Gražiems santykiams gimti užteko vieno telefoninio pokalbio.
Skambino gydytojui, pakėlė būsimas vyras
Spalio 13 dieną sueis 25-eri, kai Vilma ir Jevgenijus Ševčenkos sumainė aukso žiedus. Šeimos istorija verta filmo scenarijaus.
Likimas juodu suvedė tuomet, kai Vilmos gyvenime buvo itin sudėtingas laikotarpis - ji gydėsi po traumos, dėl kurios tapo neįgali. Reabilitacijai Vilma buvo išvykusi į Jūrmalą, Latvijoje, ir ieškojo klinikos, kuri galėtų padėti tolimesniame gydymo etape. Radusi tokią kliniką Rygoje, moteris paskambino nurodytu telefonu.
Ragelį turėjo pakelti gydytojas Jevgenijus. Ir iš tiesų, ragelį pakėlė Jevgenijus, tik ne gydytojas, o patalpų sargas, vėliau tapęs Vilmos vyru. Pasirodo, klinika iš tų patalpų jau seniai išsikėlus.
„Iš pradžių ji su manimi kalbėjo kaip su gydytoju. Išklausiau visą jos istoriją ir tik tada pasakiau, kad negaliu padėti, kadangi nesu medikas, kuriam ji skambina. Bet pokalbis nenutrūko, ėmėme kalbėtis kitomis temomis ir taip praėjo keturios valandos.
Pasisiūliau atvykti pas ją į Lietuvą, susipažinti“, - pasakoja J.Ševčenko. Ir atvirauja, kad viskas vyko spontaniškai ir šiandien net sunku pasakyti, kodėl jaunas vyras taip lengvai nusprendė vykti į kitą šalį pas nepažįstamą merginą.
Jevgenijus sako, kad greičiausiai jį vedė romantizmas. Tad greitai jis išsiruošė į Lietuvą pas Vilmą. Lauktuvių nuvežė didelį šviežutėlį tortą iš Rygos. Pora pasakoja, kad šis tortas tapo tam tikra šeimos tradicija. Jie iki šiol retkarčiais vyksta į Rygą jo paskanauti.
Vilma sako, kad ją labiausiai sužavėjo Jevgenijaus sugebėjimas išklausyti ir palaikyti. To moteriai ypač reikėjo sunkiu gyvenimo laikotarpiu. „Jis mano užuovėja. Galima sakyti, kad mano nelaimė tapo mūsų likimu ir mus suvedė“, - sako Vilma.
Pirmasis Vilmos ir Jevgenijaus susitikimas įvyko 1995 m. pradžioje, o jau rudenį jie tapo vyru ir žmona. Vestuvės įvyko spalio 13 d., penktadienį, o ceremonija prasidėjo 13 val.
Tačiau jokie prietarai apie skaičių kombinacijas jauniems įsimylėjėliams buvo nesvarbūs. Šiemet jie švęs sidabrines vestuves. Per santuokos metus pora užgyveno dvi šaunias dukras. Vienai dabar 23-eji, kitai - 13-a.
Nešioja ant rankų iki šiol
Po santuokos, iš Rusijos kilęs Jevgenijus persikėlė į Lietuvą, išmoko kalbą. Įsiliepsnojusiai meilei netrukdė Vilmos negalia ar nemalonūs praeivių žvilgsniai.
Priešingai - žmonos nešiojimas ant rankų Jevgenijui tapo neatsiejama gyvenimo dalimi: ne tik, kai reikia patekti į antrame aukšte esantį odontologo kabinetą, bet ir į ketvirtą daugiabučio aukštą.
„Sovietinė sistema padarė taip, kad neįgaliųjų gatvėje beveik nebuvo galima sutikti. O praeiviai į neįgalius žmones žiūrėdavo kaip į raupsuotuosius. Pastatai nebuvo pritaikyti judėjimui su vežimėliu, beveik visur vyrui reikėdavo mane nešti.
Šiandien judėti su vėžimėliu mieste daug lengviau. Matau, kaip keičiasi ir žmonių požiūris. Jie daug tolerantiškesni ir draugiškesni, kitas ir pagalbą priėjęs pasiūlo. Nors nemalonių žvilgsnių gatvėje pasitaiko iki šiol“, - atvirauja Vilma.
Judėjimo negalia neatėmė iš Vilmos pozityvumo ir veiklumo, pomėgio aktyviai leisti laisvalaikį. Moteris mielai dalyvauja sportinėse varžybose neįgaliesiems, kartu su šeima labai mėgsta keliauti.
Drauge jie jau aplankė Egiptą, Tunisą, Jungtinę Karalystę, Nyderlandus, Belgiją, Prancūziją, Vokietiją, Lenkiją, Rusiją, Monaką ir Ispaniją.
Rūpinasi kitais
Trauma taip pat neatėmė noro ir galimybių dirbti. Jau 20 metų Vilma dirba siuvimo įmonėje „Negalia“. Tai socialinis verslas, kuriame visuomet yra vietos žmonėms su negalia.
„Daug metų įmonei vadovavo jos įkūrėjai. 2000 m. tuometinė vadovė pakvietė mane baigti siuvimo kursus ir įsidarbinti. Vėliau, 2006 m., buvusi vadovė ieškojo, kam patikėti įmonės valdymą ir pasiūlė to imtis mano vyrui, žinodama jo gabumus vadovauti, sutelkti ir motyvuoti žmones.
Kaip ir mūsų pažinties pradžioje, taip ir apsispręsti įsidarbinti čia, jam užteko vieno telefoninio pokalbio“, - juokiasi Vilma. Pradėjusi čia dirbti siuvėja, šiandien, kartu su vyru, Vilma vadovauja visai įmonei.
„Neįgaliųjų įsidarbinimo ir integracijos visuomenėje sėkmė labai daug priklauso nuo paties žmogaus ir jo gebėjimo prisitaikyti prie situacijos. Labai svarbu neprarasti pozityvumo ir motyvacijos.
Su laiku reikėtų keisti ir valstybės požiūrį į šiuos žmones. Geriausia pagalba jiems būtų duoti meškerę, o ne žuvį. Neužtenka vedamų kursų, jeigu praktinės naudos jie neduoda. Žmonėms reikia dirbti, uždirbti, realizuoti save ir tik tuomet jie jausis pilnaverčiais visuomenės nariais“, - sako J.Ševčenko.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą