Skaiva Jasevičiūtė: "Gyvatės man malonios"

Žurnalistė, radijo laidų vedėja Skaiva Jasevičiūtė (29) į televizijos eterį grįžo lydima šunų amsėjimo. Nuo aštuonerių taksų veislės šunis auginanti ir filmavimo aikštelėje su jais nesiskirianti Skaiva veda naują laidą apie gyvūnus "Keturkojis šou", sekmadieniais ji rodoma per moterų televiziją TV8, šeštadienio rytais - per TV3. Absoliučiai visiems gyvūnams tolerantiška, net gyvačių apsuptyje gerai besijaučianti laidos vedėja prisipažįsta bijanti gal tik vorų. Nors labiausiai ją nuskriaudęs gyvūnas - upių ir ežerų vilku vadinama gulbė.

- Ar jūsų taksai žiūri laidą "Keturkojis šou"?

- Šunims patinka išgirsti iš ekrano ką nors lojantį. Bet labiausiai jie sutrinka, kai lojančius išgirsta pačius save. Taip nutinka, kai žiūrime "Keturkojį šou". Tada mano taksus apninka metų klausimas: ar atsakyti į savo paties lojimą? (Juokiasi.)

- Kam patiks laida "Keturkojis šou"?

- Ji skirta visiems naminių augintinių šeimininkams ar tiesiog gyvūnų mylėtojams. Sykiu mes stengiamės, kad laida būtų įdomi ir gyvūnų neturintiems žmonėms, todėl ne visi mūsų reportažai bus apie keturkojų auklėjimą ar naudingus patarimus.

- Ką bus galima pamatyti laidoje?

- Rodysime įdomius siužetus apie žinomus Lietuvos žmones ir jų augintinius, taip pat ruošime intriguojančius reportažus apie gyvūnus. Pavyzdžiui, neseniai rodėme siužetą apie pumą, kuri gyvena viename Klaipėdos daugiabučių. Manau, tas siužetas padarė įspūdį ne tik pumų augintojams. (Juokiasi.) Mūsų laidos tikslas - teigiamos emocijos, todėl būsime patrauklūs gana didelei auditorijai.

- Tai bus absoliučiai linksma laida ar imsitės ir skaudesnių temų apie gyvūnus?

- Tai bus nuotaikinga laida, tačiau rimtų temų nevengsime. Kalėdoms parengėme siužetą apie prieglaudose gyvenančius šunis ir kates. Bet nesistengėme rodyti liūdnų snukučių ir kalbėti apie išduotas širdeles. Tiesiog norėjome parodyti, kad tie gyvūnai labai smagūs, jaukūs ir tikisi draugijos. Ir kad džiaugsmo jie suteiks tikrai ne mažiau nei kilmingas pūkis su firminiu paltuku.

- Kodėl mes taip mylime naminius gyvūnus? Kodėl žmonėms turime priekaištų ir būname jais nepatenkinti, o gyvūnams atleidžiame viską?

- Todėl, kad gyvūnai neišduoda, nenuvilia ir piktybiškai nekenkia. Žmonės kitokie. Gal todėl stengiuosi nelyginti žmonių su gyvūnais. Tai nepalyginama. Gyvūnus mes prisijaukinome prieš tūkstančius metų ir davėme pažadą būti už juos atsakingi. Žmogus savimi gali pasirūpinti ir pats. Va čia tikriausiai esminis skirtumas. O be to, kaip gali neatleisti šuniui, kuris moka į tave pažiūrėti toookiu žvilgsniu... Neįmanoma.

- Ar mūsų visuomenė gana tolerantiška gyvūnams?

- Žinoma, kad ne. Daugeliui šuo yra viso labo padaras, kurį reikia laikyti prie būdos ir šerti išėdomis. Apie jokį šuns dalyvavimą šeimininko gyvenime negali būti net kalbos, o jei tu viešai pareiški, kad savo augintinį myli, iškart tampi zoofilu. "Žaviuosi" mūsų lietuvišku požiūriu. Kita vertus, džiugina tai, kad sutinku ir tolerantiškų žmonių, kurie pasižymi sveiku požiūriu į gyvūną - augina jį kaip šeimos narį, rūpinasi juo, tačiau ir nelygina su žmogui.

- Kiekvienam naminiam gyvūnui reikia žmogaus. Be žmogaus jis negyvens visaverčio gyvenimo. O žmogui reikia gyvūno, nes jis jo emocinį gyvenimą padaro turtingesnį. Manau, tai lygiaverčiai mainai.

- Kokias savybes žmoguje ugdo naminis gyvūnas?

- Kantrybę. Pati stebiuosi, kokia kantri pasidariau. Net transporto spūstyse nebebambu. Taip pat gyvūnai ugdo atsakomybę, tvarkingumą - juk negyvensi šunų nusiaubtame bute, mokėjimą mylėti nepaisant aplinkybių, gebėjimą būti laimingam dažniau nei paniurusiam, mokėjimą vertinti kitus ne pagal pinigus... Oi, galėčiau vardyti ir vardyti. Iš savo augintinių tikrai turime ko pasimokyti.

- Šeimininkas susitapatina su gyvūnu - perima jo savybes ir net išoriškai supanašėja. Gal bendravote su egzotiškų gyvūnų savininkais ir pastebėjote, kaip su savo augintiniais supanašėjo jie?

- Kitados turėjau pažįstamą, kuris augino vorus, o pats irgi buvo baisus - apžėlęs barzda ir nemažu pilvu. Vadinom jį vyr. Voru.

- Ar turite su gyvūnais susijusių fobijų? Ar išdrįstumėte paimti didelį vorą?

- Bijau vorų. Nesu jų ėmusi į rankas ir, manau, niekada to nedarysiu. Kartą vonioje radau vorą, tai nėjau ten tol, kol į namus grįžo draugas ir iškrapštė vorą iš vonios. Praleidau net darbą, nes negalėjau nusiprausti! Man atrodė, kad voras tik ir taikosi mane suėsti. Bijau ir mažų, ir didelių vorų, todėl į visus siužetus apie vorus, kuriuos filmuosime laidoje "Keturkojis šou", tikrai važiuos tik mano kolegė Vaiva.

- O kaip jaučiatės terariumuose, kur, nors ir už stiklo, iš visų pusių šliaužioja gyvatės?

- Čia jau nebaisu. Gyvatės man malonios. Kartą miške radau, kaip man pasirodė, žaltį, pakėliau, pafotografavau, padėjau atgal. Namie rodau tėvams nuotraukas, o tėtis juokiasi, kad aš - drąsi kvailė, nes fotografuojuosi su vienintele Lietuvoje nuodinga gyvate - angimi... Kitados labai norėjau auginti kukurūzinį žaltį, bet neprisiruošiau. Užtenka namie ir ilgų taksų.

- Meilė kokiam padarui jums mažiausiai suprantama?

- Aš suprantu visas simpatijas ir meiles. Net vorams, kurių bijau. Tikiu, kad kai kam jie gražūs ir labai įdomūs. Daugelio gyvūnų pati nelaikyčiau, bet aš ne iš tų žmonių, kurie visus kitus vertina remdamiesi tik savo pačių pavyzdžiu ir manosi esą visada teisūs.

- Ar esate kaip nors įdomiai, juokingai ir gal net pavojingai susidūrusi su laukiniais gyvūnais?

- Kai buvau maža, man į užpakalį įgnybo gulbė. Juodkrantėje. Ji buvo su gulbiukais, o aš pasipainiojau kelyje. Juokinga buvo tiems, kurie matė gulbę, besivejančią mane pakrante. O man buvo nejuokinga, man buvo labai skauda.

- Koks geriausias matytas filmas apie gyvūnus?

- Man patinka visi filmai, kuriuose yra gyvūnų. Paskutinis įsiminęs - "Hačiko. Šuns istorija". Verkiau per beveik visą filmą.

- Ką jūsų augintiniai gaus dovanų per Kalėdas?

- Tai, kas jiems svarbiausia: dvi valandas mano dėmesio be perstojo žaidžiant nauju kamuoliuku!

- Kiek per mėnesį jums kainuoja jūsų šunys?

- Neskaičiavau. Bijau...

- Kur jie miega?

- Taksai turi savo namą, kurį baldžius pagamino pagal specialų užsakymą. Tas namas daugiafunkcis, jis atlieka ir mano suoliuko vaidmenį. O šunys labai saugiai jaučiasi miegodami ir žinodami, kad visai šalia sėdi jų šeimininkė.

- Kas jūsų namuose yra bosas - jūs ar jūsų taksai? Kas valdo namus?

- Taksai labai norėtų būti bosais ir vis dar bando įrodyti savo pranašumą. Juk jie taksai! Deja, jiems nesiseka. Sprendimas priimtas jau seniai. Mūsų namuose vadas esu aš.

- Ar jaučiate iš aplinkos spaudimą, kad ne šunis reikia auginti, o tekėti ir gimdyti vaikus?

- Ne. Mane supa protingi žmonės, kurie suvokia, kad stereotipais vadovaujasi dažniausiai kvailiai, o bandyti planuoti svetimo žmogaus gyvenimą taip pat ne itin išmintinga.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Laisvalaikis"