Kiekvieno žmogaus kelias į aviaciją yra savitas. Galbūt ir didysis gyvenimo prizas - tai teisė į šturvalą ir kelias į nelengvą laimę būti lakūnu.
Norisi sugrįžti į jaunystės svajonių šalį ir papasakoti apie vieną jauną ir užsispyrusį žemaitį - lakūną Arvydą Kikalą.
Susitikimas su jaunyste
Arvydas gimė 1969 m. Lapių kaime, Klaipėdos rajone. Kai jam buvo 3 metukai, tėvai persikėlė į Darbėnų miestelį, Kretingos rajone. Arvydas dar ankstyvoje vaikystėje susidomėjo aviacija ir atkakliai siekė užsibrėžto tikslo. Kartą vieną 1975 metų vasaros dieną, aš su savo ir Arvydo Kikalo šeima organizavau išvyką į tuometinį Kartenos aerodromą. Tada visus ir paskraidinau lėktuvu "Vilga-35A". Arvydui tai buvo nepamirštamos džiaugsmo akimirkos. Paskui darbėniškis Antanas Lapinskas mokėsi civilinės aviacijos mokykloje. Žodžiu, darbėniškiai siekė erdvių, Arvydas irgi sekė jų pėdomis...
Tapo kursantu
Baigęs Darbėnų vidurinę mokyklą, 1987 metais įstojo į Vyborgo civilinės aviacijos technikos mokyklą Leningrado (Sankt Peterburgo) srityje (Rusija). Vienerius metus pasimokęs, kursantas Arvydas buvo pašauktas į karinę tarnybą. Tarnavo dvejus metus Lvove (Ukraina), aviacijos dalinyje. Po karinės tarnybos sugrįžti į aviacijos mokyklą ir pratęsti mokslus nebebuvo galimybių. Teko grįžti namo, bet Arvydas neatsisakė savo svajonės.
Išsipildę siekiai
Arvydas sukūrė šeimą, augina du sūnus - Ringaudą ir Dovydą. Prieš penketą metų palangiškio lakūno Stanislovo Kungio prikalbintas Arvydas atvyko į Kartenos aerodromą. Ir pasiliko visam laikui. Tai jo rūpesčiu lėktuvai ir sklandytuvai visada paruošti, be jokių sutrikimų galima treniruotis, įveikti tolimus maršrutus, pasiekti užsibrėžtų tikslų. Jo dėka išlygintas ir nušienautas aerodromas. Arvydas prižiūri visą klube turimą aviacijos techniką. Pats savarankiškai skraido sklandytuvu L-13 "Blanik", o 2000 m. klubo pirmininko piloto instruktoriaus Algimanto Skurdenio buvo išleistas savarankiškam skrydžiui su lėktuvu "Vilga-35A". Šiandieną Arvydas jau yra priskraidęs apie 200 val.
Paukštis be lizdo
Kam yra tekę skristi sklandytuvu, tas pasakys, kad tai - vienas maloniausių skridimų. Pakilęs iš aerodromo, kai lėktuvas, išvilkęs sklandytuvą į padangių žydrynę, pamojuoja sparnais ir neria žemyn, lieki vienas su debesimis ir negalvoji, kur ir kaip baigsis skridimas. Galvoti nėra kada - reikia gaudyti vertikalias oro sroves - termikus - tarp žaismingų debesėlių, kad galėtum kilti vis aukščiau ir skristi toli.
O būna ir taip, kad nuskridus ilgą kelio galą, keliančios srovės staiga ima tirpti ir sklandytuvas pradeda "žemėti". Skubiai reikia ieškoti nusileidimui aikštelės. Kai sėkmingai nusileidi į žalią pievą ar vasarojaus lauką, pajunti tą nematomą sklandymo jėgą, kuri iš pradžių vilioja, paskui sužavi, o daugeliui tampa pašaukimu.
Sparnai virš Plungės
Sklandymas Arvydui - antroji gyvenimo pusė, išmokiusi nugalėti save ir visados siekti užsibrėžto tikslo, teikusi džiaugsmo, fizinių ir dvasinių jėgų, didelį tėviškės grožio pajautimą.
"Kartą skrisdamas virš Plungės, pamačiau didelį būrį skriejančių gandrų, - pasakoja Arvydas. - Vaikiausi juos su azartu gal kokį pusvalandį. Visi sukomės viename termike. Tai buvo nepakartojamas reginys..."
Šeimos židinys
Rašyti komentarą