Reikia vertinti žmogų tokį, koks jis yra, ir mylėti nebandant jo niekaip pakeisti. Bet dar kartą kartoju, meilė turi būti įvertinama protu. Blogai, mes, moterys, ir vienos mokame gyventi. Su vyru gyventi ir kurti santykius turi būti gera. Jei to nėra, bėkite ir negaiškite laiko.
- Kas jūsų širdies draugas, kaip susipažinote?
- Trumpai - jis yra prancūzas, kaip minėjau, vardu Žiuljenas, elektronikos inžinierius. Puikus vyras.
Už pažintį su Žiuljenu turiu dėkoti vienam draugui, kuris kadaise Lietuvoje mus pasodino į vieną baidarę. Tiesiog draugai rengė pasiplaukiojimą baidarėmis, pakvietė prisijungti ir mane, o Žiuljenas kaip tik svečiavosi čia, pas savo draugus. Tai buvo mūsų pirmas susitikimas. Stebuklingas. Tai buvo trijų dienų kelionė, per kurią tarp mūsų įsiplieskė pirmosios stiprios simpatijos žiežirbos. Po to Žiuljenas pas mane skraidė kas antrą savaitgalį ir dirbdavo viršvalandžius, kad turėtų laisvus penktadienius. Pas jį skraidydavau ir aš. Be to, kiekvieną dieną telefonu kalbėdavomės po porą valandų. Po aštuonių draugystės mėnesių nusprendėme, kad gana skraidyti, reikia kartu gyventi. Šį sprendimą man priimti nebuvo lengva, bet jis buvo apgalvotas ir labai tuo džiaugiuosi. Tai taip ir plaukiame iki šiol mes savo gyvenimo baidarėje. (Šypsosi.)
- Galbūt jau planuojate vestuves?
- Moterys vestuves planuoja, iki joms sukanka trisdešimt. Po to jau neplanuoja. Tik jaunystėje atrodo, kad vestuvės - gyvenimo tikslas. Vėliau to nesureikšmini. Kuo daugiau metų, tuo labiau supranti, kad nei nuo vestuvių, nei nuo vyro asmeninė laimė nepriklauso. Kai tai supranti - ir vyras tinkamas ateina. Žmogus pats yra savo laimės kalvis. Vestuvės bus, kada nors... Bet galiu pasakyti, kad vaikų be vestuvių nebus. Ne vestuvių ceremonija, o kasdienis Žiuljeno buvimas šalia man yra geriausias jo meilės ir noro būti kartu įrodymas.
- O kuo, be meilės židinio kurstymo, tu užsiimi Šveicarijoje?
- Noriu pasakyti, kad tikrai negyvenu emigrantės gyvenimo. Žinoma, iššūkių yra ir man tenka juos įveikti, tačiau tai nėra sunki emigranto dalia, greičiau savęs tobulinimas ir naujos galimybės. Neslėpsiu, Lietuvoje man buvo nelengva gyventi nuo algos iki algos, nes nors koncertų ir darbų buvo pakankamai, pinigai už tai nebuvo dideli. Tiesa, namą pasistatyti aš sugebėjau. Ir nors man čia sekasi tikrai gerai, turiu galvoje finansinę pusę, vis tiek ne dėl to išvažiavau. Jei ne Žiuljenas ir mūsų bendri ateities planai, būčiau ir toliau gyvenusi sau įprastu ritmu.
Dabar mano gyvenimas sukasi apie šunis. (Šypsosi.) Tikrai nemoku sėdėti vietoje ir nieko neveikti, tad sugalvojau net tris sritis, kuriose galiu suktis, gyventi, dirbti ir kitaip save realizuoti. Čia žmonės labai myli savo šunis, jais visaip rūpinasi, prižiūri ir ieško pagalbos - nuo jų vedžiojimo iki dresūros, kirpimo ar kitokios priežiūros. Tai kadangi visą gyvenimą, be muzikos, mane lydėjo ir mano šunys, veisimas, turiu didelę patirtį, nenuostabu, kad sugalvojau iš šio savo pomėgio sukurti kažką apčiuopiamo. Labai tikiuosi, kad ateityje visa tai virs rimtu verslu. Be to, papildomus kursus jau baigiau ir Šveicarijoje.
- Kokie pasirodė šveicarai? Buvo iššūkių?
- Na, čia atvažiuoti be rimtos priežasties tikrai nėra lengva. Gerai, kad aš turėjau Žiuljeną, kuris čia dirba ir gyvena jau aštuonerius metus. Šis faktas man palengvino tiek atvykimą, tiek savirealizacijos galimybių paieškas, tiek gyvenimą apskritai. Kokie šveicarai? Jie tikrai konservatyvūs, nacionalistai, nemėgsta svetimų įsileisti į savo valstybę. Mentaliteto skirtumas didžiulis. Viena vertus, jie atrodo gana uždari ir riboti, kita vertus, be galo išsilavinę, verslūs, keliantys ekonomiką. Dar vienas įdomus dalykas - čia galima susikalbėti vokiečių, italų ir prancūzų kalbomis, nes tokios šveicarų kalbos nėra. Tad vienas iššūkių man yra susikalbėti su vietiniais. Kadangi gyvenu vokiškojoje Šveicarijos pusėje, netoli Austrijos, čia kalbame vokiečių kalba. Bet ta vokiečių kalba visai kitokia nei Vokietijoje ar Austrijoje. Galima sakyti, kad šveicarų vokiečių kalba yra kaip lietuvių žemaičių. Šiuo metu mokausi vokiečių ir prancūzų kalbų, pirmoji gyvenimui čia, antroji - kad laisvai susikalbėčiau su Žiuljeno šeima.
Kitas iššūkis - prasimušti darbo rinkoje. Siunčiau šimtus laiškų su pasiūlymais ir užklausomis, tačiau vos vienas kitas man atsakė, mat aš nesu vietinė, o į savo tarpą, kaip minėjau, atvykėlius jie įsileidžia sunkiai.
- Nebuvo šoko dėl kainų skirtumo ten ir Lietuvoje?
- Nebūčiau aš lietuvė. Kadangi gyvename prie Austrijos sienos, apsiperkame Austrijoje. Ten dvigubai brangiau nei Lietuvoje, bet dvigubai pigiau nei Šveicarijoje. Tai galite įsivaizduoti, kokios kainos vyrauja maisto prekių parduotuvėse. Šveicarijoje geros raudonos mėsos kilogramas kainuoja apie 40 eurų.
- Žiuljenas prancūzas. Pastebite kokių nors gyvenimo, kultūros skirtumų?
- Papirkęs mane savo vyriškumu, gerumu Žiuljenas mane stebina kasdien. Skirtumų yra, bet jie malonūs. Prancūzų vyrų auklėjimas galbūt kiek skiriasi nuo lietuvių - galantiškas, švelnus, vyriškas.
Kalbant apie kultūrą, susipažinusi su Žiuljenu, susipažinau ir su prancūziška valgymo kultūra, ji man paliko neišdildomą įspūdį. Prancūzų ir lietuvių maisto kultūra labai skiriasi. Prancūzai skiria labai daug laiko valgymui. Bet turiu galvoje ne maisto kiekį, o tiesiog tam skiriamą laiką. Yra tradicijos, kurių jie laikosi nuolat. Viena pirmųjų - maistas turi būti suderintas. O tokio dalyko kaip persivalgymas nėra visai, nors vakarienę sudaro net kelios dalys. Iš pradžių yra patiekiamas užkandis, kur nors prie židinio, o tik po poros valandų vakarienė. Vakarienę sudaro du arba trys patiekalai ir desertas. Šeimininkė būna kai ką pagaminusi iš vakaro ir prieš vakarienę pašildo, o kiti patiekalai būna šviežutėliai. Patiekalai atnešami paeiliui ir stalas niekada nebūna nukrautas viskuo iš karto. Be to, įprasta rinktis sveiką, gurmanišką maistą ir nepadauginti kalorijų. To laikosi daugelis prancūzų šeimų. Beje, vakarienė būna gana vėlyva, o dienos metu daug nevalgoma. Tiesa, mano draugas labai mėgsta picas ir mėsainius, bet tik pačių gamintus, ne iš greitojo maisto restorano. Beje, galiu paneigti mitą, kad prancūzai minta varlėmis ir tai yra jų delikatesas. Žiuljenas, kaip ir dauguma prancūzų, jų nėra gyvenime ragavęs. Tai turistų išmonė.
Kultūrinio gyvenimo skirtumų taip pat yra. Man teko susipažinti su Žiuljeno šeima, tai labai šilti, jaukūs, išsilavinę žmonės, turintys išlaikytas vertybes. Jie ne tik valgo, bet ir gyvena kaip gurmanai - lėtai, ramiai, po truputį, bet kokybiškai. Jie vėlai keliasi, viską gyvenime daro lėčiau ir ramiau, niekada niekur neskuba. Man patinka, kad jie neturi jokio išpuikimo ir ten neįprasta demonstruoti savo turtų ar galimybių. Jie gyena taip, kaip yra įprasta gyventi viduriniam sluoksniui.
- Gal antrąją pusę jau supažindinote su savo šeima, lietuviškais papročiais, virtuve ar ir pačia mūsų šalimi?
- Su šeima, žinoma, jau supažindinau. Kartais net kartu atostogaujame ir Lietuvoje, ir Šveicarijoje ar kur kitur. Kartais keliaujame ir po Lietuvą, kad parodyčiau, ką turime gražiausia. Jau žino, kokios yra mūsų šventės, kokie papročiai. Su mūsų virtuve taip pat supažindinau. Jam buvo įdomu, kad per Kūčias pas mus ant stalo būna 12 patiekalų, ir visi vienu metu. Žiuljenui labai patinka cepelinai (ypač pašildyti keptuvėje) ir mano gaminti koldūnai. Tiesa, jis visiškai nesuprato grikių bei šaltibarščių ir kaip jie kitiems gali būti skanūs.
Žiuljenui labai patiko lietuvių darbštumas ir operatyvumas. Viskas visada vyksta greitai ir kokybiškai, o Šveicarijoje viskas trunka baisiai ilgai, net jei tai koks elementarios paslaugos užsakymas.
- Kaip šiuo metu atrodo jūsų su mylimuoju buitis? Kaip pasidalijate darbus ir atsakomybes?
- Visada maniau, kad santykiuose bus sunkiausia buitis. Bet ir čia neturime nesutarimų. Praktiškai be žodžių pasidalijame darbus, abu tiek šunis vedžiojame, tiek namus tvarkome ar gaminame maistą. Kol kas dažniau gaminu aš, nes jis ilgiau dirba. Bet savaitgaliais virtuvėje pasireiškia jis ir džiugina mane savo skaniais mėsainiais arba didkepsniu. Kažkaip mūsų gyvenimo būdas sutampa be pastangų. Nereikia ko nors dirbtinai klijuoti.
- Ką veikiate laisvalaikiu?
- Smagu, kad sutampa ne vienas mūsų hobis. Aš gyvenu muzika, jis turi puikią klausą ir muzika taip pat yra vienas iš daugybės jo pomėgių, moka groti keliais instrumentais. Abu mėgstame važinėtis motociklais, gyventi aktyviai, mėgstame ekstremalų sportą su jėgos aitvarais, mėgstame slidinėti, ir dar galėčiau vardinti be galo. Jis skraido parasparniu, aš jodinėju. Kai turime daugiau laisvo laiko, atostogaujame, mėgstame daug keliauti, ir nesvarbu kur, svarbiausia, kad kartu. Manau, kad mano gyvenimas dabar tikrai primena pasaką, apie kurią visada svajojau.
- O muzikinė karjera - ji nepririša prie konkrečios vietos?
- Tuo ji ir puiki, kad nepririša prie konkrečios gyvenamosios vietos. Aš vis dar koncertuoju su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Šveicarijoje prasimušti su muzika kur kas sunkiau. Čia atrankos į orkestrus vyksta kas kelerius metus ir į vieną vietą pretenduoja žmonės iš viso pasaulio. Tad, mano galva, būtų kvaila tik sėdėti kalnuose, nuolat repetuoti, ruoštis ir vėliau mėginti prasimušti į orkestrą, kad nebūtinai pasiseks. Žinoma, privačios pamokos, pavieniai solo koncertai, mano asmeninė muzikinė karjera tęsiasi, tik lėčiau. Nenoriu dėl to stabdyti savo gyvenimo ar lėtinti tempo. Nusprendžiau gyventi čia ir dabar, šia minute, šia akimirka, išnaudoti visas gyvenimo duodamas galimybes ir tuo mėgautis. Noriu gyventi kokybišką gyvenimą visomis prasmėmis. Muzika niekur nedingo, tiesiog ji nebėra pirmoje vietoje ir tai nebėra pastovi mano veikla. Nesergu žvaigždžių liga, kad bijočiau gyvenime užsiimti ir kuo nors kitu, be muzikos. Tiesa, bet kokią veiklą Šveicarijoje man reikia pradėti nuo nulio.
- Lietuvoje palikote namą, taip mylimus šuniukus. Kada planuojate sugrįžti?
- Šuniukų aš nepalikau. Į Šveicariją atsivežiau du šunis - ryzenšnaucerį ir spanielį - bei vieną katę. Čia buvo mūsų su Žiuljenu kompromisas. Jis negalėjo gyventi be kalnų, o aš - be šunų. Dabar jis negali gyventi be šunų, o aš be kalnų.
Į Lietuvą grįžtu dažnai, nes vis dar aktyviai koncertuoju, aplankome mano šeimą ir draugus. Tiesa, savo namą noriu parduoti, mat gauti pinigai galėtų būti investicija į mano naujus verslus arba į naujus namus Šveicarijoje. Ir apskritai nesinori, kad jis tuščiai stovėtų negyvenamas. Į Lietuvą grįžtame labai dažnai, tačiau šiuo metu apie gyvenimą čia daug negalvojame. Bet tai mano tėvynė, čia mano šeima, tad šios galimybės neatmetu. Jei tik Žiuljenas sutiks kada iškeisti kalnus į nuostabią Lietuvos gamtą. Mes juk nežinome, kas nutiks po metų ar dvejų. Bet man svarbu turėti gyvenime tikslą ir planuoti bent jau tiek, kiek įmanoma.
Dosjė
Saulė gimė: 1986 m. sausio 31 d.
Karjera: trumpai tariant - smuikininkė, o dabar dar ir pradedančioji verslininkė.
Gyvenimo credo: esi pats savo laimės kalvis.
Didžiausia svajonė: būti laimingai.
Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą