Dabar namuose auga viena atžala - paauglys sūnus, tačiau tėvai tebejaučia ir namus palikusių vaikų artumą: kiekvienam reikia mamos paguodos ir palaikymo, tėčio pagalbos ir patarimo.
Dalia ir Aurimas tvarko nuosavą verslą, keliauja, džiaugiasi jaunėliu, suaugusių vaikų pasiekimais, anūkais. Tą gyvenimo laikotarpį, kai valdiškas darbas, magistro studijos ir gausi šeimyna reikalavo iš Dalios dėmesio vienu metu, prisimena sakydama: "Kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai." Kad užaugino, išugdė dvi globotines, išskirtiniu nuopelnu nelaiko...
Nuo paauglystės
Kokio amžiaus būdamos mergaitės atėjo į jūsų šeimą?
Jau buvo paaugusios. Į mūsų šeimą atėjo skirtingo amžiaus, skirtingu metu, skirtingomis aplinkybėmis. Pažintis su pirmąja, Emilija, užsimezgė tuomet, kai jai buvo devyneri metai. Su ja suvedė mano profesija: tuomet dirbau globos namuose. Tapau jos krikštamote. Man tai nebuvo tik simbolinis veiksmas: jaučiau atsakomybę, įsipareigojimą ja rūpintis. Mergaitė vis dažniau lankydavosi mūsų namuose, kartu leisdavome savaitgalius, šventines dienas, atostogas. Nuolat atėjo gyventi, kai sulaukė 13 metų.
Nuo pažinties iki atėjimo į šeimą praėjo keleri metai. Kas lėmė šį laiko tarpą?
Daug priežasčių. Tai didžiulė atsakomybė: naujas žmogus, atėjęs į tavo šeimą, tampa tavo vaiku. Tam reikia pasiruošti. Jam turėsi duoti lygiai tiek pat, kiek atiduodi savo vaikams, o kartais ir daugiau. Tuo metu mes su vyru jau auginome dvi atžalas, be to, abu dirbome valdišką darbą, iš kurio gaudavome nedideles pajamas, o auginti vaiką, be visų kitų dalykų, yra ir finansinis įsipareigojimas. Pagloboti - tai viena, o auginti nuolat - kas kita.
Ar mergaitė prašėsi į šeimą?
Pati nesiprašė, drovėjosi, tačiau ir taip buvo matyti, kad norėtų. Jai būdavo sunku grįžti į globos namus.
Kaip šeimoje atsirado antroji globotinė?
Jos tarpusavyje buvo pažįstamos, bendraamžės. Antroji, Simona, kurį laiką buvo globojama kitoje šeimoje, tačiau su globėjais nebuvo užsimezgęs artimas ryšys. Situacija buvo labai sudėtinga, galiausiai susiklostė taip, kad ji neturėjo kitos išeities, kaip tik grįžti į globos namus. Jai tuomet buvo 16 metų.
Jūs dirbote vaikų namuose, tad žinote, kas tokiu atveju vyksta su vaiku - kai jis grįžta atgal.
Sunku net rasti žodžių tam apibūdinti. Tai didžiulė trauma. Nepamirškime, kad grįžusius pasitinka kiti vaikai, kurie irgi savaip reaguoja... ne pačiu geriausiu būdu.
MAMA su dukra Simona.
Mačiau, kaip mergaitei sunku, ką ji išgyvena. Mes pasikalbėdavome, ir kartą ji man pasakė: "O kokia išvis prasmė gyventi?" Iki šiol prieš akis matau tą vaizdą. Mes negalėjome pasielgti kitaip, kaip tik priimti ją į savo namus. Negalėjome tiesiog stebėti tokią situaciją ir nieko nedaryti.
Kiek vaikų tuomet jau augo jūsų šeimoje?
Tuo metu auginau lėliuką - buvau ką tik pagimdžiusi trečią biologinį vaiką. Iš viso jau augo keturi vaikai.
Vienos šeimos vaikai
Sakėte, jog globojamam vaikui kartais tenka duoti netgi daugiau nei biologiniam.
Kai augini, neskirstai į biologinius ir nebiologinius. Visi yra tavo vaikai. Tačiau jeigu, tarkime, susiklosto tokia situacija ir reikia vaikus išleisti į ekskursiją, o pinigų trūksta, tu vis tiek sumokėsi už globojamo vaiko ekskursiją.
Kodėl?
Pabandykite įsivaizduoti, jeigu pasielgtum atvirkščiai.
Suprantu. O jūsų biologiniai vaikai nejautė nuoskaudos, kad dėl šeimos pagausėjimo dviem asmenimis jiems teko mažiau tėvų resursų - ir finansinių, ir moralinių?
Nė karto negirdėjau tokio skundo. Jie visi yra kaip kumštis, vienas už kitą. Taip buvo, kai augo, taip yra ir dabar. Tai viena šeima, vienos šeimos vaikai.
VISA ŠEIMA. Šioje nuotraukoje - visi penki Dalios ir Aurimo Prižgintų vaikai.
Nebuvo pavydo scenų?
Aš manau, kad visi vaikai augdami išgyvena įvairius jausmus, kuriuos sukelia tarpusavio santykiai. Apie kai kurias situacijas ir patys tėvai sužino daug vėliau - vaikai pasipasakoja jau suaugę... Ką tikrai matau ir žinau: priešiškumo tarp jų nebuvo ir dabar nėra.
Ką manote apie priešingas patirtis? Pasakojama, kad kartais globotiniai supriešina globėjus su jų biologiniais vaikais, išardo šeimas...
Nežinau, man sunku komentuoti kitų patirtis. Mano šeimai tikrai pasisekė.
Kaip manote, kas lemia globos nesėkmę?
Aš nežinau... Galbūt kitokie tikslai. Gal žmonės nori tiesiog gerą darbą padaryti. Bet to nepakanka.
O kas svarbiausia, koks nusiteikimas yra tinkamas?
Besąlygiška meilė. Pirmiausiai patiems globėjams šeima turi būti labai reikalinga ir svarbi. Turiu galvoje šeimą su visais jos sunkumais. Jei tėvai tiki, kad su viskuo susitvarkys, ir kad kitaip nė būti negali, - tai jie lengviau su viskuo ir susitvarkys. O jeigu iš anksto bijoma dėl vaikų "genų", abejojama, spėliojama, ar jie "geri", ar tinkami, ar bus įmanoma įveikti iškylančias problemas, - tuomet, žinoma, kur kas sunkiau.
Ar jūs pati iš didelės šeimos?
Aš užaugau su dviem broliais. Mano mama - iš 14 vaikų šeimos. Buvau apsupta daugybės giminaičių, kurie artimai, draugiškai bendravo. Tikriausiai man atsiliepė močiutės genai. Ji sakydavo: "Davė Dievas dantukus - duos ir duonelės." Turbūt jos dėka aš į viską žiūriu paprasčiau, nedramatizuoju, nesureikšmingų antraeilių dalykų.
Pro didinamąjį stiklą
Kaip žiūri visuomenė į tokią - "mišrią" šeimą? Kaip vertino jūsų pasirinkimą globoti vaikus?
Visuomenė žiūri pro didinamąjį stiklą: ir į tėvus, ir į jų globojamus vaikus. Dalis visuomenės, deja, galvoja, kad globoti imama dėl pašalpų.
Bet juk tai simboliniai pinigai.
Valstybė paremdavo apie 400 litų vaikui per mėnesį - tokia pašalpa buvo mokama, kol sukako 18 metų. Kas augina vaikus, žino, jog tiek nepakanka, ir supranta, kad vaikai lieka šeimos dalis ir sulaukę pilnametystės. Juk tu ir toliau jais rūpiniesi - tiek, kiek reikia, tol, kol atsistos ant savo kojų. Vaikai išeina iš namų nevienodo amžiaus. Tai priklauso nuo jų brandos.
Branda priklauso nuo vaiko gyvenimo istorijos, patyrimų. Mes kalbame apie vaikus, kurių normali raida vaikystėje buvo sutrikdyta.
Taip. Tai yra vaikystėje sužeisti vaikai.
Jeigu galite, įvardinkite, kuo tai pasireiškia vėliau.
Jie yra šaunūs, jie yra tikri geriečiai, - šypsosi. - Tik labai jautrūs, dažnai stokoja pasitikėjimo savimi.
Ar visuomenės požiūris, kad globoti imama dėl pašalpų, nebuvo persidavęs ir vaikams?
Vaikai gyvena visuomenėje, ir jos požiūris, nuostatos, be abejo, jaučiamos. Vaikams "gaunamų pinigų" tema išsprūsdavo, kai atsisakydavome nupirkti brangesnį daiktą. Pavyzdžiui, kai negalėjome nupirkti paauglei brangių batų, ji užsiminė apie "savo pinigus". Tada atsisėdome kartu ir skaičiavome šeimos biudžetą, kad suprastų, kas ir kaip. Skaičiavome išlaidas ir pajamas. Įsivaizdavome, kaip ji pati tvarkytų savo finansus, jeigu reiktų tai daryti savarankiškai, skaičiavome, ar jos "pašalpos" pakaktų viesiems jos poreikiams ir norams patenkinti.
Tokie pokalbiai yra būtini - vaikams tampa aiškiau, kaip šeimoje tvarkomi pinigai.
Ar jūsų neužgaudavo štai tokios situacijos?
Ne, neužgaudavo. Įsižeidimai čia nepadės. Reikia suprasti, kodėl vyksta vieni ar kiti dalykai, kaip su jais tvarkytis. Čia man labai praverčia vaikystės pedagogikos ir psichologijos studijos, kurias esu baigusi.
Auginant vaikus (neturi reikšmės - savus ar "nesavus"), būna visokių situacijų, kyla ir problemų, konfliktų, kurių iš anksto neįmanoma numatyti. Bet yra ir priemonių jiems išspręsti.
Kaip drausmindavote?
Nebuvo tokių situacijų, kad būtų prireikę kaip nors drastiškai drausminti... Reikia kalbėtis, aiškinti, dirbti su vaikais.
Ką manote apie genų įtaką?
Aš esu toks žmogus, kuris daugiau reikšmės teikia minčių, mąstymo galiai.
Kartu
Kuo šiandien užsiima jūsų užaugintos mergaitės? Kokio jos dabar amžiaus?
Po metų švęs trisdešimtmečius. Abi šaunuolės, kabinasi į gyvenimą. Abi turi profesiją. Viena - ir savo verslą, prieš keletą metų atidarė kirpimo saloną "Grožio euforija".
Ar jos palaiko ryšius su biologiniais giminaičiais?
Palaiko, bendrauja. Mes visada skatinome tai daryti. Biologiniai ryšiai svarbūs. Jeigu juos neigsi, drausi, - kaupsis nuoskaudos, pyktis, o tai tikrai nepadeda. Mergaičių broliai ir seserys, kurie už jas vyresni, svečiuojasi mūsų namuose. Mes lankėme ir tėvus, ir močiutę, kol buvo gyvi.
Ar vaikams sunku gyventi suvokiant, kad jie turi dvi šeimas, dvi mamas, du tėčius?
Vaikai yra skirtingi - išgyvena skirtingai. Vieni gali lengviau tai priimti, kiti sunkiau. Priklauso nuo charakterio, nuo temperamento ir daugelio kitų dalykų. Šeima tam ir yra, kad kartu pereitų visus sunkumus, kad vieni kitiems patartų, palaikytų, padėtų.
Kas jums pataria, palaiko, kieno pagalbą labiausiai vertinate?
Savo vyro Aurimo. Esu jam labai dėkinga, kad viską darėme ir darome kartu. Esu dėkinga už palaikymą ir supratimą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą