Trys didžiosios Midvikio "M"

Trys didžiosios Midvikio "M"

Vilniaus Katedros aikštėje stūgso R. Midvikio karaliaus Mindaugo skulptūra, Klaipėdoje - Martyno Mažvydo, o šiuo metu, laimėjęs konkursą, kuria legendinio režisieriaus Juozo Miltinio skulptūrą iš bronzos. Tai tarsi trys didieji patyrimai.

"Komisija jautriai reagavo į visus pasiūlymus. Septynetą metų mes, autoriai, siūlėme idėjas, ir kaskart "prašaudavome". Buvę Miltinio aktoriai, pamatę mano projektą, prasitarė, jog "tai galėtų būti kažkas tokio", jie taip įsivaizduoja šį dvasios milžiną, - sakė R. Midvikis ir pridūrė, jog dirbti įdomu, nes tai jam tarsi sugrįžimas į studijų dienas. - Dailės institute su Arvydu Ambrasu kūrėme vienintelį to meto andergraundo teatrą, kurį kritikai vadino neįtikėtinu reiškiniu: patys rašėm pjeses ir režisavom. Vvėliau tam tikros organizacijos teatrą uždarė. Ir sykį mums teko suvaidinti trilogiją. Pats Miltinis sėdėjo pirmoje eilėje".

Skulptorius pasinėrė į autentiškus Miltinio repeticijų videoįrašus, klausėsi jo balso, bendravo su aktoriumi Donatu Banioniu, žiūrėjo archyvines nuotraukas, kol iškilo šviežia režisieriaus paminklo vizija. "Visų pirma reikėjo maestro deheroizuoti, nes režisierius pats sakydavo: "Nėra herojų didvyrių, amžinų draugų nei priešų - tik žmonių interesų susikirtimai", ir "darė" teatrą - tikrą gyvenimą iš mėsos, kaulų ir kraujo, iškeldamas į sceną tikras aistras. Tad darau skulptūrą be lyrikos, nepakylėtą, paprastoje tarybinėje kėdutėje - dirbantį, verdantį, gyvenimišką. Be perlenkimų, nėra jokių nuo manęs pridėtų dalykų," - pasakojo skulptorius.

Smegenų šturmas

Ką reiškia būti akmentašiu, versti akmenį chameleonu, kai jis gražus savaime, kaip jūros išskalautas gintaras? Štai Robertas Antinis sakė, jog gražiausia šventame akmeny žmonių lūpų, prisilietimų palikti įspaudai.

"Man medžiaga - bronza ar akmuo - ne taip svarbu. Esu "pasidavęs" į monumentalizmą, tad kiekvienai temai reikia atrasti optimalų sprendimą, kuris išryškintų temą, kad kiekvienas žmogus galėtų kuo arčiau ją pajusti, kad autorių suvoktų ne vien meno žinovai ar snobai. Žudanti europinė statistika: menu domisi 5-7 procentai žmonių, konkrečia meno šaka - 3 procentai. Kokia skulptūros prasmė, paskirtis? Ji humanizuoja. Darant paminklą viešoje erdvėje, reikia atsižvelgti, kaip jis bus suvokiamas turinčių paviršutinišką, vadovėlinį, klasikinį supratimą, kitaip jį atmes. Ir paminklas atsidurs tarsi vakume", - sakė skulptorius, kuriam juokinga, kai menininkas ima šnekėti apie dieviškų galių išlaisvinimą, energetinę įkrovą, tačiau pripažįsta, jog kūrybos procesas keičia patį kūrėją, ir kad jo pagrindinis ginklas - ne tik protu, bet ir jausmais "išnarstyta" medžiaga.

"Intuicija nurodo variantą, ir staiga pajunti, kad čia TAI. Vienam norisi nušlifuoti akmenį, kad jis žvilgėtų, kitam - grubiai aptašyti. Gal išsivysto medžiagos pajautimas, kažkoks "aukštasis pilotažas". Tai vadinu smegenų šturmu", - sakė R. Midvikis.

Jis atviravo, jog kai turi pirminį vaizdinį, dieną naktį juo gyvena, turi įveikti baimes, kad "mala mėšlą", kad nieko nepavyks. "Kelis mėnesius vartai temą, prieini iki to, kad, stebėdamas gatvės praeivį plėvesuojančiu švarku, mintyse "dėstai" jo švarko klostes, kaip atrodys skulptūroje. Per krizę, dvasios nuopolį mintys ima švarėti, kol ištinka nušvitimas. Vieną rytą atsikeli, ir jau žinai, kad turi ką parodyti. O iki tol prastai jaučiuosi", - juokėsi skulptorius ir sakė, kai nekuria skulptūrų tikrovėje, kuria jas mintyse.

Gyvenimas incognito

"Kokia mano skulptūra man reikšmingiausia? Mažiausiai apie tai galvoju. Tik gyvenu šalia pasaulio, stengdamasis įvaryt save į kampą, užspeisti. Niekur "nekyšau", žmonės išvis užmiršta, kad egzistuoju. Jei ne "Senamiesčio katinas"..." - kiek ironizuoja menininkas, beveik prieš dešimtmetį iš uostamiesčio išsikėlęs gyventi į Tauragę.

Ten sako nekuriąs sau "parodų lauko", nelaikąs gipsinių prieš trisdešimtmetį sukurtų "monstrų" atliejų, nes po savęs nenorįs palikti šiukšlyno.

"Dailininkui visą laiką gresia gyventi "falšyvame" pasaulyje. Gyveni tarp snobų, kolegų, savitoje hierarchijoje ir pajunti nutolęs nuo realaus pasaulio, atsiribojęs nuo paprastų žmonelių gyvenimo purvo. Aš intuityviai bėgau nuo šios aplinkos, pajutęs tam tikrą šaltuką, atskyrimą, supratęs, kad šiame mieste neturiu, ką veikti. Man patinka būt nuošalėj. Po studijų galėjau likti Vilniuje, bet danginausi į Telšius. Buvau silpnas, abejojau, ar išvis būsiu skulptorius. Maniau, jei išlįsiu iš Telšių, esu šio to vertas", - prisiminė jis.

Dabar skulptorius Tauragėje turi namą, veją, tvenkinius. Šnekučiuojasi su artojais - jam patinka atsiremti į žmones, neturinčius nieko bendro su menu, tačiau išmintingus.

Mielas R. Midvikio užsiėmimas - slidinėjimas. Jau dvidešimt metų jis dalyvauja Lietuvos slidinėjimo čempionatuose. "Randu jėgų intensyvioms treniruotėms prieš kelionę į kalnus, kad nesutižtum. Leki sniegynuose kaip paukštis, vidinės problemos susitraukia į adatos smaigalį, atsiveria kitas - grynas - pasaulio suvokimas. Tuomet jaučiuosi dvasios titanas", - juokavo R. Midvikis.

Supervizija

R. Midvikio didžiąją gyvenimo dalį sudaro paminklai. "Ne sau juos darau, apie mane nešnekėkim. O ar valstybei reikalingi šitie dalykai? Kitoje šalyje gali pamatyti, kad neiššlavė kalavijais viduramžių meno, išvysti tautos gyvastį - skulptūrą, architektūrą, gyvą istoriją, gatvėse išreikštą monumentaliu menu. Bet negali būti viena apgriuvusi pilis ant kalno ir stiklo dėžės. Tai kur mūsų istorija? - svarstė skulptorius.

- Atvažiavusieji klausia: kada, kur, kas buvo. Tam tikri ženklai, kuoliukai įkalti turi būti. Neturime net valstybės aikštės, kurioje aukščiausio rango užsienio delegatai galėtų pagerbti šią šalį, vainiką padėti."

R. Midvikis ketina šį rudenį dalyvauti tarptautiniame konkurse - kurti Tautos simbolį Lukiškių aikštėje. "Pradedu galvoti, kas yra tas tautos simbolis... Tai labai įdomus uždavinys, supervizija", - sakė skulptorius, bet neatskledė, koks idėjos embrionas užsimezgė jo smegenyse.

Ne kartą jo konkursiniai projektai buvo komisijos atmesti... "Tai nežeidžia mano kūrybinių ambicijų. Man reikšmingos tos didžiosios "M", bet ir skaudu, nes nepadarai, ko nori - nepajėgi, trūksta laiko, lėšų įgyvendinti daugybei chimerų", - sakė skulptorius.

Pasak dailininko, jaukių skulptūrėlių senamiestyje niekada nebūtų per daug - Vilniuje netrūksta meniškų iškabų, kalvių darbų, lipdinių, o Klaipėdos senamiestis tuščias.

"Nesu roko žvaigždė, nekalbėsiu apie tai, kas inspiruoja kūrybą - degtinė ar moterys", - sakė dailininkas. Jis neleidžia sau ir kritiškai už akių kalbėti apie kolegų darbus.

"Kaltinti mane pašiepus silpnesius kolegas būtų tas pats, kaip davatką apkaltinti satanizmu", - juokėsi jis. Paklaustas, po kokiu savo portretiniu šaržu pasirašytų, užsiminė: "Ant to "Senamiesčio katino" galėtum prisegti mano galvą..."

Sidebar placeholder