Ar pamenate, koks buvo pirmas filmas, palikęs Jums įspūdį? Ar tai buvo tas filmas, kuris įtraukė Jus į kino meno pasaulį ir privertė toliau juo domėtis?
Man atrodo, kad tai buvo M. Antonioni „BlowUp“ (liet. „Fotopadidinimas“). Buvau paauglys, augau Kaune, kur matydavome Lenkijos TV rubriką „Kino nocne“ (toks sovietinių laikų „Snobo kinas“), kur galėjai pamatyti kitokį kiną. Nežinau, mane, matyt, užbūrė atmosfera, sužavėjo mimų sprendimas filmo pabaigoje, o... gal tiesiog nuogos merginos Hemmings’o herojaus fotostudijoje, juk buvau paauglys.
Tiesą sakant, šis komentaras atspindi mano požiūrį į kino auditoriją apskritai – manau, kad yra gana plona linija tarp intelektualumo bei grynai juslinio prado, ir nesu tikras, kiek žiūrovas ieško gelmės, o kiek iš tiesų lemia trijų „s“ – siaubo, sekso ir smurto – faktorius. Pavyzdžiui, esu visiškai įsitikinęs, kad Europos kino festivalių vertinimo komisija dažnai yra kaip tik šio jusliškumo veikiama… Kita vertus, Šekspyras irgi stovi ant trijų „s“.
Kuo išskirtumėte kiną kaip meno rūšį?
Kinas nėra savarankiška meno rūšis, bet apie tai nebūtina galvoti einant į kino teatrą. Britų kino menininkas ir teoretikas P. Greenaway sako, kad kinas dar tik bando atrasti save ir meno istorijos požiūriu yra dar labai jauna medija, kuri pirmąjį šimtą metų sugaišo kovodama su savo apribojimais. Manau, jis teisus.
Kas Jums yra kinas? Kokia kino vieta Jūsų gyvenime, palyginti su kitomis meno rūšimis?
Kinas man yra daug kas. Kinas man yra darbas, kai aš skenuoju filmus „peršokdamas“ scenas, nes turiu susidaryti įspūdį apie krūvą filmų, kurių fiziškai neįmanoma visų pasižiūrėti. Kai kurių iš jų, tiesą sakant, visai neverta žiūrėti. Kinas man yra filmas, kurį turiu įgarsinti, perteikti žmonėms jo dvasią – tada pareikalauju iš savęs tą filmą pamilti, nes balse turi būti juntama aistra. Balse šiaip jaučiamas visas tavo gyvenimas, todėl čia verta paklausyti G. G. Marquez’o: gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti… Kinas man yra džiaugsmas, kai randu filmą, kuris man pasakoja apie mane patį tokius dalykus, kurių net neįtariau turįs. Kinas man yra pramoga, kai žiūriu kokį nors šaunų komercinį filmą ir užmirštu savo rūpesčius.
Kokius geram kino filmui būtinus elementus išskirtumėte?
Vargu ar tokių yra. Žinoma, svarbiausia yra pasakojimas, tačiau tas pasakojimas gali žavėti labai įvairiais būdais, kartais pavirsdamas punktyru, kada koks nors vaizdas, garsas ar pasakyta mintis tave nuneša jau į tavo asmeniškas erdves. Prašėte manęs sudaryti šiandien man į galvą atėjusių gerų filmų dešimtuką. Pažiūrėkite į jį – ten be galo skirtingi filmai, bet jie visi mane kuo nors užkabino. Nė vieno jų nedrįsčiau rekomenduoti visiems – nepaliauju kartoti, kad geras kinas yra asmeniškas reikalas. Masėms tinka „Karibų jūros piratai“, bet tai net nelabai kinas.
Filmas „Matrica“ anuomet (tarkim, prieš trisdešimt metų) nebūtų tokia „Matrica“, kokią mes ją žinome šiandien. Atsižvelgiant į technikos galimybių evoliuciją, kiek, Jūsų manymu, tai lemia filmo idėjinį lygmenį – labiau skatina ar slopina?
Pasakysiu paslaptį: techniniai „Matricos“ aspektai man dzin. Be „bullet time“ efekto (čia tas fokusas, kur Keanu Reeves’as iššoka ir sustingsta laike) ir visų prabangių muštynių bei gaudynių scenų, šitas filmas man nieko neprarastų. „Matricoje“ mane žavi naratyvas, reto paveikumo estetika (pirmą kartą kažkas padarė geriau už S. Kubrick’ą) ir genialūs erdvės sprendimai. Galėčiau perskaityti paskaitą ir apginti požiūrį, kad šis filmas – visos trys dalys – yra įspūdingas žmogiškojo tikėjimo liudijimas. O technologijos? Jeigu dėl jų šį etapinį kino istorijoje filmą pasižiūrėjo keliais milijonais daugiau žmonių – puiku, aš už technologijas.
Technika turi tarnauti idėjai. Žvelgiant į ateitį – kas kine šia kovą nugalės?
Niekas nieko nenugalės. Niekas nekurs garsų, kurių negirdi žmogaus ausis, ir niekas nekurs vaizdų, kurių nemato mūsų akis. Menas yra mūsų fiziologijos produktas ir tęsinys, todėl tas ribas mes technologijomis dar patyrinėsime. O sielai reikia dar mažiau – vilties, kad viskas bus gerai. Kad ir ką tai reikštų.
Kiekvienas filmas turi savo žiūrovą. Šios kino juostos iš Jūsų dešimtuko kažkaip Jus pasiekė. Koks bendras elementas daro šiuos filmus išskirtinius iš kitų būtent Jums?
Vienintelis vertas dėmesio elementas yra šeštasis elementas.
Atsižvelgiant į tai, kad įgarsinate kino filmus, bei Jūsų režisieriaus patirtį, filmus žiūrite daugiau iš žiūrovo pozicijos ar visgi pasąmonėje analizuojate jų įgyvendinimą?
Kartais, jeigu filmas prastas, pradedi matyti karkasą, kaip jis padarytas, žiūrėti, kaip juda kameros, kaip pateikti šviesos šaltiniai ar kiek smarkiai vaidyba remiasi klišėmis. O kada viskas plaukia tarsi laivas Polanskio „Karčiame mėnesyje“, tu nieko negalvoji. Tu esi ten su Oskaru, Mimi, Naidželu ir Fijona ir tu net ne iškart prisimeni, kas kuria šiuos personažus, nes to visai nereikia. Geras filmas yra filmas, kurio režisieriaus ir aktorių pavardės išblunka, nežinai, kada ir kur žiūrėjai patį filmą, tačiau matytos scenos tavęs nepaleidžia po penkerių metų ir iššoka priešais tarsi ženklai nakties kelyje.
Koks Jūsų santykis su įgarsinamu filmu – daugiau subjektyvus ar objektyvus? Koks darbo pasiruošimas?
Mano santykis su kinu yra subjektyvus. Subjektyviai aš kuriu savo „Pasivaikščiojimus“ ir „Alchemiją“, subjektyviai garsinu filmus. Kodėl? Todėl, gerieji žmonės, kad objektyvumas neegzistuoja arba egzistuoja, bet nėra mums pažinus. Dešimt litų mums visiems reiškia skirtingus dalykus, o minutės ilgumas smarkiai priklauso nuo to, kurioje tualeto durų pusėje esame. Pasiruošimas garsinti yra paprastas – visos perskaitytos knygos, visi pamatyti spektakliai, visos aplankytos parodos ir keturiasdešimt metų gyvenimo. Tą gali bet kuris.
Koks Jums geriausias lietuviškas filmas?
E. Vėlyvio „Zero“.
Įsivaizduokime, kad Jūs kuriate vaidybinį kino filmą. Kokio žanro veikiausiai šis filmas būtų? Kokias temas paliestų?
Tai būtų filmas apie meilę, nes apie ką nors kitą nėra prasmės kalbėti. Scenarijų galėtų parašyti A. Baricco, nes jis jautrus ir pažįsta žmogaus sielą. Filmuotų R. Deakins’as. Prodiusuoti siūlyčiau savo bičiuliams iš Izraelio, nes taip lengviau pritraukti investuotojų. Filmas būtų komercinis, nes noriu sumokėti aktoriams ir personalui žmoniškus pinigus. Filmuotųsi tik lietuvių aktoriai, nes jie puikūs, bet visus išvežčiau į užsienį, kur nėra draugų, giminių, interneto ir mobiliojo ryšio. Filmo pabaigą palikčiau atvirą – ne todėl, kad taip būna, o todėl, kad noriu, jog visada būtų galimybė pradėti iš pradžių.
Ar tikėtina, kad laida „Snobo kinas“ ateityje grįš į eterį?
Jeigu niekam nežinoma penkiolikos metų plaukikė iškovoja auksą šaliai, kuri neturi nė vieno normalaus baseino, tai tokia smulkmė kaip „Snobas“ irgi gali kada nors stebuklingai sugrįžti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą