Veiviržėnų kapinėse duobkasiui pažįstami visi takai

Virginija LAPIENĖ, gargzdai.lt

2019-10-31 07:40

Beveik keturis dešimtmečius duobkasiu dirbęs Juozas Antužis iš Veiviržėnų seniūnijos iškasė daugiau nei porą tūkstančių duobių, į kurias amžinojo poilsio atgulė vietiniai ir aplinkinių kaimų žmonės, pažįstami ir nelabai. Laidojo kunigus, kolūkio pirmininkus, apylinkių vadovus.

Nesigraudino, nes, anot jo, taip surėdytas pasaulis. Tačiau tvirtino, kad ne visi šį darbą gali dirbti.

Vargas užgoždavo gailestį

Vainių kaime įsikūrusio J. Antužio valdos buvo netoliese, o dabar išplėtus Veiviržėnų kapines, šios priartėjo prie gražiai tvarkomos jo sodybos. Kadaise kolūkio statybos brigadoje triūsdamas neatsisakė dirbti ir kapinių prižiūrėtoju.

„Nuo 1978 metų laidojau vietinius ir aplinkinių kaimų žmones. Tėvus ir vaikus palaidojau, – kalbėjo šiemet aštuoniasdešimtmetį minėjęs Juozas, šio darbo atsisakęs tik prieš 4 metus. – Duobes iškasiau 3 kunigams, 2 kolūkio pirmininkams, tiek pat apylinkės vadovų.

Palaidojau dviejų kunigų tėvus – mamą ir tėvą.“ Išgirdęs vardą ir pavardę galėtų pasakyti, kur palaidojęs mirusįjį. „Žinau visus takus kapinėse“, – dėstė pašnekovas.

Kokios mintys aplankydavo kasant duobę pažįstamam mirusiajam? „Pagalvodavau, kad geras žmogus buvo, ir toliau susirūpinęs atsargiai kasdavau, kad laiku suspėčiau ir kad duobė neįgriūtų“, – atskleidė buvęs ilgametis duobkasys. Pasak jo, iš 10 duobių tik viena neįgriūdavo. Pasitaikydavo, kad užgriūdavo jau priartėjus laidotuvių procesijai.

J. Antužis neslėpė, jog vargas kasant duobę užgoždavo gailestį mirusiajam. Reikėjo skubėti, kad iškastum 2,2 m ilgio, 1 m pločio ir 2 m gylio duobę. Kartais pranešdavo iš vakaro, kad kitą dieną laidotuvės.

O jeigu žiema, kai įšalusi žemė. „Kol namuose augo vaikai, jie padėdavo, o kai išėjo, gelbėjo žmona arba kasiau vienas“, – kalbėjo pašnekovas. Jis negalėjo tiksliai pasakyti, kiek iškasęs duobių mirusiesiems.

Per metus palaidodavo 70–80 mirusiųjų, o per visus darbo metus – daugiau nei du tūkstančius. „O grunto galbūt iškasiau apie 10 tūkst. kubų – ne kiekvienas ekskavatorius atlaikytų“, – šyptelėjo vyras.

Įtemptas duobkasio darbas suluošino vyrą – dėl pažeisto stuburo aštuoniasdešimtmetis vaikšto pakrypęs.

Bebaimis išgąsdino ne vieną

J. Antužis ne tik duobes kasė – tvarkydavo kapines: nupjaudavo žolę nuo takų, sugrėbdavo ir išgabendavo lapus, kurių buvo gausybė, nes daug medžių vešėjo. Su karučiais išveždavo arba ant pečių į drobulę susikrovęs išnešdavo. Tačiau jis paliko ir svarbesnių savo darbų.

„Štai šiuos ilgus laiptus, vedančius į kapines, aš išbetonavau prieš 40 metų, – parodė Juozas. – Ir šią tvorą iš akmenų per kelerius su pagalbininkais sumūrijom. Pirma reikėjo išardyti seną, buvusią prie kapinių koplyčios, ir čia sutempti akmenis.“

Anuomet savo vadovu J. Antužis laikė kleboną Juozapą Janauskį, nes jis rūpinosi kapinėmis. Žmogus išsirinkdavo, kur laidos savo žmogų, arba vietą parodydavo duobkasys. „Dabar nepasirinksi pats, jeigu nėra palaidotų giminių“, – palygino pašnekovas.

J. Antužis prisipažino į pasaulį žvelgiantis realistiškai, nesąs prietaringas, todėl jokių baimių nekildavo kasant duobę numirėliui. „Kartais pabaigęs kasti atsiguldavau duobėje pailsėti, – šyptelėjo pašnekovas. – Ne kartą teko perlaidoti ne vietoje palaidotus mirusiuosius.

Iškasus būdavo įdomu pažiūrėti, kaip atrodo palaikai, kelerius metus išbuvę žemėje, ir palyginti, koks buvo gyvas.“

Duobkasys nebijojo nieko. Atvirkščiai – jis išgąsdino ne vieną. Vasaros vidurnaktį kasė duobę, nes reikėjo spėti iki kitos dienos laidotuvių. Patvoriu ėjusios moterys tai pastebėjusios išsigando ir pabėgo.

Kitą kartą kasė vėlų rudens vakarą, prie duobės užsidegęs žvakių, kad matytųsi. Tai išvydę prašalaičiai pabūgo.

Anot jo, ne kiekvienas žmogus gali imtis šio amato. Beje, J. Antužio sūnus Rolandas – irgi duobkasys.

Tariamas lobis

Įsikūrus laidojimo įmonėms, jų paslaugos kaime ne iš karto išplito. Senu įpratimu žmonės prašydavo Juozą iškasti duobę mirusiajam. Jį pažinojo ne tik Veiviržėnuose – ir Priekulėje, Vilkyčiuose bei kitur.

„Neseniai Gargžduose susitikau vyriškį, kuris mane apkabinęs su ašaromis padėkojo, kad gražiai palaidojo žmoną“, – kalbėjo J. Antužis.

Stipriai pasikeitusios laidotuvių tradicijos, tačiau duobė tebekasama senoviškai – kastuvu, gal tik tobulesniu nei anksčiau. Juk į kapines neįvažiuosi technika.

Visko pasitaikė duobkasio gyvenime. Tekdavo matyti amžinai susipykusius giminaičius, kurie neleisdavo į tą pačią duobę atgulti jų artimajam. „Aš turiu amžinojo poilsio vietą – naujosiose kapinėse, šalia žmonos. O kas iškas duobę, man nesvarbu“, – šyptelėjo vyras.

O ką aptikdavo kasdamas duobę? „Randi kaliošus nenudėvėtus – galėtum mainytis su savo nuplyšusiais, – ironizavo buvęs duobkasys. – Pastumi į šalį žmonių palaikų, drabužių likučius, ir kasi toliau.

Beje, sovietmečiu kažkas senąsias vokiečių kapines išrausė ieškodamas lobio.“

Tačiau vieną įdomų įvykį, susijusį su „lobiu“, J. Antužis iki šiol prisimena. Prieš keliolika metų išsiruošęs į bažnyčią užsuko apžiūrėti kapus ir pamatė fotografuojantį kažkokį vyriškį. Netrukus jį pasikvietė seniūnė.

„Atvykus į senąsias kapines vyriškis paklausė: radot lobį? Kur užkasėt? – dalijosi prisiminimais duobkasys. – Klebonas buvo surinkęs senas nebereikalingas religines knygas, kurias liepė užkasti.

Užkasiau prie koplyčios. Taigi teko vėl atkasti. Atvykėliai apžiūrėjo, nufotografavo ir vėl liepė palaidoti.“ Pasirodo, kad vyrai, tvarkydami šalia koplyčios kapą, ištraukė knygą ir pranešė „kam reikia“. Netgi per televiziją buvo rodoma laida apie šį „lobį“.