Roma, truputį išverskite, ką apie jus rašo suomių spauda.
Aš ir pati kol kas nedaug tesuprantu, nes dažniausiai darbe tenka kalbėti angliškai... Išverčia kolegos ir draugai.
BAUSMĖ. Videodarbas.
Imatros miesto menų mokyklos skulptūros profesorius Radoslavas Gryta (Radoslaw Gryta) kovo pradžioje pakvietė mane perskaityti trumpą paskaitą apie tai, kaip aš naudoju grafiką savo meno kūriniuose. Kartu ir surengti videodarbų ekspoziciją jų galerijoje. Straipsnis trumpai apžvelgia mano videodarbus "Frustracija" - kaip juose atsiskleidžia mano, kūrėjos, santykis su tekstu ir rašytine kalba. Taip pat minima apie kūno aktualizavimą tam tikruose grafikos procesuose per videoperformansus.
Kodėl gyventi ir kurti pasirinkote ne Lietuvą? Kokie keliai nuvedė į Helsinkį?
Baigusi Vilniaus dailės akademiją, grafikos studijas, galvojau, kur toliau studijuoti magistrą. Helsinkio menų akademija buvo mano mintyse. Daug apie ją girdėjau ir domėjausi. Kai sužinojau, kad įstojau, tada ir persikrausčiau į Helsinkį.
Trumpam ar ilgam?
Negaliu atsakyti, bus matyti. Man vis vien kartais atrodo, kad kuriu ir gyvenu beveik Vilniuje. Turiu dažnai grįžti dėl projektų ar parodų. Tik tiek, kad 900 km tolėliau.
Papasakokite, kuo skiriasi studijos lietuviškoje Dailės akademijoje ir suomiškame Menų universitete.
Pati meno mokymosi struktūra čia yra kitokia: nėra pažymių, jaučiama mažesnė konkurencija tarp studentų, didesnis paskaitų ar vizituojančių dėstytojų pasirinkimas... Tačiau nėra lengva čia patekti - labai didelis konkursas. Į Grafikos katedrą, bakalauro studijas, priima tris arba keturis žmones, o į magistro - keturis studentus per metus. Norinčiųjų būna apie 300.
FRUSTRACIJA. Videodarbas.
Čia galima laisvai "migruoti" tarp departamentų, rinktis paskaitas net iš muzikos ar teatro akademijos. Į universitetą galima patekti ir dirbti bet kuriuo paros metu. Tai, mano nuomone, yra pats geriausias dalykas.
Kokia kalba vyksta mokymasis?
Visos paskaitos vyksta anglų kalba. Dirba daug užsienio dėstytojų, studentai - iš viso pasaulio.
Kaip apibūdintumėte Helsinkio kultūrą, kuo ji jums artima?
Šiaip labai panaši į Lietuvos, tik tiek, kad pati meno rinka daug didesnė ir populiari tarp paprastų žmonių, ne tik tarp meno atstovų. Yra labai daug galerijų, vyksta daug renginių. Tačiau galerijos daug brangesnės išsinuomoti ir kartais tenka ilgai laukti, jei norima gauti erdvę.
Būtų įdomu sužinoti ir apie kasdienę jūsų buitį svečioje šalyje: kur gyvenate, kaip pragyvenate...
Gyvenu bute, kurį dalinuosi su dar dviem merginomis. Butas yra tolėliau nuo Helsinkio, beveik miške. Susisiekimas čia labai geras, tai gyventi toliau ne problema.
Studentai čia gauna daug nuolaidų - nei tik transportui, bet ir įvairioms paslaugoms, net pirkdami ką nors parduotuvėse. Kai tik atsikrausčiau, turėjau savo santaupų iš to laiko, kai metus gyvenau Anglijoje. Be to, iš pradžių padėjo ir tėvai. Po kurio laiko atsirado ryšių, pažinčių... Turėjau dėstymo patirties: Birmingemo miesto universiteto Menų departamente dirbau vizituojančia piešimo dėstytoja. Todėl man pasiūlė darbą ir šioje akademijoje - litografijos asistente Grafikos katedroje. Kartais padedu ir nepriklausomos litografijos dirbtuvės "Helsinki Litho" spaustuvininkams. Taip pat tenka padirbėti su grafiniu dizainu.
Ką metus veikėte Anglijoje?
2011 metais atvykau mokytis į Birmingemą pagal mainų programą. Kai Dailės akademijoje baigiau bakalauro studijas,nusprendžiau parengti piešimo programą - tiesiog pasiūlyti, nes žinojau, kad studentai norėtų, jie tokių neturėjo. Birmingemo universitetas sutiko, tad pusantro semestro ten ir dirbau kaip vizituojanti dėstytoja. Po to ieškojau, kur toliau stoti magistro studijoms.
Kaip klostosi jūsų santykiai su Lietuvos auditorija? Ar esate pristačiusi savo darbus dar kur nors, išskyrus Vilnių? Gal rengiatės tai padaryti, pavyzdžiui, Šilutėje?
NEATITINKANTYS PAREIŠKIMAI. Videodarbas.
Dažniausiai darbus tenka pristatyti sostinėje. Esu neseniai tai dariusi ir Kaune. Šią vasarą surengsiu nedidelę ekspoziciją Šilutės bibliotekoje, o spalio mėnesį kartu su performanso menininke Sandra Stanionyte ketiname kolaboruoti parodoje "Titaniko" galerijoje - Vilniuje.
Šiemet gavote valstybės stipendiją, skirtą kultūros ir meno kūrėjams. Iš 634 paraiškų Kultūros taryba patenkino vos pusę - remdamasi ekspertų rekomendacijomis. Taip pat - ir jūsų. Kur ją panaudosite?
Taip, gavau stipendiją pusei metų. Ji iš esmės bus skirta naujiems darbams kurti, įrangai nuomoti (projektoriai ir monitoriai) bei "Titaniko" galerijos nuomai - spalio mėnesio parodai surengti.
Ar būti menininku nusprendžiama, ar tampama "savaime", gamtos valia? Kas labiausiai jus skatino kurti?
Sunku pasakyti... manyčiau, kad kūrėju vis dėlto tampama. Jei labai norima, galima išvystyti savo gabumus - tikslingai dirbant.
JUODAS DARBAS. Litogafija.
Aš pradėjau nuo mažens. Kopijuodavau tai, ką matau aplinkui, ir po kurio laiko pati iš vaizduotės piešdavau. Tada mama ir pradinių klasių mokytoja nusprendė, kad galiu eiti į dailės mokyklą. Iš pradžių, tiesa, norėjo, kad eičiau į muzikos mokyklą, bet neįstojau.
Ką prisimenate apie vaikystės, paauglystės metą, draugus, mokytojus, kitus kraštiečius? Ar dažnai sugrįžtate į tėviškę, ar dar yra kas traukia?
Gimiau ir užaugau Šilutėje, tiksliau - 3 km į rytus nuo Šilutės, Armalėnų kaime. Ten gyvena mano tėvai. Lankiau M. Jankaus vidurinę, po to perėjau į Vydūno gimnaziją. Nuo 11 metų vakarais pradėjau lankyti Dailės mokyklą. Geriausi prisiminimai ir yra tokie: kaip po pamokų eidavau į Dailės mokyklą ir dirbdavau iki vakaro. Tai buvo tam tikras gyvenimo ritmas.
Šilutė man visada yra namai ir stengiuosi kuo dažniau tenai grįžti.
Pernai Lietuvoje pasirodė jūsų sukurti šalies regionų etnografiniai pašto ženklai...
Taip, kai Lietuvos paštas paskelbė atvirą pašto ženklų konkursą, peržiūrėjau temas ir išsirinkau įdomiausią. Vasaros metu turėjau laisvo laiko, tad nusprendžiau dalyvauti.
Kaip rinkotės raštus? Įdomu, kad Mažosios Lietuvos ženkle dominuoja tulpės simbolis.
Šilutės krašto audinių motyvai buvo vienas iš faktorių, kodėl pasirinkau etnografinių regionų temą. Tulpių motyvai bei išskirtinis siuvinėjimo stilius yra būdingi tik šiam kraštui. Tai mane paskatino labiau pasidomėti ir kitų regionų motyvais.
ARTIST STATEMENT. Litografija.
Niekada neteko prieš tai dirbti su pašto ženklais, tai tapo tam tikru iššūkiu...
Jums puikiai pavyko.
Norėjosi truputį kitokio dizaino nei paprastai būna pašto ženklai - tamsūs ir labai išpaišyti... Norėjosi ko nors paprasto, minimalistiško ir ryškių spalvų.
Kokia jūsų magistro darbo tema?
Darbas vadinasi "Body in communication with the process: flesh in printmaking" ("Kūno sąryšis su procesu: kūniškumas grafikoje"). Jame ir analizuoju kūną grafikos procesuose: kaip fizinis darbas ir laikas lieka paslėptas už antspaudo.
DĖMESYS. Skandinavai atkreipė dėmesį, kad "Romos Auškalnytės videodarbas yra labiausiai vizualiai jaudinantis parodoje".
Stengiuosi per savo darbus sujungti iš pirmo žvilgsnio skirtingas medijas: grafiką, videomeną ir performansą.
ETNOGRAFINIAI ženklai, sukurti R. Auškalnytės.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą