Tremtinė iš Jakutijos: "Širdis dainuoja Lietuvoje"
Tremtinė iš Jakutijos: "Širdis dainuoja Lietuvoje"

Jakutijos lietuvių bendrijos "Gintaras" pirmininkė Regina Burbaitė-Trofimenko buvo pakeliui į šį pasaulį, kai jos besilaukiančią motiną įmetė į gyvulinį vagoną. Sibire užaugusios moters tikslas - Jakutske pastatyti paminklą lietuvių tremtiniams. Dar trūksta penkių tūkstančių litų. Nuo tremties pradžios šiemet sukanka 70 metų.

Siela dainuoja

R. Trofimenko dokumentuose gimimo vieta įrašyta "Altajaus kraštas". Kai žmonės teiraujasi, kur yra ponios Reginos Tėvynė, moteris trauko pečiais: "Aš pati nežinau. Ten, kur gimiau, dabar miškas. Jokios Tėvynės nėra. O širdies Tėvynė, be abejo, Lietuva".

Ponia Regina - dažna viešnia Lietuvoje. "Ir kiekvieną kartą "duša pajot" (liet. širdis dainuoja), - šypsosi moteris, pasitikslindama, kaip šį posakį pasakyti lietuviškai.

Moters gyvenimas - skaudus lietuvių istorijos liudininkas. Tėveliai iki tremties gyveno Kalvarijoje (Marijampolės rajonas). Antanas Burba buvo karininkas, šaulių būrio vadas, mama sukosi namų ūkyje. Tremties išvakarėse Burbai augino dvejų metų dukrą, šeima laukė pagausėjimo - antrosios dukters Reginos.

Šeimos idilę sudaužė 1941-ųjų birželio 14-oji, kai į duris pasibeldė NKDV. Iš siaubo nualpusią mamą įsibrovėliai apspardė. Tėvelio namuose nebuvo: tuo metu jis važiavo dviračiu iš darbo. Matė, kas vyksta namuose, bet buvo bejėgis padėti.

Vaikus šildė duobėje

Ponios Reginos gyvenimo istorija prasideda Altajaus krašte, kaimelyje vadintu Južnyj. Iš tiesų ten jokio kaimelio nebuvo - tik nesibaigiantis miškas, kurį kirto lietuviai tremtiniai.

Altajaus miškuose Anapilin išėjo sesutė, čia gimė Regina.

Po pirmųjų metų tremtiniai išsiųsti į amžino įšalo žemę - Bykov Mys. Išlaipino tundroje. Nė vieno medžio. Tik ledas ir sniegas. Žmonės iškasė duobę, į kurią dėjo drabužius ir guldė vaikus: "Buvau mažutė, patekau į vidurį. Taip išvengiau mirties, kraštuose gulėję vaikai sušalo".

Prieš porą metų R. Trofimenko nuvyko į Altajaus kraštą ieškoti sesutės kapo. Rado vienintelį žmogų, kuriam tėvas buvo rodęs, kur gyveno tremtiniai.

Miškas, duobės, miškas, duobės. Tokį vaizdą pamatė. Palydovui pasvarsčius, kad čia greičiausiai būta rūsių, R. Trofimenko pataisė: "Ne rūsiai čia, o jurtos buvo. Žmonės žeminėse gyveno".

Kapinių neberado. Prie vienos iš duobių R. Trofimenko uždegė žvakutę, padėjo gėlių.

Pasipylė lietus. Bet žvakė negeso, liepsna tiesėsi į dangų. Lydėjęs vyras pratarė: "Žiūrėkite, gal jūsų sesers siela čia". Išvažiuojant lietus tebepliaupė, bet žvakės liepsnos neužgesino.

Verbų sekmadienio paslaptis

Tragiška ir R. Trofimenko tėvo istorija. Praradęs šeimą, A. Burba išėjo į mišką. Pasirinkęs Ledo slapyvardį, kovojo iki 1947 metų Verbų sekmadienio. Vyrą pakirto mina, nutraukusi koją.

Sužeistas Ledas nusiuntė jį lydėjusį berniuką ieškoti pagalbos. Mirties akivaizdoje berniukui pasisakė esąs Antanas Burba.

Likęs vienas, partizanas nusišovė. Grįžęs į mišką, berniukas kūną užkasė. Vėliau ir pats pakliuvo į NKVD rankas: po žiaurių kankinimų 10 metų sėdėjo Kolymoje. Grįžęs iš tremties, kasmet Verbų sekmadienį lankydavo partizano kapą.

R. Trofimenko daugelį metų nieko nežinojo apie tėvą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, moteris įdėjo į laikraštį skelbimą, prašydama atsiliepti ką nors žinančius apie A. Burbos likimą. Netikėtai atsišaukė tas pats berniukas, palaidojęs tėvą.

Dukra žuvusiojo palaikus perlaidojo Kalvarijoje, kur ilsisi ir kiti partizanai.

Netikėtas susitikimas

Tremtinės etiketė ilgai degino R. Trofimenko sielą. "Jūs - lietuviai, fašistai, liaudies priešai, jus čia atvežė, kad išdvėstumėte", - iki šiol ausyse skamba vietos komunistų žodžiai.

Pirmą kartą Lietuvą ponia Regina pamatė prieš keturis dešimtmečius. Gėdijosi savęs, nes jautėsi visiškai kitokia, nei lietuviai: "Lietuviai - gražūs, kultūringi, kalbantys lietuviškai, o sau atrodžiau tokia kaimietė."

Mama dukrai tremtyje daug kalbėdavo apie Lietuvą. Ir dabar neužsikirsdama ponia Regina ištaria tėvų adresą: "Šešupės 33".

Pirmą kartą atvažiavus į Kalvariją, Reginai prieš akis atsivėrė motinos pasakoti vaizdai. Iš autobusų stoties eidama Šešupės gatve, pajautė, kad iš paskos seka senutė. Sustojus ties 33-uoju namu, senutė įsidrąsino ir paklausė: "Jūs - ne Burbaitė?" Išgirdusi patvirtinimą, senutė nudejavo: "Jėzus Marija, kokia panaši į tėvelį!" Ši sena moteris buvo Reginos tėvo mokytoja.

"Ištiko šokas", - iki šiol jaudindamasi pasakoja moteris.

Stabdo vienatvė

Mamą, sulaukusią 83 metų, ponia Regina palaidojo Jakutske: "Ji labai norėjo grįžti į Lietuvą, bet baiminosi, kad vienos niekas neglobos. Juk buvome likusios dviese: aš ir ji."

Subyrėjus Tarybų Sąjungai, į Lietuvą R. Trofimenko norėjo grįžti ir su savo šeima - dviem dukromis: teisininke ir istorijos daktare. Domėjosi, kokios galimybės dirbti Lietuvoje.

"Darbo lyg ir būtų, bet reikia kalbėti lietuviškai. Dukros vaikystėje mokėjo, vėliau pamiršo. Mane ramino: "Pagyvensite, padavėjomis padirbs, gal vėliau ras darbą". Tada permąsčiau: "Gal mums nieko neišeis".

Paklausta, ar nenorėtų gyvenimo saulėlydžio sutikti Lietuvoje, ponia Regina atsako taip, kaip kadaise jos mama: "Man vienai važiuoti? Sunku, aš viena neįpratusi."

Pernai lietuvių bendrijos pirmininkė Lietuvą parodė 14 metų anūkui. "Mano anūkas - krepšininkas, kas tik jį matė, sakė: "Jis - mūsiškis. Lietuvis." Jo akutės mėlynos, plaukučiai - šviesūs. Aukštas", - didžiuodamasi kalba močiutė.

Paminklui trūksta 5000 litų

Jakutsko lietuvių bendrijai "Gintaras", įkurtai 1996 metais, R. Trofimenko vadovauja nuo pradžios. Jakutijoje gyvena apie 300 lietuvių, bendrijai priklauso pusšimtis.

Įkūrus bendriją, padažnėjo R. Trofimenko kelionių į Lietuvą. Pirmaisiais kartais moteris varžėsi, prastai kalbėjo lietuviškai. Dabar, grįžusi namo, ne tik lietuviškai galvoja, bet ir sapnuoja. Tik po kiek laiko smegenys persijungia į rusų kalbą.

Didelis R. Trofimenko galvosopis - paminklas lietuvių tremtiniams Jakutske. Šešerius metus moteris mynė kelius, siuntinėjo prašymus suteikti vietą paminklui.

Tremtinė niekaip negali suprasti, kodėl visi prašymai atsimušdavo į išgąstingą paaiškinimą: "Bet juk tai - politika".

"Aš jiems aiškinau, kokia politika, juk lietuviai niekur nelenda, niekam nekeršija. O man atsakydavo: "Ar atsimenate, kad Čečėnijoje lietuvių šauliai buvo? Jie prieš sovietų valdžią ėjo. Tokius argumentus traukia!" - stebisi moteris.

Galiausiai žemės klausimą pavyko išspręsti: paminklą savo sklype leido statyti bažnyčia. Iškilo kita bėda - pinigai. Pirmininkė šiek tiek lėšų surinko iš bendrijos narių, Šiaulių tremtinių bendrijos nariai paaukojo 200 litų. Dar trūksta 5 tūkstančių.

Dinamitas Stalino paminklui

"Lietuva - kultūra. Čia švaru. Ten - kultūros labai mažai, žmonės kitaip išauklėti. Purvas, kur gyvena, ten šiukšlina. Grįžusi pasakoju: jums reikia Lietuvą pamatyti - ten basomis per gatvę galima eiti ir kojų nereikia plauti. Jie stebisi."

Į lietuvius jakutai žiūri pagarbiai. Prisimena, kaip tremtiniai lietuviai mokydavo siūti, siuvinėti, gražiai prie stalo sėdėti. O jakutai atsilygino pamokymais, kaip išgyventi Šiaurėje.

R. Trofimenko iki šiol nešioja nuoskaudą dėl sulaužyto likimo: "Viskas būtų kitaip susidėję. Tėvelis būtų gyvas. Gyvenčiau Lietuvoje. Norėjau studijuoti mediciną, bet man atkirto, jog liaudies priešų nepriima. Baigiau technikumą, dirbau inžiniere-geologe. Bet tai - ne mano specialybė."

Todėl žinia, kad Jakutske norima statyti paminklą Stalinui, ponią Reginą lyg elektra nukrėtė. Susitikime su miesto meru R. Trofimenko netylėjo: "Aš pirma rasiu, kur nupirkti dinamito, ir išsprogdinsiu".

Raktažodžiai
Sidebar placeholder