Stivenas Frajus: klajojantis stogais

Stivenui Frajui rugpjūčio 24 dieną sukanka 59 metai.

S. Frajus Didžiojoje Britanijoje laikomas anglų dvasios etalonu. Jis garsėja ypatinga - klasikine, rafinuota anglų kalbos tartimi. Jungtinėje Karalystėje leidžiamos jo įkalbėtos mokomosios garsajuostės bei vadovėliai (pvz., "How to Be of a Speakingness Like Stephen Fry" ir kt.), taip pat grožinė audioliteratūra (pvz., visa "Hario Poterio" serija).

S. Frajus yra parašęs tris romanus bestselerius, pluoštą dokumentinės prozos, keletą esė, pjesių ir scenarijų. Jis viešai pripažino sergantis bipoliniu sutrikimu (stiprūs nuotaikų svyravimai nuo euforijos iki desperacijos, nesant aiškios priežasties) ir sukūrė apie šią ligą dokumentinį filmą ("Stephen Fry: The Secret Life of the Manic Depressive". B?C, 2006 m.). Bipolinis sutrikimas, pasak paties autoriaus, gali žmogų pakelti į sėkmės viršūnes, tačiau kartu jis daro jo gyvenimą nepakenčiamą. Viename interviu aktorius pasakojo, jog 2012 m., tiesiog po darbo dienos filmavimo aikštelėje, nutarė išeiti iš šio pasaulio, išgėręs daug tablečių ir degtinės; apimtas konvulsijų, susilaužė keturis šonkaulius.

Dosjė

Stephen John Fry gimė 1957 m. Londone, prabangiame Hampstedo rajone, jo vaikystė prabėgo Butono kaime Norfolko grafystėje. Stiveno tėvas buvo anglų fizikas ir išradėjas, mama - namų šeimininkė, kilusi iš Vengrijos žydų emigrantų; jos tėvai į Karalystę atsikėlė 1927 m. iš Slovakijos, gelbėdamiesi nuo holokausto.

Stivenas šeimoje augo su vyresniu broliu ir jaunesne seseria.

Paauglystėje S. Frajus buvo pašalintas iš mokyklos net tris kartus: kai buvo 14 metų, vėliau dar dukart - sulaukęs 15 ir 17 m. Po paskutinio pašalinimo pabėgo iš tėvų namų, pavogęs kreditinę kortelę iš draugo šeimos. Pagautas tris mėnesius praleido kalėjime ir buvo nuteistas dvejiems metams lygtinai.

Išleistas į laisvę, grįžo į mokyklą, ją baigė ir įstojo į Kembridžo universitetą - garsųjį Karalienės koledžą (Queens' College) studijuoti anglų literatūros. Universitete prisijungė prie teatro trupės "Footlights", susipažino su Hju Loriu (Hugh Laurie), kuris tapo geriausiu bičiuliu ir bendradarbiu. Stivenas - trijų H. Lorio vaikų krikštatėvis.

S. Frajaus karjera prasidėjo televizijoje 1982 m. nuo reviu, kurį kūrė jis pats, H. Loris ir Ema Tomson (Emma Thompson). Vėliau ekranuose pasirodė S. Frajaus ir H. Lorio autorinė laida, išgarsinusi juos kaip nepakartojamą komikų duetą. Jiedu režisavo daugybę teleserialų, kartu juose vaidino. Kino pasaulyje S. Frajus - taip pat vienas populiariausių aktorių. Jo suvaidintas Oskaras Vaildas laikomas geriausiu kinematografijos istorijoje ("Vaildas", 1997 m.).

Citatos

Turiu prisipažinti, jog man nesiūlo tų vaidmenų, kurių atsisakė Bredas Pitas.

Kai kurie žmonės vadina mane Stiviu - nedažnai, žinoma, bet pasitaiko. Būna, įsėdu į taksi, vairuotojas sako: "O, Stivis." Bet tokie dalykai manęs per daug netrikdo.

"Žvaigždžių karuose" aš, žinoma, pasirinkčiau tamsiąją pusę. Joje geresnės replikos, geresni kostiumai, geresnė muzika, ir apskritai daugiau galimybių pasireikšti - aktoriams tai patinka labiausiai.

Negaliu prisiminti nė vieno periodo savo gyvenime, kai nejaučiau streso.

Kai išgirdau diagnozę "bipolinis sutrikimas", man buvo 37 metai. Smegenys ėmė ūžti nuo galybės klausimų. Ar aš išprotėjęs? Iš kur atsirado toji liga? Ar buvo galima užkirsti jai kelią? Ar ji išgydoma? Kas manęs laukia toliau? Mane kaustė ir siaubas, ir palengvėjimas, kad pagaliau gydytojai rado mano ekstremalių pojūčių ir poelgių paaiškinimą.

Pirmąkart pajutau, kad kažkas su manimi ne taip, kai buvau 14 metų. Atsimenu euforiją. Matyt, tai ir vadinama manija. Aš atsisakydavau žaisti su draugais ir vienas klajodavau namų stogais. Atsimenu sumišusius jausmus - baimės ir pranašumo prieš tuos, kurie apačioje. Buvau skandalistas ir išsišokėlis. Psichiatras dėstydavo įvairias prielaidas: paaugliška depresija, infantilumas, protestas, nieko rimta...

Anglijoje keturi milijonai žmonių serga bipoliniu sutrikimu. Dauguma jų nieko nežino apie šią ligą. Dalis jų nusižudo. Aš dirbau toliau. Apie savo ligą tylėjau. Gydytojai sako, kad staigūs nuotaikų svyravimai įgavo epidemijos mastą. Amerikoje ši diagnozė ramiai prirašoma net vaikams. Jeigu man ji būtų nustatyta nuo 16 metų, ir nuo to laiko būčiau vartojęs tabletes, vargu ar būčiau pasiekęs sėkmės.

Kurdamas dokumentinį filmą apie bipolinį sutrikimą, klausiau savęs ir kitų, kurie irgi kenčia tą patį: jeigu būtų galima atsikratyti ligos paspaudus mygtuką, ar padarytumėte tai? Daugelis atsakė "ne". Tikriausiai aš irgi jo nepaspausčiau.

Tikriausiai dabar esu laimingesnis nei anksčiau, ir vis dėlto turiu pripažinti, jog iškeisčiau visą save, tokį, koks tapau, į tą amžinai nelaimingą, nervingą, laukinį, sutrikusį ir nusivylusį 16-metį Stiveną. Piktą, nerangų ir apimtą nerimo, bet gyvą. Todėl, kad jis moka jausti, o mokėti jausti - svarbiau už tai, kaip jautiesi. Numarinta siela - vienintelis neatleistinas nusikaltimas. Laimė - jeigu ji ką nors ir gali, tai tik maskuoti apmirusią sielą.

Man patinka tikri žmonės - tokie kaip Martina Navratilova (tenisininkė) arba Džonis Vilkinsonas (regbininkas). Jie visiškai įsitraukę į tai, ką daro. Tokie žmonės neturi net šešėlio dirbtinumo, ir jeigu šypsosi, tai šypsosi ne dėl kamerų, o tik todėl, kad iš tiesų laimingi.

Gerai pagalvojus, meilė neturi tikslo - tai ir daro ją tokią didingą. Tikslą turi seksas (atsipalaidavimo, dauginimosi), bet meilė, kaip ir bet kuris menas, Oskaro Vaildo žodžiais, nenaudinga. Būtent nenaudingi dalykai daro gyvenimą vertą gyventi, ir kartu - pavojingą: vynas, meilė, menas, grožis. Be jų gyvenimas saugesnis, tačiau nevertas mūsų nerimo.

Jausmai, būsenos, nuotaikos - kaip orų permainos. Orai realūs; jų neįmanoma pakeisti, tik panorėjus, kad pasikeistų. Jeigu tamsu ir lyja, vadinasi, tamsu ir lyja, ir nieko nepadarysi. Prieblanda ir lietūs gali laikytis dvi savaites be perstojo, bet kada nors vėl išlįs saulė. Paskubinti tos dienos ne mūsų valioje, bet ji ateis. Tas pats ir su nuotaika, man regis. Nereikia manyti, jog mūsų jausmai - tik iliuzija, ne, jie visiškai realūs. Depresija, nerimas, apatija realūs kaip orai, ir jie mums taip pat nepavaldūs. Niekas dėl to nekaltas. Bet jie praeis, būtinai praeis. Kaip susitaikome su orais, taip esame priversti susitaikyti su tuo, koks mums kartais atrodo gyvenimas. Būna bjaurių dienų, nieko nepadarysi. Reikia išlaukti iki rytojaus.

Paradoksalu, tačiau neapykanta sau - tai vienas esminių klinikinio narcisizmo simptomų. Pasakodami sau ir visam pasauliui, kaip mes savęs nekenčiame, užsitikriname pagyrų ir susižavėjimo laviną, kurios, mūsų nuomone, esame verti.

Aš turiu savo teoriją: didžioji dalis mūsų kvailo ir svaiginančio pasaulio negandų kyla iš to, kad mes atsiprašinėjame dėl to, dėl ko apgailestauti nereikia. O štai už ką derėtų atsiprašyti - nelaikome būtinu dalyku. Derėtų prašyti atleidimo už klastą ir abejingumą, melą, žiaurumą, puikybę, gerumo stoką ir pažeminimą, o ne už lyties ar juo labiau širdies proveržius. Aš galiu apgailestauti dėl šių proveržių, galiu dėl jų palūžti, juos keikti ir siųsti velniop, bet atsiprašyti nenoriu, jeigu jie niekam nedaro žalos. Kultūra, reikalaujanti, kad žmonės prašytų atleidimo už tai, dėl ko jie nekalti, - štai kas yra tironija, kaip aš ją suprantu.

Man norėtųsi tikėti, kad mūsų pasaulyje virš talento, energijos, veržlumo ir viso kito yra gerumas. O skambūs žodžiai - mielaširdystė, teisingumas, tiesa - tai tik nykštukai, palyginti su gerumo didybe.

Dalis žmonių mano, kad jų savirealizacijai trukdo Anglijoje gyvenantys azijiečiai, karališkosios šeimos egzistavimas, eismo intensyvumas po jų namų langais, profsąjungų piktybiškumas, nejautrūs darbdaviai, nerimtas sveikatos apsaugos tarnybų požiūris į jų būklę, komunizmas, kapitalizmas, ateizmas, ir kas tik nori, - išskyrus pačių negebėjimą suimti save į rankas.

Jeigu ko nors ir nekenčiu, tai vakarėlių.

Aš myliu tiesą, garbinu laisvę, mano altorius - literatūros kalba, švara ir kantrybė. Tai mano religija, ir kiekvieną dieną būnu žiauriai, šiurkščiai ir giliai įskaudinamas, įžeidžiamas, prislegiamas tūkstančių įvairių šventvagysčių, kurios prieš ją nukreiptos.

"Da Vinčio kodas" - toks šlykštus mėšlas, kad nusipirkusiajam Deno Brauno knygą norisi išreikšti užuojautą, nes jam teko tai perskaityti. Kodėl gi neperėjus prie literatūros? "Oliveris Tvistas, "Didieji lūkesčiai", "Didysis Getsbis". Pabandykite ką nors iš to, kas parašyta deramai.

Jeigu kas nors mano, jog turėčiau būti suimtas už tai, kad praeityje vartojau narkotikus, aš neprieštarauju. Tačiau aš vienintelis nukentėjau nuo savo veiksmų.

Ko dažniausiai savęs klausiu? "Kodėl, po galais, negali kaip reikiant susikaupti?"

Labiausiai aš gailiuosi dėl to, kad žmonija išrado asmenukes.

Parengė Vaiva VAIDILAITĖ