Šimtas metų patirties, išbandymų ir meilės

Klaipėdoje gyvenantis seniausias Lietuvoje kelių tiesimo veteranas šimtametis Edvardas Jackevičius per tiek metų savyje atrado net kelis pomėgius. Teisę vadintis kelininku jis gavo dar 1936-aisiais, kai baigė Kauno aukštesniąją technikos mokyklą ir įgijo statybos inžinieriaus kvalifikaciją. Tais pačiais metais jis jau paskiriamas Žemaičių plento tiesybos darbų techninės priežiūros inžinieriumi.

„Buvau matęs trėmimus, todėl tapti komunistu nenorėjau. Tuo metu mano jaunesnis brolis Henrikas dirbo Automobilių transporto ir plentų ministerijoje, todėl padėjo susirasti darbą Klaipėdoje”, - atsimena ponas Edvardas. Būtent čia, priklausęs Klaipėdos kelių valdybai, prižiūrėjo tokių projektų, kaip kelio Klaipėda-Kaunas, statybas, nemažai reikšmingų Klaipėdos ir Palangos miesto pastatų, kone visas pajūrio kelininkų gamybos bazes.

Ponas Edvardas sako, jog turėjęs daug laiko gyvenime, todėl daug kur atrado save ir pamėgo su specialybe visai nesusijusias sritis. Iš pradžių jo širdį pavergė muzika, kurią pažinti pradėjo į rankas paėmęs tėvelio dovanotą smuiką. „Visada labai mėgau muziką. Daug griežiau smuiku, bet kai užėjo karas, išaiškėjo, jog patrankų šūviai su smuiko muzika visai nesiderina”, - šmaikštauja senolis. Sako, jog ir dabar smuiką laiko prie lovos, tačiau pirštai nebeklauso ir melodijos išgauti kaip senais laikais nebepavyksta.

Atrado dailę ir muziką

Vėliau, jau gerokai po septyniasdešimtmečio, poną Edvardą užbūrė dailė. „Tapyti man labai patiko. Kai pradėjau tapyti, visas sienas namuose nukabinau portretais. Pasisekus kažką gero nutapyti, širdyje užplūsdavo didelė malonė. O ir kitam parodyti gera”, - atsimena Edvardas.

Per ilgą gyvenimą Edvardui teko matyti didžiulę valstybės kaitą. Jis džiaugiasi, jog likimas suteikė galimybę pamatyti svarbiausią šalies įvykį - Nepriklausomybės atkūrimą: „Tuo laikotarpiu visi labai daug gražaus patyrėm. Ir pragyvenę skaudžius momentus sulaukėme savo atpildo - nėra nieko gražiau, kaip Nepriklausomybės, laisvės išsikovojimas. Už šiuos dalykus nieko nebegali gražesnio būti. Dabartiniam jaunimui mažai teko tai patirti.”

Mainėsi gyvenimo veidai

103-ejų Liudvika Juodienė, Lietuvos kariuomenės karininko kapitono Prano Juodžio žmona, šiandien gyvena šviesiais praėjusių jaunų dienų atsiminimais. Ji sako, jog gražiausi metai buvo gimnazijos laikai ir metas, kai buvo ką tik susipažinusi su būsimu vyru. „Man smagiausia prisiminti gimnazijos metus, pačią jaunystę. Susipažinusi su vyru labai gerai gyvenau. Turėjom penkis kambarius, tarnaitę, vaikų dar neturėjom, tai gyvenom, kaip norėjom. Geri laikai buvo, sakyčiau, auksinis gyvenimas”, - su šypsena veide pasakoja ponia Liudvika.

Deja, vėliau prasidėjo neramūs laikai: slapstymaisi, persekiojimas, bėgimai. Nuo 1940-ųjų ponios Liudvikos vyrui teko slapstytis. Dukra Daiva atsimena, kad mama su tėveliu slapčia susitikdavo netoli Kauno esančiame miške prie medelyno, kuriame tėvas dirbdavo, kad niekas nepamatytų, neišduotų. Iki itin slaptų, bet širdžiai mielų pasimatymų ponios Liudvikos vyrui tekdavo pėsčiomis eiti 8 kilometrus. Slapstytis teko nemažai, kol pats likimas nepadovanojo galimybės tai pakeisti. „Tėtis sužinojo, jog viename kaimelyje, kuriame gyveno daug mamos giminių, mirė Kazimieras Baltrušaitis. Mano tėvas besislapstydamas tetos paprašė, kad pasiteirautų to žmogaus gimimo metrikų. Iš velionio giminių gavusi gimimo metrikus, teta kreipėsi į rusų komendantūrą ir pasakė, jog jos sesers vyras pametė savo dokumentus ir turintis tik gimimo metrikas. Taip tėveliui oficialiai padarė pasą ir taip iš Juodžio tapo Baltrušaičiu. Teko apsimesti 10 metų vyresniu žmogumi, tam net pasidarė lazdelę”, - pasakoja ponios Liudvikos dukra.

„Buvo metas, kai ir aš buvau sekama, slapsčiausi su savo mergaitėmis, eidavome pas vienus žmones, pagyvendavome dvi dienas, tuomet pas kitus. Buvau ir saugumo uždaryta dešimčiai parų, visko buvo”, - pasakoja senolė. Lietuvos kariuomenės kapitono generolo Plechavičiaus armijos bataliono vado Prano Juodžio žmona L.Juodienė-Ulčinaitė buvo įtariama priklausiusi lietuvių nacionalistiniam pogrindžiui ir skleidusi antitarybinę agitaciją.

Gyvenimas ponią Liudviką nuolat mokė nepasiduoti, būti pasitempusia. Visuomet reikėjo gerai atrodyti ir būti pavyzdžiu, sako ji, mat visuomet galvojo, jog karininkų šeima turi būti autoritetas visoms kitoms šeimoms. „Visur dalyvaudavome, važiuodavome. Jei koks renginys, šventė ar vakarėlis, visur su vyru keliaudavau. Kol gyvenom, niekada nebuvo pykčių, skyrybų, skandalų. Visur būdavome kartu ir rodėme gerą pavyzdį”, - pasakoja ponia Liudvika.

Nuotaikos nepraranda

Itin mandagi ir linksmai nusiteikusi šimtametė sako neliūdinti namuose, čia nuolat ją aplanko dukros, jų draugės, anūkai, giminės, jau į kitą gyvenimą iškeliavusių buvusių draugių giminės. Su džiugesiu akyse senolė pasakoja, kaip šimtmečio proga pas ją į šviesų butelį sugūžėjo per 20 svečių. Užsispyrusi senolė sako kartais net pykteli, kai nuolat besirūpinantys vaikai ir anūkai klausinėja, ar ji pavalgiusi, ar sveika, ar viskas gerai. „Juk badu nemirštu, maisto visada turiu”, - sako ponia Liudvika ir prideda, jog kartais pasvarsto, ar dukroms dar neatsibodo, kad taip ilgai gyvena.

Patriotė visą šimtmetį

Save patriote laikanti Liudvika itin gerai atsimena savo tėvus, kurie, ko gero, tą meilę Tėvynei, norą gerbti savo namus ir išugdė. Pasakoja, jog tai buvo labai geri ir protingi žmonės.

Gal todėl itin glaudus ryšys su namais išliko labai ilgai. Ponia Liudvika sako, daug metų, kad ir kur būdavo išvykusi ar po kelionių, nuolat norėdavo grįžti namo, į tėvų namus. Nebuvo jokios vietos, mielesnės ir geresnės už tėviškę.

Santuoka su karininku senolei suteikė garbę tapti Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimos moterų sąjungos nare. Su pasididžiavimu moteris rodo aukso spalvos sagę - birutiečių ženklą, kurią padovanojo birutietės šimtmečio proga.

Šiemet ponia Liudvika taip pat buvo pagerbta ir Lazdynų bendruomenės - čia ją apdovanojo kaip geriausią mamą ir močiutę. Tačiau senolė nelinkusi užriesti nosies, jai mieliau paminėti gerai besimokančius anūkus ir proanūkį, kuris šiemet buvo pripažintas geriausiu sostinės mokiniu.

Laimės paieškos

106 gimtadienį vasaros pabaigoje švęsiantis Jonas Kučinskas yra seniausias Vilniaus gerontologijos ir reabilitacijos centro gyventojas. Ponas Jonas gimė 1908 m. rugpjūčio 29 d. Išlandžių kaime, Marijampolės rajone, vidutinių ūkininkų šeimoje, kurioje dar augo trys broliai ir viena sesuo. Mokėsi Marijampolės mokykloje, o vėliau Dotnuvoje baigė aukštąją miškininkų mokyklą, kuri, kai Vilnius buvo grąžintas Lietuvai, persikėlė į sostinę.

Studijų metu Vilniuje pas tuometinį Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kleboną gyvenęs Jonas atsimena, jog tuo metu Vilnius buvo visai kitoks: „Vilnius tada buvo prastas miestas: apleistas ir neprižiūrėtas. Tik Lietuvai jį atgavus buvo pradėta tvarkyti Katedros aikštę, gatves, parkus. Keista matyti, kaip ten, kur tais laikais Vilniuje būdavo kalvos, šiandien stovi didžiausi namai. Ant vienos iš tokių kalvelių kunigas nuvesdavo mus, vaikus, pažiūrėti ir daug papasakodavo apie laikus, kai Vilnius buvo Lietuvos miestas.”

Būnant 36-erių ponas Jonas buvo priverstas palikti Tėvynę. Jis negalėjęs pakęsti priespaudos: „Aš mačiau caro laikų rusus. Tada buvo visai kitaip. Žmonės buvo nuoširdesni, tvarka buvo geresnė. Caras spaudė lietuvius, daug buvo suvaržymų, bet tai buvo kultūringesnė politika. Atėjus bolševikams viskas buvo kitaip. Išgyvenau prie jų vienus metus ir paskui turėjau pasitraukti. Negalėjau pakęsti melo ir apribojimų. Žmogui reikia laisvės, be jos jis gyventi negali.”

Tėvynė suviliojo

Amerikoje ponui Jonui teko palikti ne tik gražiausias dienas, bet ir gyvenimo moterį. Mirus žmonai, ponas Jonas sako dar bandęs gyventi vienas, tačiau tai tapo per sunku: nebuvo kam padėti ir rūpintis, todėl senolis patraukė pas gimines į Tėvynę, kuri per tiek laiko neatpažįstamai pasikeitė. „Lietuva visai kitokia. Kai buvau jaunas, žmonės buvo labai nuoširdūs. Buvo labai draugiški kaimo gyventojai, kaimas buvo tarsi gyvas. Sodybos prižiūrėtos ir švarios, žmonės darbuodavosi. Anksčiau išėjus į lauką būdavo galima išgirsti dainuojantį jaunimą, o dabar jaunimo kaime nėra. Anksčiau būdavo ir juokas, ir šokiai, ir dainos. Dabar žmonės jau pagedę. Manau, kad jie turėjo sunkų vergijos gyvenimą, tai žmones negrįžtamai paveikė”, - svarsto senolis.

„Svarbiausia turėti gerą darbą ir visuomet būti geros nuotaikos”, - šypsodamasis ponasJonas negalvodamas išpyškina laimės receptą kiekvienam. Jis primena, jog būnant jaunam laikas skrieja labai greitai, todėl neverta jo švaistyti veltui.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“