Koncerte dalyvaus ypatingi svečiai...
Tai buvusių "Studijos" dainininkių, kurios šiuo metu jau yra pasiekusios solinės karjeros aukštumas, plejada: Irena Starošaitė, Rūta Ščiogolevaitė, Kristina Jatautaitė, dabar grupėje dainuojanti Edita Bodrovaitė ir iš Vokietijos atvyksianti Larisa Čekasina. Irena - ta vokalistė, kuri ir pradėjo moterų dainininkių epopėją "Studijos" istorijoje. Jos labai skirtingos, bet labai sceniškos, nuostabios vokalistės.
Įdomu, kad koncerto programą dar dėliojate.
Iš tiesų ji bus šlifuojama iki paskutinės repeticijos dienos, nes ieškome optimalaus scenarijaus varianto. Važiuosime į "bandomuosius" koncertus Vilniuje, Kaune ir Druskininkuose. Bus staigmenų, kurių nesitiki ir negali nuspėti klausytojai, nes jie laukia populiariausių dainų - ar tai bus fejerverkai, šviesų lietus, ar daugiau nei įprasta muzikantų scenoje. Ta paslaptis žiūrovui turėtų suteikti malonų jaudulį.
Kas yra jūsų draugai scenoje ir gyvenime?
Manyčiau, tai skirtingos kategorijos. Mes kviečiame tuos, kurie yra mūsų draugai koncertų metu, nes per 35 metų "Studijos" gyvavimo laikotarpį įgijome daugybę bičiulių, kurie sekė mūsų istoriją, kūrybą. Jie ateis, nes kartu su mumis yra visada.
Iš pradžių buvote pasirinkęs klarnetininko kelią. Kas jus atrado kaip dainininką, ar į šią profesiją atvedė vidinis balsas?
Kaip dainininkas gimiau ne Jurbarke, o Klaipėdoje. Jurbarke, kai buvau paauglys, lankiau muzikos mokyklą. Stasio Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje buvo padėti labai stiprūs muzikiniai pagrindai, po to - Klaipėdos konservatorijoje. Klarnetas - nuostabus instrumentas, bet nusprendžiau, kad muzikanto karjera neturi perspektyvos. Ko gero, mano apsisprendimą lėmė profesorius Pranciškus Narušis, kurį sutikau prieš pat stojamuosius egzaminus, kai buvau pasirinkimo kryžkelėje, ir jis pasakė: "Stok pas mus, nes atidarome estradinės muzikos katedrą." Groti klarnetu, su kuriuo giminiuojasi saksofonas, džiazo muziką studijuojant pirmame kurse buvo kai kas nepaprasto; įsivaizdavau, kad grosiu džiazo orkestre bigbende.
Grupę "Studija" įkūrėte 1978 metais. Pasakojote, kad idėja kilo studentiškoje talkoje kolūkyje, kur skynėte obuolius, kasėte bulves ir kaitinotės pirtelėje...
Per mėnesį trukusią talką, leisdami niūrius vakarus Tirkšlių kultūros namų salėje, sugalvojome, kaip būtų smagu įkurti grupę, kad galėtume visi kartu muzikuoti ir įgyvendinti savo "degančias" muzikines idėjas. Vaikinai buvo iš skirtingų miestų: Virginijus Pažemeckas - iš Telšių, Gintautas Litinskas - iš Radviliškio, Valdas Galdikas - iš Skuodo rajono, Raimondas Jonutis - klaipėdietis. Visi buvome talentingi, su įvairia patirtimi, daug diskutuodavome, svajodavome, buvome sklidini entuziazmo. Ketinau groti saksofonu, bet nebuvo kam dainuoti, ir prisiminiau, kad "šimkinėje" dainuodavau vakaruose viską, kas šaudavo į galvą, nekreipdamas dėmesio kaip. Pasibaigus studijų metams staiga supratau, kad būti vokalistu - mano tikroji, neišvengiama ateitis. Buvau pirmasis, studijavęs džiazo vokalą. Mano tolerantiškoji pedagogė buvo Nijolė Tallat-Kelpšaitė, vėliau - Vida Kuraitė.
Kaip lavinote savąjį instrumentą?
Jeigu turi didelį troškimą ko nors pasiekti balsu, kuris tavęs neklauso, per repeticijas bandai jį priversti paklusti minčiai. Mano pirmieji vokaliniai bandymai buvo kuklūs, pilni klaidų ir nusivylimo, bet buvau be galo užsispyręs. Didelę įtaką padarė pianistas Saulius Šiaučiulis, kuris mane, antrakursį, pakvietė dainuoti jo džiazo kvartete. Jame grojo geri muzikantai, keliavo po visą Tarybų Sąjungą, aplankydami visus džiazo festivalius. Sauliaus siekiai buvo maksimalūs, jis nuolat kūrė naujas programas, rimtus iššūkius kėlė ir man. Turėjau įberti anglies į vokalo studijas, kad pritapčiau ir nenuvilčiau. Studijų metu džiazo dainavimo technikos atžvilgiu buvau šio to pasiekęs, bet popmuzikos ir roko srityse dar buvau gana žalias. Vėliau pagreičio suteikė praktika ir koncertinis gyvenimas, atlikau kūrinius, kurie man patiko, kuriais galėjau ir norėjau pasakyti ką nors prasmingo. Visi dainavimo stiliai yra neaprėpiami.
Skulptorius Kuzma sakė, kad menai turi savo vietą krikščioniškame gyvenime, jie nėra periferinė sritis, tai - tarnystė aukštesniajai jėgai.
Man tai yra savaime suprantama. Neanalizuoju savo santykio su žeme ar dangumi, žmogaus psichologijos, tiesiog dainuoju ir, pasitelkęs mentalines galias, bandau įgyvendinti tai, ką sugebu.
STUDIJA. "Gyvastinga mūsų būtis panaši į muzikuojančios šeimos gyvenimą. Mokėjome džiaugtis draugo sėkme, pasirinktu keliu ir kūrybine laisve", - sakė grupės įkūrėjas Steponas Januška.
Kas pažadino kompozitoriaus instinktą?
Komponuoti pradėjau, kai tarnavau tarybinėje armijoje Rygoje. Tarnybos negalėčiau peikti, išskyrus ideologinę propagandą; visa kita buvo dar vienerios muzikinės studijos. Jau buvau žinomas džiazo vokalistas, tad mane iš karto kariniai "pirkliai" paėmė į štabo orkestrą, kuris grojo šokių vakaruose karininkų namuose. Dainuodavome angliškai, rusiškai, pamaniau, kad galime ir lietuviškai, juk niekas nesupranta, kokia tai kalba. Kai pagaudavo įkvėpimas, naktimis keliaudavau į studiją, kurdavau dainas, taip gimė daina "Mergaitė ir regis". Grįžęs iš armijos, tas dainas pasiūliau grupei "Studija", jas įtraukėme į repertuarą, ir "Mergaitė ir regis" buvo pirmasis mūsų hitas, jo dėka šoktelėjome į Lietuvos popmuzikos padangę ir jau buvome žinomi ne tik siaurame rate.
1986 m. grupei buvo suteiktas vokalinio instrumentinio ansamblio "Studija" vardas.
1982 metais mes buvome baigę studentišką gyvenimą ir grojome klaipėdiečiams labai gerai žinomame restorane "Neringa". Iš viso 10 metų. Prieš mus naktiniame restorane koncertavo ansamblis "Kopų balsai", kol Nelė Paltinienė ir Arvydas Paltinas emigravo į Vokietiją, todėl kurį laiką ir mes taip vadinomės. Vadinomės ir Klaipėdos miesto valgyklų ir restoranų trestų vokaliniu instrumentiniu ansambliu, netgi dalyvavome respublikinėje tų trestų konkurse, laimėdavome pirmąsias vietas. Ričardas Dubinskas buvo idėjų autorius, tuometis Klaipėdos kultūros rūmų estradinio ansamblio, kuriame mes irgi grojome, meno vadovas. Ten buvo daug laisvės. Retkarčiais pagrodavome miesto renginiuose.
Restoranų kultūra anuomet turėjo savas taisykles ir tradicijas, privalomą programą arba reviu, kurioje turėjo būti šokėjų grupė, pantomima. Didžioji dalis repertuaro buvo rusiškos dainos, skambėjo ir apie jūrą, nes jūreiviai buvo pagrindiniai restoranų lankytojai. Už pinigus paprašyti dainuodavome net kalėjimuose sukurtas daineles, nors buvome ambicingi ir tai mus šokiravo. Mūsų sielos rėkte rėkė, ir nusprendėme paauklėti publiką. Apšilimui būdavo leista pusvalandį groti džiazą ir improvizuoti, bet mes grodavome valandą tai, ką norėjome: džiazą, džiazroką, soulą, fanką ir lietuvišką muziką... Tviskėdavome, bet paskui prieidavo lankytojai, ir mes vėl grodavome "Ech, Odesa..."
Kai į Klaipėdą atvažiuodavo filharmonijos ansamblis, jo muzikantai iškart sugužėdavo į "Neringą", kuri buvo tarsi kokybės etalonas.
Protingi žmonės sako, kad gyvenimas yra stipresnis už autodestrukciją. Kaip jūs nepasidavėte bohemos vilionėms?
Buvo pavojų, tai galioja visiems, ir kiekvieno muzikanto kaip asmenybės gyvenimas individualus, kiek kuris sugebėjo ar nesugebėjo pagundoms atsispirti. Mes gyvenome kaip visi, bet mus aplenkė didžiosios bėdos, nors patyrėme nuostolių: teko atsisveikinti su kai kuriais kolegomis. Vienu metu "Studijos" aukso amžiuje grojo 12 žmonių. Likome penkiese.
Esate sakęs, kad šeima jums yra gyvenimo prasmės viršūnė.
Šeima yra gyvenimo ramstis arba didžioji prasmė, o muzika - gyvenimo variklis, ir tie du dalykai vienas kitą papildo, sunku net nuspėti, kaip būtų be jų.
Esate "Vakarų ekspreso" redakcinės kolegijos narys; ką ketinate nuveikti?
Pasakyti, ką norėčiau nuveikti, būtų tam tikras įsipareigojimas. Manyčiau, kad nesu abejingas Lietuvai, nesu abejingas tam, kas aš pats esu, kur esu. Esu Lietuvoje, Klaipėdoje, Lietuvos kultūroje, muzikoje, nesu žmogus, kuriam viskas vis vien. Gyvenu tais dalykais nuo tada, kiek save prisimenu, kiek save identifikuoju kaip asmenybę, kaip žmogų. Su draugais nuolat vyksta karštos diskusijos, jos gali būti virtuvinės arba viešos, ir daugeliu klausimų nebijau išreikšti savo nuomonės, nes manau, kad turiu teisę kaip kiekvienas pilietis. Galiu suklysti, nesu visažinis, bet pareiškęs savo nuomonę galbūt kam nors padėsiu taip pat susiorientuoti, padrąsinsiu, neleisiu pulti į neviltį. Manau, kad abejingumas yra didžiausia bėda, o kai išreiški savo nuomonę, kitus ištrauki iš abejingumo liūno ir baisios sąvokos "Man tas pats", priverti visus sujudėti ir tada atsiranda gyvybė.
Bet politikams "dzin" plebėjų nuomonė.
Nemanau. Jie savo vietoje todėl, kad kažką daro. Klausimas - dėl ko? Yra du poliai: politikai veikia dėl savęs arba dėl Lietuvos. Pripažįstu, jeigu jie daro viską dėl Lietuvos ir truputį dėl savęs, nes žmogus negali savęs pamiršti, tai būtų kraštutinis altruizmas. Kuo geriau visiems, tuo geriau jam, ir atvirkščiai.
Įvyks jubiliejinis koncertas ir kas toliau, kokia kryptimi žengs "Studija"?
Vienintelė amžina ir neišduodama kryptis yra kūryba. Jeigu turi kūrybinių galių, eini į priekį, jeigu jos išsenka, iškyla labai daug egzistencinių klausimų. Be abejo, tu gali būti atlikėjas, nes pasaulyje jau tiek visko prikurta; ko gero, 99 procentai kūrinių yra atlikti vieną kartą ir padėti į biblioteką, bet muzika gimsta iš naujo su kiekvienu atlikimu. Galioms išsekus, galėtume atverti mūsų pačių grupės biblioteką, kuri yra tikrai turtinga ir ten daugybė kūrinių, kurie skambėjo tik vieną kartą. Mane verčia ironiškai nusišypsoti, kai kažkas pasako: "Mes apie "Studiją" viską žinome, girdėjome", ir galėtų išvardyti penkias arba dešimt dainų. Galiu drąsiai sakyti, kad aš pats ne viską prisimenu, ką esame sukūrę, be auksinių šlagerių. Yra daugybė mitų apie mūsų grupę ir dar neatverstų kūrinių.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą