Kad nepamirštų savo gimtosios kalbos, anot S.Križiūtės, po pasaulį pasklidusiam mūsų šalies jaunimui tereikia noro, pastangų ir kantrybės. „O jei Lietuvoje šiandien atsirastų daugiau vietos sąžiningumui, atvirumui ir vienybei, galbūt dažnas į užsienį besižvalgantis tautietis rimtai susimąstytų, ar verta kelti sparnus į nežinią“, - svarsto Simona.
- Beveik prieš dešimtmetį likimas tave buvo nubloškęs į Kosovą, kur tarnavai Jungtinių Tautų taikos palaikymo misijoje. Ko išmokė ir ką padėjo suvokti šis tavo gyvenimo tarpsnis? - pasiteiravo „Respublika“ Simonos KRIŽIŪTĖS.
- Šį gyvenimo etapą pasirinkau pati, nusprendusi dalyvauti atrankoje, ją sėkmingai įveikiau. Atrankos metu buvo vertinami joje dalyvaujančių pareigūnų gebėjimai vairuoti automobilį, taikliai šaudyti, susikalbėti angliškai. Gerai vairuoti ir šaudyti sugeba tikriausiai visi pareigūnai, tačiau daugumai pretendentų koją tąsyk pakišo kuklokas anglų kalbos žinių bagažas. Iš Lietuvos į misiją Kosove išvykome 8 pareigūnai. Metai Kosove nebuvo lengvi - svetima, nesaugi šalis, svetima kalba, svetima kultūra... Tautų bei kultūros įvairovė atsispindėjo ir tarp misijoje dalyvaujančių mano kolegų. Dalinyje dirbo daugiau nei 200 žmonių iš 25 pasaulio valstybių. Daugiausiai - iš Amerikos, Vokietijos, Skandinavijos šalių. Pusmetį buvau atsakinga už pareigūnų įdarbinimą, atostogas, perkėlimą į kitas tarnybas. Kitą pusmetį darbavausi planavimo skyriuje: planavau teisėsaugininkų bei kitų įvairaus rango svečių vizitus Kosove. Savo pareigas aš ir mano kolegos privalėjome atlikti nepriekaištingai, nes atstovavome Lietuvai, Lietuvos policijai. Kosove praleisti metai užgrūdino, išmokė įveikti sunkumus ir, sakyčiau, visapusiškai parengė mane tolesniems gyvenimo etapams. Tapau atsargesnė, ištvermingesnė, įgijau daugiau profesionalumo ir pasitikėjimo savimi. Esu dėkinga likimui, kad gavau šią neįkainojamą patirtį.
- Niekada nebuvo kilusi mintis emigruoti? Kodėl nepasiduodi tai masinei bangai, kuri plukdo šimtus tūkstančių lietuvių į emigraciją?
- Tarnaujant misijoje teko pajusti Tėvynės ilgesį. Sunkiausia buvo pradžioje - reikėjo priprasti svetimame krašte, o misijai įpusėjus jau buvau labai pasiilgusi namų. Artėjant misijos pabaigai namų ilgesys dingo ir aš net pradėjau galvoti, kad norėčiau ir galėčiau gyventi kitoje šalyje. Mintis apie emigraciją kartkartėmis mane aplanko iki šiol, tačiau stabdo vienintelis dalykas - darbas, kurį pasirinkau ir dėl kurio pasirinkimo nė karto nesigailėjau.
- O kodėl šių dienų jaunimas be didelių emocijų ryžtasi palikti Tėvynę ir išvyksta studijuoti, dirbti bei kurti savo ateitį užsienyje? Ar ne per mažai dėmesio skiriama patriotizmui ugdyti tiek mokyklose, tiek šeimose?
- Priežasčių gali būti daug, kiekvienas atvejis yra individualus. Tai priklauso nuo skirtingų amžiaus grupių, žmonių socialinio statuso. Šių dienų jaunimas išties be didelių emocijų dėl įvairių priežasčių palieka Tėvynę. Gal dėl to, kad jie nori daug ir iš karto? Gal jaučiasi neįvertinti Lietuvoje? Gal jų niekas čia nelaiko, niekas nesieja su ta mūsų Lietuva? Vieni į svečias šalis vyksta pasisemti patirties, mokslų, kiti - daug ir sunkiai dirbti, kad per trumpą laikotarpį galėtų susitaupyti pinigų mokslams, būstui ar verslui pradėti. Dar kiti užsienyje mato didesnes perspektyvas. Išsilavinimo stokojantys ar nuo teisingumo bėgantys žmonės taip pat prisideda prie emigrantų skaičiaus. Manau, Lietuvai atsisukus į Vakarus, jaunimas imliai priima vakarietiškas naujoves, o vyresnioji karta laikosi senųjų tradicijų ir naujoves priima sunkiai. Visi ieško geresnio, sotesnio gyvenimo ir tai, mano nuomone, yra normalu. Pasaulis - globalus ir jo sienos nesibaigia ties Lietuvos pasieniu. Emigracija - normalus reiškinys, juk šiandien būtų sunku surasti tautą, tebegyvenančią tik vienoje vietoje. Dabartinis jaunimas užaugo kitokioje Lietuvoje, todėl jam sudėtinga suvokti patriotizmo prasmę, o ir būti patriotu šiais laikais nebemadinga. Kita vertus, manau, kad žmogaus patriotizmo lygį atskleidžia ne vien apsisprendimas, ką daryti - emigruoti ar likti Tėvynėje.
- Tačiau šiandien labai madinga stengtis būti europiečiais, vietoj lietuviškų švenčių švęsti svetimas. Ar mes būsime įdomūs pasauliui atsisakydami savų tradicijų?
- Manau, kad išlaikyti savas lietuviškas tradicijas yra būtina ir svarbu, nes pasauliui įdomios tik savitumu pasižyminčios tautos. O mes, lietuviai, tradicijomis esame turtingi, tačiau jų puoselėjimas ir saugojimas vėlgi priklauso ne nuo vieno aspekto. Tai priklauso ir nuo gimtosios aplinkos, ir nuo auklėjimo, ir nuo paties žmogaus noro išlaikyti šias tradicijas ateities kartoms ar pasinerti į svetimą kultūrą.
- Lietuviams, kaip nacijai, prognozuojama asimiliacija ir išnykimas. Kuo galime prisidėti kiekvienas, kad ir ateities kartos mūsų Tėvynėje kalbėtų lietuviškai?
- Pradėsiu nuo to, kad yra labai gražių pavyzdžių, kai po daugelio emigracijoje prabėgusių metų į Tėvynę grįžę išeiviai, jų vaikai ar anūkai puikiai kalba lietuviškai. Tai, mano manymu, yra tėvų, senelių įnašas auklėjant atžalas išeivijoje. Kad nepamirštum savo gimtosios kalbos, tereikia noro, pastangų ir kantrybės.
- Įvairios socialinės grupės mūsų šalyje, tarp jų - ir policijos pareigūnai, dėl sotesnio duonos kąsnio priversti mitinguoti, bet mylimos profesijos neatsisako. Negi tiesa, kad lietuviui kuo blogiau - tuo geriau?
- Mitingai - tai demokratijos įrankis reikšti nepasitenkinimą ir atkreipti valdžios dėmesį, todėl šio įrankio naudojimas nėra kažkas blogo ar gėdingo. Pastebiu, kad kitų šalių žmonės šioje srityje yra kur kas aktyvesni už mus. Greičiausiai tokį santykį nulemia lietuvių tautos bruožas - pakentėti, patylėti ir susiveržti diržus. Įvairių specialybių žmonės mitinguoja - gydytojai, pedagogai - visi nori geresnio gyvenimo ir sotesnio duonos kąsnio. Tikrai ne visi skubės atsisakyti savo profesijos, nes žmonės vertina jiems patinkantį darbą ir nori, kad jų įnašas dirbant šį darbą taip pat būtų įvertintas. Tačiau kiti neapsikentę emigruoja. Nė viena socialinė grupė mūsų šalyje nedirbo iš idėjos.
- Kas lemia, kad policijoje kasmet gausėja dailiosios lyties atstovių gretos? Kas lėmė tavo pačios pasirinkimą?
- Policijoje gausėjant dailiosios lyties atstovių gretoms gerokai sumažėjo ir teigiančių, kad moteriai policijoje - ne vieta. Juk moteris turi vienodą teisę pasirinkti sau patinkančią profesiją. Dailiosios lyties atstovių daugėja ir kitose ištvermės, drąsos, profesionalumo ir emocinės bei fizinės stiprybės reikalaujančiose struktūrose. Jei moteris turi reikiamas tokiam darbui savybes, kodėl ji turėtų ieškotis kitokio darbo? Psichologų nuomonė tokia pati - moteris policijoje reikalinga. Sutinku, kad fizinės galimybės tarp kolegų vyrų ir moterų nėra vienodos, tačiau pareigūnės pasižymi didesniu kruopštumu, sąžiningumu, komunikabilumu, psichologiniais sugebėjimais. Mano tarnybos kelias prasidėjo nuo žemiausių eilinės policininkės pareigų konvojuje ir patrulių tarnyboje. Tačiau didžiuojuosi ir džiaugiuosi praktika, kurią įgavau, realybe, kurią pamačiau. Dar besimokydama vidurinėje mokykloje žinojau, kuo noriu būti, todėl pasirinkusi policininkės profesiją nė karto nepasigailėjau ir dirbu mylimą darbą iki šių dienų.
- Į kokias vertybes šiandien derėtų atsigręžti kiekvienam lietuviui, kad gyventi Tėvynėje būtų jaukiau?
- Lietuva daug ką pasiekė per pastaruosius 25 metus, tačiau tikrai tai dar nėra viskas, ko mums reikėtų. Sąžiningumas, atvirumas ir vienybė - štai ko, mano supratimu, šiandien Lietuvoje vis dar stokojama.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą