Bet šautuvo neturiu. Netraukia medžioti, užtenka to džiaugsmo miške pasivaikščioti, apsivalyti, o ne mėsos parsinešti. Be to, tėveliai ir uošviai augina kiaules. Nepriešinčiau su medžiotojais, nes kai žvėrių per daug, nugraužiami medeliai; formuoji miško kultūrą, o ateina žiema - jo nebėr. Kai per gausi žvėrių populiacija, alinama ligų, išsigimsta, šaltesnę žiemą, žiūrėk, du trečdaliai stirnų iškrenta. O reta populiacija - visi gyvybingi.
Kokia ta miškininkų bendruomenė?
Gal kitam atrodo uždara, kaip atskira visuomenė. Toks miškininko stereotipas yra: nešnekus, į save nugrimzdęs. Daug darbų yra galvoj, kad tik neužmirštum. Išeini į gamtą - nei žvėrys per daug šūkauja, nei paukščiai rimtį labai drumsčia. Ir įpranti susikaupti kaip bažnyčioje, nesukelti nereikalingo triukšmo, stebi, bet nesikiši. Bet ta bendruomenė keičiasi, vyksta reformos, mažėja valstybinių miškų, pusė išeina į privačius. Tai seniau buvo tradicija: atėjai į kurią vietą - vos ne visam gyvenimui.
Bet juk savas miškas - ne Amazonijos džiunglės, pažįstamas kaip kišenė; ar įdomu?
Kiekvieną dieną - išbandymas. Išeini į mišką ir vis atrandi nauja. Gali ateit į tą pačią vietą dvidešimtą kartą, rūkas - visai kitokia ji atrodo, keičiasi. Pasikliauji vidiniu kompasu, net kai debesuota, jauti, kur saulė, turi galvoj planą, žinai, kur kanalą prieisi, ir orientuojiesi. Aišku, yra miške vietų kaip Bermudų trikampis. Mūsų urėdijos miškai gana sudėtingi, kas 10 metrų gali pasikeisti augavietė, iš sausumos patenki į pelkę didžiausią. Atvažiuoja mokslininkai iš kitos Lietuvos dalies, ir staiga jiems tampa neaišku, kaip savo žinias pritaikyti. Reikia vadovautis ilgamete patirtim, o jei jos neturi, žiūri, kaip natūraliai turėtų atrodyti miškas, kur dar net kirvis nebuvo įlindęs. Matai, kad pelkėj juodalksnis auga, turi jį palikt, nesodint eglių, nors buvo vajus Lietuvą vien eglynais apsodint - augs, neaugs, tad kiekvienai miško kertei reikia savo požiūrio, nepritaikysi vienodų taisyklių.
Girininkų būna pasyvių ir kūrybingų. Jus vadina novatorišku.
Pirmojoje savo, Radvyčio, girininkijoje pamėginau įveisti buką ir maumedį - šis dukart aukštesnis už egles, nuo seno Lietuvoje buvo vietinis medis, duoda labai gražią ir daug medienos. Maumedis - reto grožio ir vienas iš nedaugelio spygliuočių, kurie meta spyglius ir žiemą lieka plikas, o pavasarį nuostabiai žydi, spygliai švelnūs glostyti... Bukai labai panašūs į skroblus, jie sunkiau gyja.
O šioj Ilgagirio girioj perėmėme iš kelininkų išeksploatuotą karjerą ir įveisėm mišką - vienas šviežių, labiau pasisekusių darbų, nes medžiui čia reikia įsikabinti kaip gryno kopos smėlio. Neįžengiama giria čia susiformuos po 30 metų, ir, jei neįvyks jokių kataklizmų, kirvis čia tik po 100 metų ateis. Taigi miškininkai ne tik kerta, bet ir ateinančioms kartoms girias augina. Tuos kirtimus sąlygoja ekonomikos rinka, miškams valstybė jokios paramos neduoda, urėdijos pačios išsilaiko. Aišku, galėtume pristabdyti miško kirtimą, ir mes paliekam paukščiukams drevėtus medžius, ypač saugom į Raudonąją knygą įtrauktų paukščių lizdavietes.
Man regis, kaip gamta atranką vykdo, taip mūsų - gyvenimas. Liko tik geriausi eiguliai. Anksčiau girininkijose buvo vos ne dešimt eigulių, o dabar liko po vieną. Ir tų reikalavimų europinių, ir vietinių - reik daug jėgų tiek daug įgyvendinti, ir sukies kaip voverė rate. Miške darbai sukasi konvejeriu, pasodinai jaunuolyną, ugdai, kerti krūmus, žiū, jau reik mišiniu kamienus tept, kad žvėrys nenuėstų. Jei nesaugosi, gali vieną dieną ateit ant lauko pliko, kur viena pušelė apykreivė liko... Nėra čia darbų sezoniškumo, kad galėtum atsikvėpti. Po kiekvienos audros su kelininkais kelius valom.
Jūsų valdose stypina gervės, peri dvi juodųjų gandrų poros, o žvėrį ar dažnai gali sutikti?
Miškų masyvai jungiasi, sunku suskaičiuoti. Brakonieriai buvo aktyvūs prieš septynetą metų, ir briedžiai ties išnykimo riba. Dabar nėra girios, kur nebūtų briedžių; gal šie pasidarė protingesni ir išvengia kulkų, gal brakonieriai aptingo? Bet žmonių sutinki įvairių, ir su briedžiu teko nosimis pasibučiuot: išvydau šešėlį už kelių metrų, galvojau - grybautojas, o žvėris taip tyliai eina su prakilnių ragų vainiku, kad nė trekšt. Jokios baimės nėr: tik nedaryk niekam bloga. Mamytė iš pradžių sakė: "Tave vilkai papjaus, gyvatės užgels", o pagarbiai prasilenkiu su angimi ar varinukėm, ir nieko... Ir žvėris pasitraukia, nebent būtų pasiutęs.
Sakėte, kad ir jūsų bičiuliai - miško žmonės. Bet turite ir gražią šeimą...
Artimiausi draugai - iš žalios miško celės. Buvęs kurso draugas - suvalkietis, rodos, skirtingas genties charakteris, o gyvenimo supratimas tas pats, gerai sutariam. Su žmona Ligita kartu ekologiją studijavom; atsitiktiniai žmonės retai į miškininkystę stoja, turi būt atsidavę. Na, ji graži tamsiaplaukė, bet tų gražių daug, ir kartais auksiniame inde - degutas. Vertingiausia savybė - kai moteris moka savo žmogų išklausyt. Jau aštuoneri metai vedę, jauti, ar su tavim žaidžia, ar viskas iš tikrųjų vyksta. Ką aš žinau? Esu žmogus iš kaimo... Na, bet jei būčiau į mišką parėjęs viengungis, gal ir sunkiau būtų žmoną susirast, nebent kokią grybautoją. Dukra Beatričė jau lanko pirmą klasę, Simonas - baigia darželį, jis gryna mano kopija. Gaila, kad ne medžių vardais vaikus pavadinom... Vaikai augina katę ir šunį, mergaitė - gėles, vaikis - kaktusus, o aš vežuosi juos į žemuogių pievelę, tai jiems atrakcija. Kaip auginu? Kaip pats gyvenu, taip ir auklėju. Gal netyčia šiurkštesnis žodis išsprūsta, bet juk nedaugelis dabar keikiasi "žalia rūta" ar "šimts kiškių".
Jūsų hobis - entomologija. Pirmas vietos aukšapelkėse atradote ir aprašėte retus raudonosios rūšies vabalus, atradote 46 naujas žygių rūšis. Bet didelė aistra taip ir liko istorija.
Uždegė E. Bunka ir save kuršiu vadinantis Londono Metropoliteno universiteto lektorius Aivaras Citrons, kurie domisi Rietavo urėdijos pagoniškomis šventvietėmis, Lopaičių piliakalniu, kur yra vadinamasis lietuviškas Stounhendžas. Ir aš pradėjau į kiekvieną akmenį žiūrėt kaip į praeities pėdsaką, ieškoti runų ar kokio įbrėžimo. Savo girininkijoj užėjau pilkapius, juos ištyrinės archeologai. Miškas - ne arimai, žemės paviršiaus niekas nenuardė, kapaviečių, senovės objektų nesunaikino.
Iš kur jumyse tiek gilios vertybių pajautos?
Senovėje pagonys garbino medžius, gamtos jėgas, tad atėjęs į mišką neišvengiamai su tom jėgom susiduri. Lietuviškoji krikščionybė susijusi su gamta, mes esame žalieji krikščionys. Štai kalbuosi su senaisiais Alkokaimo žmonėmis. Atmintis išlieka: jie sako, kad štai čia, kur miške koplytėlė, prieš 200 metų kelio būta, ir karta iš kartos persiduoda nuostata ją prižiūrėt, ateina į girią melstis. Mūsų urėdijoj, Drungėliškėse, yra koplyčia, kur visi šventieji į medžius sukelti. Senus papročius reikia puoselėti, juolab kad mūsų miškuose išlikę nemaža natūralių buveinių, kur retas žmogus įkėlęs koją...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą