Trijų dukrų mama – nuoskaudų ir pykčio girnose

Trijų dukrų mama – nuoskaudų ir pykčio girnose

Šios istorijos galėtų nebūti. Kaip ir daugelio panašių, kai suaugę vaikai ar anūkai siekia iš namų iškraustyti savo tėvus ar senelius, prieš tai iš jų gavę dovanų butą, namą, žemės arba ir viena, ir kita.

Vieni nuskriaustieji taip ir baigia gyvenimą, kankindami save klausimais, kodėl, už ką jiems tokie negailestingi ne svetimi, o patys artimiausi žmonės, kiti savo teises bando apginti teisme.

ei ir pavyksta, neteko girdėti, kad nuoskaudos, priekaištai, pykčiai būtų pamiršti, o į šeimas sugrįžtų santarvė ir ramybė. Šito nesitiki ir Stasė (vardas pakeistas), ketinanti iš vienos dukros prisiteisti išlaikymą.

Kreipėsi pagalbos

„Visų jūsų prašau pagalbos. Niekada negalėjau net pagalvoti, kad vaikai gali savo tėvus išmesti į gatvę. Dabar du pensininkai ieško išsinuomoti gyvenamąją patalpą. Gali būti nuosavas namas, namo dalis arba butas. Siūlykite variantus“, – taip į gyventojus rudenį feisbuko paskyroje kreipėsi vienos rajono seniūnijos seniūnė. Tada jos ir pasiteiravome, kas gi nutiko.

Seniūnė neslėpė, jog buvo sukrėsta, kai sužinojo minėtų pensininkų istoriją, kurioje pagrindinis vaidmuo tenka vienai iš trijų Stasės dukrų – Ilonai (vardas pakeistas), gyvenančiai kitame rajone.

Stasė turi dar dvi dukras – prašydama padėti seniems tėvams į seniūnę elektroniniu laišku kreipėsi Regina (vardas pakeistas), kuri gyvena užsienyje. Ji teigė, kad Ilona mamai ir tėvui leido apsigyventi savo tuščiame būste, kai jų senajame name gyventi nebebuvo įmanoma.

„Mes, seserys ir tėvai, buvom labai dėkingi, nes aš <...> neturiu vietos, ir tėvai nevažiuotų į kitą šalį tokiame amžiuje, vidurinioji sesuo taip pat neturi galimybių, nes pati prižiūri neįgalų vyrą ir jos sveikata šlubuoja“, – šeimos situaciją laiške seniūnei apibūdino užsienyje įsikūrusi Regina. Ji paminėjo, kad Ilonos būstas, į kurį buvo sutarta perkraustyti tėvus, „taip ar taip buvo apleistas ir niekas ten negyveno metų metus“.

Po žodinio susitarimo persikelti leidusi ir mamai gyvenimą savo bute iki mirties pažadėjusi Ilona, pasak Reginos, ėmė vis dažniau lankytis, atveždavo maisto, vaistų... Tą patį patvirtino ir Stasė.

Argi dukros dėmesys turėjo mamai kelti nerimą? Nieko blogo sakė neįtarusi ir tada, kai jai ir savo seserims Ilona pranešė, kad nori tvarkytis žemės sklypo, kuriame stovi jau negyvenamas, avarinės būklės tėvų namas, dokumentus.

Namas, kuriame užaugo visos trys seserys, buvo jų močiutės, Stasės mamos. Ilonos ketinimams įsiteisinti buvusį močiutės sklypą seserys neprieštaravo, netgi tuo apsidžiaugė, o mama vieną dieną Ilonos nuvežta pas notarą pasirašė dokumentus. Moteris padovanojo dukrai žemės sklypą tikėdama pažadu, jog senatvėje jai nebeteks niekur kraustytis ir galės ramiai gyventi.

Situacija pasikeitė

Kaip laiške seniūnei rašė užsienyje gyvenanti Stasės dukra Regina ir kaip tikino pati Stasė, netrukus viskas ėmė keistis. Ilona pradėjusi mamai priekaištauti, kodėl ji nesirūpino močiutės namu, jo neremontavo ir apleido.

Priekaištai peraugę į pyktį ir net grasinimus išmesti silpnos sveikatos mamą į gatvę iš būsto, kuriame Ilona buvo pažadėjusi leisti gyventi iki mirties. Paskambinusi Reginai mama ne kartą guodėsi, kad Ilona duoda savaitės terminą išsikraustyti, vėliau nurodė kitą datą, nes būstą ketinanti parduoti. Ilona su vyru, kaip sakė Stasė, ėmėsi remonto darbų – rengti tualetą ir dušo patalpą.

Moteris neslėpė, kad situacija buvo įtempta, piktų žodžių buvo daug. Gyventi nuolat jaučiant psichologinę įtampą, girdint remonto triukšmą tapę nebepakenčiama, ir moteris ėmė ieškotis kito stogo virš galvos.

Negyvenamų namų savininkai net seniūnės prašomi nesutiko jų išnuomoti, o pasiūlymas apsigyventi kitoje vietovėje Stasei nebuvo priimtinas. Seniūnė rankų nenuleido: nuvežė abu pensininkus į Mokesčių inspekciją, kad deklaruotų pajamas, Savivaldybėje įrašė į eilę socialiniam būstui gauti, o „Banga“ išspausdino skelbimą, kad dviejų asmenų šeimai reikalingas gyvenamasis būstas.

Tačiau laikas ėjo, kur išsikelti pasiūlymų daugiau nebuvo, o Ilona mamą perspėjo, jog dėl iškeldinimo kreipsis į teismą.

Vis dėlto teismo neprireikė: Stasė su vyru išsinuomojo kambarį ir virtuvę toje pačioje gyvenvietėje. Ar pasijuto geriau? Troba esanti vargana, vanduo iš šulinio, o jo atsinešti seniems žmonėms sunku.

Nors moteris sakė, kad malkų parsivežė, tačiau namie esą šalta: „Nakčiai karšto vandens butelį prisipilu, apsikabinu ir galiu miegoti. Du mėnesius čia gyvenam, bet dar nesam išsimaudę, akis prasiplaunam truputį, ir viskas.“

Bylinėsis dėl išlaikymo?

Dukros priversta išsikraustyti Stasė jaučiasi išmesta kaip šuo. Tris dukras užauginusi moteris rūsčių žodžių negaili tik Ilonai, su kuria santykius bandė aiškintis ir vienoje televizijos laidoje. Stasei dukra priekaištavo, kad jaunai reikėjo daug dirbti ūkiškai gyvenusioje šeimoje, kad namuose pasigedo motiniško dėmesio.

„Ar ji negavo valgyt, ar jinai nebuvo aprengta, į mokyklą nebuvo išleista? Ir į pirmą klasę nuvedžiau, ir į technikumą nuvedžiau už rankos paėmusi, bendrabutyje lovą paklojau, kitos mergaitės pačios klojosi. Metus pasimokė ir pabėgo. Bloga mama buvau? Visas tris vienodai mylėjau, visomis rūpinausi“, – šiandien veržiasi Stasės širdgėla, sumišusi su pykčiu.

Dukros Ilonos kaltinta alkoholio vartojimu moteris nesidievagoja esanti šventoji, bet ir kalta nesijaučianti. „Argi būčiau galėjusi laikyti keturias melžiamas karves, paukščių, jei būčiau nusigėrusi?“ – klausė Stasė, dukrą vadindama begėde, tačiau labiausiai kaltindama savo žentą, kuris neva Iloną pakeitęs ir sukurstęs.

Dar neseniai sielojusis, kad dukra žadėjo kreiptis į teismą dėl jos iškeldinimo, dabar Stasė pati ketina pagalbos ieškoti šioje institucijoje, norėdama prisiteisti iš Ilonos išlaikymą.

„Užsienyje gyvenanti dukra žadėjo sumokėti už nuomą, kita dukra manimi rūpinosi, kol gyvenau savo namuose, bulves pasodindavo, prižiūrėdavo, o Ilona žolelės neišraudavo. Ji mane išvarė, nors žadėjo, kad galėsiu gyventi iki mirties, pasiėmė žemę, todėl ir turi padėti“, – sako tarp nuoskaudų ir pykčio girnų patekusi Stasė.

Teisės ir pareigos

Apie vaikų pareigą tėvams ir apie tėvų pareigą vaikams skelbia pagrindinis šalies įstatymas Lietuvos Konstitucija: „Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.“

Praėjusių metų pabaigoje respublikinėje žiniasklaidoje buvo paviešinta istorija apie anūką, per teismus siekusį iškeldinti savo močiutę, kurios butą paveldėjo. Su sąlyga, kad ja rūpinsis iki mirties, senolė butą buvo padovanojusi savo sūnui, kuris jau miręs.

Po tėvo mirties butą paveldėjęs sūnus kreipėsi į teismą dėl močiutės iškeldinimo. Ieškinyje teismui jis nurodė, kad močiutė turi nekilnojamojo turto, kuriame gali gyventi, ir tris dukras, kurios, „esant poreikiui, turi įstatyminę pareigą išlaikyti savo motiną“.

Senolė nurodė, kad nei kilnojamo, nei nekilnojamo turto neturi. Dukros teikia reikalingą paramą, anksčiau ja rūpinosi sūnus, o perimdamas turtą anūkas perima ir palikėjo turtines prievoles – taigi privalo išlaikyti paramos reikalingą ir nedarbingą senelę. Teismas anūko ieškinį atmetė, tačiau tuo istorija nesibaigė.

Ieškovas pirmosios instancijos teismo sprendimą apskundė aukštesnės instancijos teismui. Išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija nesutiko su skundo argumentais ir anūko skundą atmetė kaip nepagrįstą. Tačiau ar šioje istorijoje jau padėtas taškas, dar nežinia.

P. S. Kai straipsnis buvo paruoštas spaudai, pasiekė gera žinia iš seniūnijos – po mėnesio Stasė galės persikelti į kitą nuomojamą būstą, kuriame bus ir vanduo, ir tualetas bei vonia.


KOMENTARAS

  • Raimondas SIMONAVIČIUS, advokatų kontoros „WIN & LAW“ Simonavičius ir partneriai steigėjas, advokatas, teismo mediatorius:

     

    – Situacija, kai nutinka tokie dalykai, yra labai gerai žinomi. Ne kartą į advokatų kontorą kreipėsi žmonės ieškoti patarimo, kai artimieji, žadėję senatvėje paramą, nuo jų nusisuka. Šiuo laikmečiu ypač svarbu visus susitarimus įforminti teisės aktų nustatyta tvarka, kad ateityje dėl savo susitarimų netektų gailėtis.

    Reikėtų žinoti, kad žodiniai susitarimai taip ir lieka žodiniais, o teisiškai įforminti sukuria tam tikras teisines pasekmes.

    Šiuo konkrečiu atveju matyti, kad žodinis susitarimas teikti išlaikymą artimam asmeniui už jo padovanotą turtą nebuvo vykdomas, nes dovanojimo sutartyje išlaikymo sąlygos yra nenurodomos.

    Dovanojimas yra besąlyginis. Dovanojimo sutartyje galima nurodyti tik tikslą – kam padovanotas daiktas galėtų būti panaudotas. Tai negali būti siejama su išlaikymo santykiais.

    Šioje situacijoje būtume patarę mamai sudaryti išlaikymo arba rentos sutartį, kuri reiškia, kad turtas perleidžiamas asmeniui, kuris turės teikti išlaikymą. Šios sutarties nevykdant, teismas gali ją panaikinti ir turtą grąžinti buvusiam savininkui.

    Bet ar kas galėjo pagalvoti, kad patys artimiausi žmonės nevykdys tarpusavio susitarimo ir mamai teks gailėtis dėl savo priimto sprendimo. Šie atvejai dar labiau patvirtina, kad šiuo metu niekuo nebegalima pasitikėti, todėl lieka tik teisinis visų susitarimų įtvirtinimas.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder