Stanislavas Lemas: paskutinis Kosmoso romantikas

Oh! Net negaliu patikėti, kad tai jūs.

Šiaip jau aš neduodu jokių interviu. Jūs - reta išimtis, net pats nežinau kodėl; taip jau išėjo. Kai kas nors iš Lenkijos nori, aš niekada nieko nepriimu, iš Vokietijos - tik kai man davė "doctor honoris causa" Bilefeldo universitete, - tiesiog teko. Manau, kai žmogui 84 metai, jam jau viso to gana.

Ar yra klausimų, kurių nenorėtumėte išgirsti?

Klausimai - tai jūsų sritis, ne mano. Galite klausti bet ko, pasistengsiu atsakyti. Negaliu iš anksto pasakyti, kas galima, kas ne, nes esu cenzūros ir apribojimų priešininkas.

Regis, jūs dabar ne itin geros nuomonės apie mokslinę fantastiką?

Aš paprasčiausiai jos nemėgstu. Tai kvaila ir neįdomu. Skaitėte Frensio Fukujamos knygą apie istorijos pabaigą? Juk tai nesąmonių rinkinys! Niekas nepasitvirtino, ką jis ten įsivaizdavo.

Ne tik kad nėra jokios istorijos baigties, bet kyla vis nauji konfliktai ir politinės įtampos. Ne tik Irake, bet ir Ukrainoje, beveik visur.

Vadinasi, jis suklydo. Ir kai pamatė, kad suklydo, net neketino grįžti prie savo kvailų prognozių, tik parašė kitą knygą, apie žmogaus baigtį, - irgi kvailą.

Man atrodo, tokiu pat būdu rutuliojasi ir mokslinė fantastika. Visa tai niekai, beprasmybė. Aš pats nuo to pasitraukiau maždaug prieš trisdešimt metų.

Tai Fukujama, kurį dauguma laiko mokslininku ir filosofu, pagal jus - mokslinis fantastas?

Na, žinoma, fantastas, tik jau ne mokslinis, apsaugok Viešpatie. Jis paprasčiausiai išsigalvojo kažkokias neegzistuojančias istorijos erdves, kurioje vien nuobodulys ir kapitalizmas, ir nėra jokių konfliktų.

Žinote, jis turi saugią vietelę - sėdi "Foreign Affairs" redakcijos kolegijoje, ir joks įstatymas negali jo išmesti už nesąmonių rašymą.

Žinote, kiekviena diena, na, gal mėnuo, metai, mums atveria ką nors netikėta. Ir Ukraina, ir ta Bušo kvailystė su Iraku.

Apskritai tai galima būtų trumpai pasakyti, kad istorija yra siaubingų reiškinių grandinė, kuri prasideda nuo blogo tikrovės supratimo.

Jeigu tai tiesa, kaip tuomet egzistuoja futurologija?

Politinė futurologija neįmanoma. Tik techninė, mokslo srityje. Žinote, aš neapsirikau "Summa Technologiae" rašydamas apie tai, kaip atrodys pasaulis, apie klonavimą, apie tai, kad mes perimsime biologinės revoliucijos metodus. Tai vyksta, nors ir lėtai.

O kokia jūsų paties didžiausia futurologinė klaida?

Aš suklydau patikėjęs specialistais, kurie stengėsi man įteigti, kad egzistuoja dirbtinės inteligencijos sukūrimo galimybė.

Intelekto.

Taip, čia aš, žinoma, visiškai klydau. Žinote, viskas keičiasi. Štai čia kažkur turiu vokišką interno žinyną. Aš gi studijavau mediciną universitete, baigiau 1948 metais, o dabar matau, kad naujų virusų ir bakterijų skaičius didžiulis.

Ne tik mes kuriame naujus lėktuvus, bet ir bakterijos kuria naujas organizmų formas. Ir tai gana pavojinga, ir pabaigos čia nematyti.

Mes įeiname į gyvenimą, tam tikra prasme kovojame su gamta, o paskui pasitraukiame; ateina kita generacija ir daro tą patį. Ir visą laiką atsiranda mulkių, kurie šaukia: "Tai jau galas.

Mes jau viską žinome ir daugiau nieko nesužinosime!".

Juk tai beprasmiška, tai, mano galva, niekada nesibaigs, ir tai yra gerai, tokia ir yra gyvenimo prasmė, nes taip daug įdomiau.

Ypač kai nugyveni ilgą gyvenimą.

Na, žinote, jeigu gyveni gana ilgai, jau nelengva pastebėti, kaip greitai keičiasi pasaulis. Mačiau vakar kažkokiame žurnale šimtamečių nuotraukas.

Atrodo siaubingai. Kaip kokie skeletai, aptraukti oda, net nemalonu žiūrėti. Ir ką - tai turėtų mus džiuginti, kad egzistuoja galimybė gyventi ilgiau? Ne, man atrodo, kad ne. Na, nereikia, ir viskas. Žmogus nugyvena savo laiką, o paskui...

Kas paskui?

Aš visada buvau netikintis ir toks likau. Po mirties nieko nėra. Na, aš gi negaliu pakeisti savo pasaulėžiūros.

Man Katalikų bažnyčia - tas pats, kas islamas, o islamas - tas pats, kas budizmas, o budizmas - kas šintizmas.

Tikriausiai žmonėms būtinas toks tikėjimas, aš tai puikiai suprantu, bet man asmeniškai - ne.

Jūs įžvelgiate mokslo ir religijos konfliktą?

Ne, šito netvirtinu. Aš netgi manau, kad tam tikra prasme mūsų pasaulėžiūra turėtų vis dėlto remtis bendromis moralės ir etikos taisyklėmis, ir todėl aš suprantu, kad religija būtina. Bet į klausimą "kokia religija?" aš atsakyčiau: "Šiaip ar taip, tik ne islamas". Todėl, kad jis man nepatinka. Jis man nesuprantamas.

O ką jūs manote apie tai, kas vyksta pasaulyje - sakykime, karą Irake?

Manau, kad didelė mūsų laikų nelaimė yra ta, kad Jungtinės Valstijos turi patį kvailiausią prezidentą per pastaruosius šimtą metų.

O kaip jūs žiūrite į žmonijos ateitį? Jūs visiškas pesimistas?

Na, žinoma. Juk aš pragyvenau jau 84 metus. Žinote, iš pradžių prieškario Lenkija, paskui sovietai, paskui vokiečiai, paskui vėl sovietai, paskui persikraustymas į Vakarų Lenkiją, na, ir netikėtas nepriklausomos lenkų valstybės atsiradimas, daug vilties, kaip bus nuostabu, ir vilčių žlugimas.

Juk 90 procentų politikų yra idiotai.

Aš - didelis skeptikas, ir netikiu tuo, kad amerikiečiams pavyks sukurti tą antiraketinę sistemą Aliaskoje. Netikiu, ne, jie ten nuskandins milijardus dolerių, bet jiems nepavyks.

Aš netikiu, kad Putinui pavyks rekonstruoti imperiją, nes istorija negali eiti atgal tuo pačiu keliu. Reikia pratintis prie to, kad viskas keisis.

O literatūroje?

Aš laikausi tos nuomonės, kad mes pergyvename siužetinės beletristikos mirties periodą. Štai artėja Kalėdos (interviu vyko gruodžio mėnesį. - Vert. past.), o ką galėtum paimti į rankas ir paskaityti, - nėra.

Dabar gera literatūra yra tai, ką žmonės perka. Bet man net nemalonu galvoti, kad žmonės šitokiu būdu vertina knygas.

Na, čia joks atradimas - faktas, kad kvailių pasaulyje kur kas daugiau nei protingų žmonių. Dabar pas mus protingų beveik nėra, ir ypač negerai tai atrodo literatūros srityje.

Niekas nenori rašyti paprastų romanų, kokius rašė Čestertonas, Londonas, Konradas, Tomas Manas, Kiplingas, Hesė. Nėra vieno atsakymo: nerašo, nes iš to neuždirba. Tai ne visai teisinga, viskas ne taip paprasta. Rašymo maniera pasikeitė, dabar visi skuba, gyvenimo tempas greitas.

Niekas negali dirbti lėtai kaip Tomas Manas.

Vienas tomas, du tomai, trys tomai... Ne, žmonėms reikia visko greičiau, greičiau nufilmuoti kokį filmą. Žinote, pasaulyje egzistuoja galybė knygų. Ir rasti tas, kurias verta skaityti ir suprasti, - retas reiškinys. 90 procentų visko, kas mane čia supa (rodo lentynas. - Aut. past.), - tai įvairiausios nesąmonės.

Savo knygoje jūs rašėte apie tarpplanetinius skrydžius, kontaktus su kitomis civilizacijomis. Kaip manote, ar, be mūsų, Visatoje yra dar kas nors?

Manau, kad jie yra, bet tokiu atstumu, kad per vieną žmogaus gyvenimą nenuvažiuosi. Mūsų galaktikoje nieko nėra, - sakykime, 99 procentais.

Kitose - tikriausiai yra, pagal paprasčiausią tikimybių teoriją. Bet, pirma, mes jiems neįdomūs, o antra, - tai jums ne gatvę pereiti. Sakykime, kad kur nors už 100 000 000 šviesmečių yra panaši į mūsiškę civilizacija. Ir kas?

Mes apie ją niekada nesužinosime. O jeigu ir sužinosime, tai jokių kontaktų nebus.

Tai bus tik grynai abstraktus žinojimas.