Senatvė - visai ne tokia, kokią įsivaizduojame

Pirmasis legendinio aktoriaus Henrio Fondos (Henry Fonda) vaikas ir antroji aukštuomenės liūtės Frensis Seimur (Frances Seymour) dukra gimė tą pačią dieną, kai JAV įvyko V. Disnėjaus (W. Disney) filmo „Snieguolė ir septyni nykštukai“ premjera, 1937 metų gruodžio 21-ąją. Mergaitė buvo pavadinta Džeine karaliaus Henriko VIII trečiosios žmonos, ledi Džeinės Seimur, garbei. Frensis neslėpė, kad norėjo berniuko, ir antrajai dukrai jautė tik priešiškumą. Vėliau Džeinė prisimindavo, kad nuo ankstyviausios vaikystės žinojo - mamai nepatinka net prisiliesti prie jos. Frensis baigė gyvenimą savižudybe, kai jaunesniajai dukrai buvo 12 metų. Faktas, kuriuo gardžiavosi visa aukštuomenės kronika, buvo kruopščiai slepiamas nuo vaikų. Net Džeinės bendraklasiams buvo nurodyta vengti šios temos. Paslaptis išaiškėjo atsitiktinai; praėjus keliems mėnesiams nuo tragedijos, „ledi Džeinė“ perskaitė nekrologą žurnale. Po daugelio metų ji prisipažino: „Aš tuomet apsimečiau, kad man tas pats. Bet, aišku, dėl visko kaltinau save“. Sudėtingus santykius su motina Dž. Fonda bandė kompensuoti begaline meile tėvui. Mergaitė stengėsi viskuo panėšėti į jį ir net prisiekė, kad taps geriausia savo meto teatro aktore (iš visų meno rūšių Henris svarbiausiu laikė, aišku, scenos meną). Tačiau garsųjį aktorių kur kas daugiau domino savo paties asmeninis gyvenimas, o ne vaikų auklėjimas. „Ledi Džeinę“ jis išsiuntė į privačią mokyklą internatą. Būtent šiame elitiniame pensione Dž. Fonda suprato, kad klusnios mergaitės ir pavyzdingos mokinės įvaizdis - ne geriausias būdas atkreipti į save dėmesį. Ir sumanė mažą revoliuciją. Uždaroje mokykloje buvo reikalaujama pietų ateiti mūvint baltas pirštinaites ir segint privalomą elegantišką perlų vėrinuką. Džeinę, kuri ne kartą pažeidė šią taisyklę, buvo grasinama išmesti iš mokyklos. Kol ji pagaliau per pietus pasirodė TIK su vėriniu ir pirštinaitėmis... Vėliau buvo Li Strasbergo (Lee Strassberg) aktorių kursai Niujorke, modelio darbas (tarp kitko, Džeinė dukart pasirodė ant „Vogue“ viršelio) ir persikraustymas gyventi į Paryžių - arčiau Monmartro, meno, Sorbonos ir Rožė Vadimo (Roger Vadim)...

Džeinė - kino aktorė

Džeinės Fondos debiutas kine įvyko 1960 m. filme „Didžioji istorija“. Pirmasis pastebėtas vaidmuo - vesterne „Ket Balu“ (1965 m.) Tačiau į pasaulio kino istoriją Dž. Fonda įėjo kaip gundanti Barbarela, „viešnia iš ateities“, kurios misija buvo nešti žmonėms meilę. To paties pavadinimo prancūzų ir italų gamybos populiarios fantastikos parodiją 1968 m. nufilmavo R. Vadimas, prieš trejus metus įgijęs „Amerikos Brižitos Bardo“ teisėto sutuoktinio statusą. Barbarelos įvaizdis iki šiol yra laikomas vienu iš seksualiausių ir yra vienas iš dažniausiai cituojamų kine ir vaizdo klipuose. Beje, čia esama ir Pako Rabanės (Paco Rabanne), aukštosios mados revoliucionieriaus, nuopelnų, mat jis specialiai filmui sukūrė futuristinius Barbarelos apdarus.

Nepaisant didžiulės „Barbarelos“ sėkmės, jau kitais metais Dž. Fonda atsisakė lemtingos blondinės įvaizdžio ir įrodė kino kritikams, kad ne tik išvaizda išsiskiria iš kitų šiuolaikinių aktorių. Džeinė Sidnio Polako (Sidney Pollack) dramoje apie šokių maratono dalyvius „Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?“ atliko pagrindinės herojės Glorijos vaidmenį. Jį aktorė laiko savo karjeros posūkio tašku, už jį buvo nominuota „Oskarui“ ir „Auksiniam gaubliui“. Tačiau pirmąją statulėlę Džeinė gavo tik po dvejų metų, 1971-aisiais, už „parsiduodančios moters“ vaidmenį filme „Klutas“. Aktorė prisipažino: „Pats gyvenimas Holivude suteikia tam tikros patirties prostitucijos klausimais“. Rimti filmai, dramatiški vaidmenys, susižavėjimas politika (ir „kairiuoju radikalu“ Tomu Haidenu (Tomas Hayden) padarė savo - 1973 m. „Amerikos BB“ ir R. Vadimo santuoka oficialiai nutrūko.

„Hanojaus Džeinė“

Jau 1970 m., kalbėdama Amerikos studentams, Dž. Fonda sakė: „Jeigu suprastumėte komunizmo esmę, viltumėtės, melstumėte ant kelių, kad kada nors mes visi taptume komunistais!“ Panašūs žinomos aktorės, kuri buvo pavyzdžiu visai kartai, pasisakymai nepatiko Amerikos Vyriausybei. Bet „vaisius“ ji pamatė vėliau - 1972 m. Dž. Fonda išvyko į Hanojų, kur atvirai pasisakė prieš Amerikos kampaniją Šiaurės Vietname. Aktorės nuotraukos, kuriose ji neva šaudo iš vietnamiečių kulkosvaidžio, ir jos pareiškimai, kad amerikiečiai kariškiai - tiesiog „mėlynakiai žudikai“, o prezidentas R. Niksonas (R. Nickson) iš esmės yra „naujasis Hitleris“, tėvynėje sukėlė pasipiktinimą. FTB ir Pentagonas dar ilgai sekė kiekvieną aktorės kuri, beje, grįžo į JAV ir toliau filmavosi, žingsnį. Pacifistinis filmas „Grįžimas namo“ tapo 1978 m. kino triumfu ir pelnė net tris „Oskarus“ - po vieną pagrindinių vaidmenų atlikėjams Dž. Fondai ir Džonui Voitui (Jon Voight) ir nominacijoje „Geriausias scenarijus“. Tačiau pagrindinis prizas, „Už geriausią filmą“, 1978 m. atiteko filmui „Elnių medžiotojas“ su Robertu De Niru (Robert de Niro) ir Meril Stryp (Meryl Streep). Džeinė filmą pavadino rasistiniu ir propaguojančiu karo kampanijos Vietname oficialiąją versiją. Po dešimties metų susitikusi su karo veteranais, Dž. Fonda atsiėmė daugumą iš savo liepsningų pareiškimų. „Mano žodžiai palietė daugybės žmonių jautrią vietą! Išprovokavo tokį priešiškumą. Tai, ko gera, buvo baisiausias dalykas, kokį buvo galima padaryti. O aš tai padariau iš kvailumo“.

Džeinė - kino magnatė

1989 m. Dž. Fonda išsiskyrė su aršiu komunistu T. Haidenu, o 1991 m. ištekėjo už kapitalisto Tedo Ternerio (Ted Turner), žiniasklaidos magnato ir kanalo CNN įkūrėjo. Tačiau ir ši santuoka dėl vyro neištikimybės 2001 m. iširo. 8-ojo deš. pabaigoje Dž. Fonda įkūrė prodiusavimo bendrovę „IPC Films“ ir išleido tokius filmus kaip „Kiniškas sindromas“ ir „Prie auksinio ežero“. Pastaroji drama buvo įvertinta trimis „Oskarais“, įskaitant pomirtinį apdovanojimą Džeinės tėvui, H. Fondai, kuris filme vaidino pagrindinį vaidmenį drauge su Ketrina Hepbern (Katharine Hepburn). Priimdama apdovanojimą vietoj tėvo, Dž. Fonda sakė: „Neabejoju, jei dabar tėtis išgirstų, kaip nuskamba jo pavardė, jis šūktelėtų: „Velniai rautų, na argi aš ne sėkmės kūdikis?“ Bet sėkmė ir atsitiktinumas čia tikrai niekuo dėti!“

Tačiau po 1990 m. filmo „Stenlis ir Airisė“, kuriame Džeinės partneriu tapo R. De Niras, nesėkmės Dž. Fonda nutarė baigti aktorės karjerą. Ji į ekranus grįžo tik po 15 metų komedijoje „Ne anyta, o monstras“. 68 metų aktorė vos neužtemdė partnerės 36-erių Dženifer Lopes (Jennifer Lopez)!

Močiutė Džeinė

Nuo 13 iki 37 metų kamavusis, kaip prisipažįsta pati, dėl žiaurios bulimijos, visą jaunystę maitinusis „cigaretėmis, kava, energiniais gėrimais ir braškiniu jogurtu“, artėdama prie 40-mečio Dž. Fonda tapo sveikos gyvensenos propaguotoja. Pagrindiniu jos komponentu aktorė paskelbė fizinį aktyvumą, konkrečiai - aerobiką, juk mylimo baleto garsenybei teko atsisakyti dėl kelio traumos. Pirmoji vaizdajuostė „Džeinė Fonda. Pratimai“ buvo išleista 1982 m. ir užėmė tuo metu dar laisvą prekybos nišą. Po didžiulės vaizdajuostės sėkmės - visame pasaulyje buvo parduota per 17 mln. kopijų - aktorė įsteigė savo vardo sporto klubų tinklą. Laikui bėgant trijų vaikų mama ir dviejų anūkų močiutė Dž. Fonda truputį sulėtino apsisukimus. Nuo širdžiai treniruoti skirtų pratimų žvaigždė perėjo prie pilateso. Beje, Džeinės patarimų, kaip prisižiūrėti, sveikai maitintis, apie jogą ir kitus būdus amžinai jaunystei išlaikyti galima pasiskaityti jos oficialiame tinklalapyje. 75-erių Fonda asmeniniu pavyzdžiu ramina visus, kas jau pastebėjo, koks negailestingas yra laikas. „Senatvė - visai ne tokia, kokią įsivaizduojame būdami 40-50-ies. Iš tiesų senatvė - tai augimas, kopimas į išminties, gerovės ir laimės viršūnę“.