Šiuolaikinę Antigonę kuriančios aktorės: "Drąsa maištauti yra labai svarbu"

Prancūzų dramaturgo Žano Anujo Antrojo pasaulinio karo metais perrašytos antikinės istorijos herojė Antigonė - jauna mergaitė. Ji nėra aklas dievų teisingumo įrankis - pati renkasi mirtį, kad prieš tironiją ir jos taisykles laimėtų ne dievų įstatymai, o žmogiškumas. M. Kimelė pristato perdirbtą Ž. Anujo istoriją, kur prieš tironą Kreontą stojasi jauna, trapi Antigonė.

Antigonės vaidmenį kuria dvi jaunos aktorės: kaunietė Iveta Raulynaitytė ir telšiškė Fausta Semionovaitė.

Jos jau debiutavo didžiojoje scenoje. I. Raulynaitytė ir F. Semionovaitė gegužės mėnesį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vaidino kūrėjų Romualdo Krę?elio (Lenkija, Vokietija) ir Monicos Duncan (JAV) performanse "Shell-ter".

Kaip jus priėmė Klaipėdos dramos teatro kolektyvas?

Iveta: Puikiai. Nuostabu tai, kad turėjome galimybę pamatyti daug spektaklių didžiojoje scenoje. Beveik pavydu matyti tokią gyvą trupę. Be to, labai gražus teatras.

Vieną vaidmenį vaidinsite dviese. Kaip dalinsitės sceną?

Iveta: Mes improvizuojame. Kuriame personažą kartu, bet ją išreikšdamos scenoje improvizuojame. Nėra taip, kad viena yra kūnas, kita - siela, viena yra mirusi, kita - gyva. Mes tuo pačiu metu išgyvename tą patį. Kadangi mes esame bendrakursės, kartu mokėmės, esame artimos viena kitai. Yra ryšys, mums nebereikia "apsitrinti".

Fausta: Abi dalyvaujame spektaklyje, esame lygiavertės, bet nežinome, kada kuri kalbės. Taip yra specialiai, toks buvo sprendimas. Dėl to spektaklis nebus vienodas.

DVI. Režisierė Mara Kimelė šiuolaikinę Antigonę įkūnija dviejuose asmenyse.

Kokia yra jūsų herojė?

Fausta: Manau, kad ji yra maištininkė. Man atrodo, tokia yra žmogaus prigimtis, elgtis taip, jeigu atrodo kas nors neteisinga, nedaryti kokių nors kompromisų. Pavyzdžiui, Kreontas padaro kompromisą ir peržengia tam tikras ribas, o ji tas ribas nori grąžinti. Tiesiog žmogus eina iš meilės, kai nėra su kuo dalintis."

Iveta: Pjesėje yra eilutė "Aš sakau "Ne" tam, kas man nepatinka". Ir ji sako "Ne", ji nesako "Taip". Kad ir kaip būtų, laimė nėra sočiai ir kuo ilgiau pragyventi.

Kaip sekasi dirbti su režisiere Mara Kimele?

Iveta: Kai pradėjome dirbti, dėstytojai ėmė rašyti žinutes, kad įdomu, jog dirbame su Kimele. Mes pačios turbūt dar nesuprantame režisierės didumo. Sunkoka gal dėl kalbos, nes mes rusiškai nemokame ir reikia vertėjų pagalbos. Tačiau darbas yra jutiminis. Pradėjome nuo jausmų, buvo improvizacijų, gilinimosi į buvimą, būsenas.

Ar matote kokių nors "Antigonės" sąsajų su šiandiena?

Fausta: Labai daug su Iveta kalbamės apie Gretą Thunberg iš Švedijos, kuri kalba apie klimato kaitą. Ji labai jauna, bet labai drąsiai viską daro. Pavyzdžiui, situacija su Donaldu Trampu, kai politikas jos negirdi ir netgi akivaizdžiai tyčiojasi. Jos pozicija ryški ir ji nenusileidžia. Manau, kad tai atliepia pjesės turinį.

Iveta: Dar yra mergaitė, kuri Kremliuje kareiviams skaitė Konstituciją. Susidaro vaizdas: mergaitė, maištininkė, paauglė, kuri sukyla. Tai aktualu daugeliui jaunų žmonių. Kartos pasikeitimas šiomis dienomis labai ryškus.

Ar jūs pačios buvote maištingos?

Fausta: Taip, buvau. Sunku pasakyti, kiek tas maištas padarė man įtakos, tačiau tai nebuvo tokiais mastais, kaip kalbant apie Antigonę. Manau, tai būdinga beveik kiekvienam.

Iveta: Paauglystėje turi savo tiesą ir ją labai saugai. Kai tik ją randi, ji tampa pati brangiausia ir tik po to atsiranda visokie suaugusiųjų rūpesčiai, pasvarstymai, kas yra racionalu, verta ar neverta. O paauglystėje viskas atrodo verta, nes ta tiesa yra pats gražiausias dalykas.

SCENOJE jaunųjų aktorių vaidinama Antigonė priešinasi tironui Kreontui (aktorius Darius Meškauskas).

Kiek paauglystės maištai turi įtakos tolesniems gyvenimo sprendimams, pasirinkimams? Kiek svarbi ta sava, ginama tiesa?

Iveta: Scenoje klausiame sesės: "Nejaugi tu manai, kad staugiantis miestas prieš tave - tai viskas?" Ir ji sako, kad taip. Mums tai pasako, kad sesuo bus konformistė, prisitaikėlė, bijos ir dėl to nesakys savo nuomonės. Tas maištas, drąsa maištauti, turėti savo aiškią nuomonę, manau, yra labai svarbu.

Fausta: Manau, labai svarbi ir aplinka, kurioje esi. Kad tas maištas neišaugtų į kraštutinumus, netaptų fanatizmu, kuris gali nuvesti į tavo, kaip žmogaus, pabaigą. Jeigu aplinka maišto metu sukuria sąlygas atrasti kažkokią tiesą, yra saugumo jausmas, leidžiantis išlaikyti sveiką protą.

Spektaklio trupėje nemažai jaunų aktorių, galbūt net, sakyčiau, jos pagrindas. Ar šiame spektaklyje ir vaidinama jaunimui, ar ką nors sau čia ras ir vyresni žmonės?

Fausta: Spektaklio dalys labai skiriasi. Manau, kad labai lengva pajausti, kada baigiasi pirma ir prasideda antra dalis. Tai tarsi du skirtingi spektakliai viename.

Iveta: Žvelgiant iš suaugusiųjų pusės, spektaklyje kalbama ir apie tai, kaip elgtis su vaiku, jaunu žmogumi. Mums sako, kad laimė yra ilgai, sočiai, ramiai gyventi. Bet tai nėra laimė. Pavyzdžiui, aš laimę ir gyvenimo kokybę ne metų skaičiumi matuoju. Ta kokybė yra visai kas kita. Spektaklyje kažką sau ras kiekvienas žiūrovas - jeigu jis nori daryti sprendimus, ras, kuo vadovautis, suaugusiam žiūrovui gali paaiškėti, kaip kalbėtis su jaunu žmogumi apie gyvenimą. Tai egzistencinis spektaklis, nes Anujis buvo egzistencialistas.

Ką jūs asmeniškai gavote kurdamos šį spektaklį, dirbdamos su režisiere Mara Kimele, patyrusiais Klaipėdos dramos teatro aktoriais?

Fausta: Mano patirtis labai panaši. Galimybė vaidinti dviese ir matyti vaidmenį iš šono yra labai retas dalykas. Vaidinant vienu metu ir sau patari, ir save paneigi, ir sau padedi. Tas matymas iš šono labai padeda. Esu gavusi pastabą, kad reikia išdalinti vaidmenį, jį pamatuoti, o ne iškart kristi į jį žemyn galva. To dar reikia išmokti.

Iveta: Labai įdomi patirtis, kai reikia kurti vieną vaidmenį, pagrindinį vaidmenį dviese. Apsilaužė daug kampų ir visai kitaip pradėjau žiūrėti į kūrybą. Man režisierė visada sako "Ne toropis'". Taigi, išmokau neskubėti, scenoje nurimti, pajusti, kas joje iš tikrųjų vyksta, nieko neforsuoti. Tai man - gražus asmeninis atradimas.